Zita RIMKUVIENĖ rekomenduoja meną

Choreografė, baletmeisterė-pedagogė Zita Rimkuvienė scenoje, repeticijų salėse ir festivalių užkulisiuose skaičiuoja jau penkis dešimtmečius kūrybinio darbo.

Nuolat gyvendama tarp repeticijų, koncertų, konkursų ir tarptautinių festivalių, Z. Rimkuvienė vis dėlto randa laiko ir kitokiam menui: knygoms, muzikai, teatrui, kinui ir parodoms.

Ką renkasi choreografė, iš arti pažįstanti scenos magiją ir jos kainą?

Šiais metais sukanka 50 metų, kai dirbu choreografe.

O pradžia buvo 1976 m. dar studijuojant Klaipėdos menų fakultete, kai vienoje iš Klaipėdos vidurinių mokyklų ir parengiau šokėjus 1977 metų Lietuvos moksleivių dainų šventei.

Panevėžyje dirbu nuo 1977 m vasaros. Atvykau diplominei praktikai, o įgijusi baletmeisterės-pedagogės kvalifikaciją dirbu ligi šiol.

Panevėžyje mano pradžia – Statybos tresto kultūros ir sporto rūmai Šermukšnių gatvėje, kur įkūriau ir išugdžiau vaikų ir jaunimo šokių ansamblį „Grandinėlė“. 1980 metais Linų gamybiniame susivienijime „Linas“ įkūriau suaugusiųjų šokių ansamblį, kuriam vadovauju jau 45 metus. Pernai pavasarį šis ansamblis apdovanotas aukščiausia mėgėjų meno nominacija „Aukso paukšte“.

Darbas su meno kolektyvais atima daug laiko. Tai ne tik repeticijos, pasirengimas koncertams, konkursams, bet ir programų parengimas tarptautiniams šokių festivaliams. O jų mano kraičio skrynioje jau 170 (nuo 1989 -ųjų metų, kai išvykau į pirmąjį tarptautinį šokių festivalį Bielsko-Biala pietinėje Lenkijoje).

Pati kasmet rengiu du respublikinius šokių festivalius: kovo mėnesį vaikų ir jaunimo šokių festivalį „Mus jungia draugystė“, o rudenį – suaugusiųjų „Dar ratą ratelį“.

Tačiau šalia choreografinio darbo kaip kolektyvų meno vadovės lieka ir truputis laiko apsilankyti teatre, parodose ir, žinoma, pramoginiuose koncertuose.

KNYGA

Kaip tik šiuo metu skaitau Janinos Radvilės knygą „Niekada nevėlu gyventi“. Ji skirta tiems, kuriems svarbus visas jų gyvenimas, tiems, kurie nori prisiimti atsakomybę už jį, kurie gyvena, turėdami savo tikslus ir jų siekdami, stebėdami, atpažindami, kas jiems trukdo, ir bandydami tai keisti. Kurie nori nugyventi jiems skirtą laiką žemėje kuo prasmingiau – svajoti, planuoti, išdrįsti.

MUZIKA

Vienareikšmiškai mano favoritas – auksinio balso atlikėjas, panevėžietis Kastytis Kerbedis.

Apsilankiau jo koncerte pernai gruodį Panevėžyje. Tai buvo nuostabi Kastyčio kalėdinė dovana Panevėžio miestui ir šiam kraštui. Išties – jis man toks vienintelis ir brangiausias balsas sielai.

FILMAS

Rekomenduočiau pažiūrėti Dariaus Dapkaus ir Ievos Šakalytės dokumentinį filmą „Šventė“.

2024-aisiais Lietuva minėjo Dainų šventės šimtmetį. Toje nepaprastoje šventėje dalyvavau su Panevėžio kultūros centro šokių ansambliais „Grandinėlė“, „Linas“ bei K. Paltaroko gimnazijos kolektyvu „Spindulėlis“.

Dokumentiniame filme parodomi Dainų šventės užkulisiai, kur gimsta magija: šventės pasiruošimo jaudulys ir iššūkiai, per kartų kartas keliaujantis žmogaus talentas ir visa apimantis vienybės jausmas.

Dar viena šventė laukia 2026 metų vasarą. Po 10-ies metų pertraukos Vilniuje vyks Lietuvos moksleivių dainų šventė, kurioje šoks, dainuos ir muzikuos tūkstančiai Lietuvos vaikų ir moksleivių – daugiau nei 23 000 dalyvių. Joje rengiamės dalyvauti ir panevėžiečiai.

SPEKTAKLIS

Siūlau apsilankyti Juozo Miltinio dramos teatre ir pažiūrėti Aleksandro Špilevojaus režisuotą spektaklį „Sala, kurios nėra“.

Tai spektaklis apie žymaus režisieriaus Juozo Miltinio Panevėžio teatro kūrimosi pradžią,

apie buvusius jo legendinius mokinius – aktorius, kuriems teatras buvo meno šventovė arba sala, kurioje jie pasiaukojamai kūrė.

Užaugau su ta legendine karta. 1973 metais baigiau J. Miltinio teatro studiją ir pažįstu visą senąją aktorių karta.

PARODA

Paskutinė aplankyta ir įspūdį padariusi paroda Panevėžio dailės galerijoje „Daugiabalsė žemė“, skirta Vilniaus dailės akademijos Keramikos katedros 95-erių metų sukakčiai paminėti.

Parodoje pristatomi studentų, jaunųjų alumnų ir dėstytojų darbai, sukurti 2020–2025 m.

Joje taip pat eksponuojami ir menininkų, dėstančių šioje katedroje kūriniai.

Magiška matyti ir bandyti suvokti, kaip molis menininko rankose tampa ne tik forma, bet ir įgauna prasmę. Paroda tebeveikia – rekomenduoju ją aplankyti.