Kanklių stygos prabils Krekenavos krašte

Kanklės – lietuviams ypatingas instrumentas, laikomas tautinio identiteto ženklu, kultūros ir nepriklausomybės simboliu.

Krekenavoje gyvenęs kanklių meistras, muzikantas Stanislovas Rudis kartu su žmona Ona buvo vieni tų šviesulių, kurių dėka kankliavimas šalyje plito.

Minint Kanklių metus, Panevėžio rajono gyventojai ir svečiai kviečiami iš arčiau susipažinti su šiuo unikaliu paveldu. O kartu ir jį puoselėjusių žmonių darbais.

Garsųjį meistrą prisimenant

Prieš 120 metų Skriaudžiuose, Prienų rajone, susibūrė pirmasis Lietuvos kanklininkų ansamblis, padaręs milžinišką įtaką tautinės savimonės stiprinimui. Šiai sukakčiai įprasminti 2026-ieji paskelbti Kanklių metais.

Įdomu tai, kad anuomet, XIX amžiaus antroje pusėje – XX amžiaus pradžioje lietuviškumo simboliu pasirinktos suvalkietiškos kanklės itin prigijo Aukštaitijoje.

Neatsitiktinai jos puikuojasi ir dabartiniame Krekenavos herbe.

Šis kraštas – svarbus kankliavimo tradicijų puoselėjimo židinys, garsėjantis talentingais meistrais ir kanklininkais. Tarpukariu čia gyvenęs Stanislovas Rudis buvo ne tik nagingas meistras, bet ir atsidavęs mokytojas.

Laikais, kai lietuvybės puoselėjimas itin skatintas, kanklės tapo tobula priemone tautiškumo dvasiai ugdyti.

Pasak Krekenavos kultūros centro meno vadovės, Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėjos, etnomuzikologės Linos Vilienės, S. Rudis gaminti kankles mokėsi garsiuosiuose Skriaudžiuose tarpukariu. Iš ten parsivežė brėžinius, ruošinius ir aistrą kanklių muzikai.

Grįžęs į Krekenavą meistras ne tik gamino instrumentus, bet ir kartu su žmona Ona mokė žmones jais skambinti.

Tad prasminga, jog šiais Kanklių metais Panevėžio rajonas atsigręš į savo šaknis, o kultūros epicentru taps Krekenava.

Nuo pažinties iki „dainuojančios“ bazilikos

Kanklių metams ir kankliavimo tradicijai Krekenavoje paminėti numatytas visas renginių ciklas, kviesiantis visus norinčius prisiliesti prie unikalaus muzikos instrumento, išgirsti gyvą jo garsą.

„Ir susipažinti su devynstygėmis kanklėmis, pajusti, koks jų skambesys“, – sako L. Vilienė, skaičiuojanti, jog iki metų pabaigos planuojami bemaž aštuoni tokie renginiai – savotiški mokymai.

Birželio viduryje netgi vyks Kanklių metams skirtas festivalis, kuriame bus pristatytos įvairių tipų kanklės. Etnomuzikologė kviečia atvykti pasiklausyti jų skambesio, sužinoti, kokius kūrinius galima kanklėmis atlikti ir pabandyti skirtingų instrumentų skambesyje išgirsti regioninius skirtumus.

Greta numatoma surengti ir nedidelę S. ir O. Rudžiams skirtą fotografijų parodą. Bus galima apžiūrėti ir keletą senųjų kanklių.

Per Žolinę Krekenavoje irgi skambės kanklės – tikimasi pristatyti Rudžių repertuarą, Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikoje surengti kanklių bei vargonų koncertą.

Paslaptis ne sudėtingumas, o praktika

Daugelis mano, kad prakalbinti kankles – sunki užduotis, tačiau L. Vilienė šį mitą sklaido.

Pirmuosiuose užsiėmimuose jau dalyvavusios moterys esą irgi nuogąstavo nieko neišmokstančios, tačiau pajutusios garsą ir išgavusios pirmuosius akordus, greitai pakeitė nuomonę.

„Pripažino, kad nėra sudėtinga – tik reikia praktikos“, – pasakoja Krekenavos kultūros centro meno vadovė.

„Bendruomenėje mokymas kankliuoti tikrai buvo užmirštas.“

L. Vilienė

Panašiuose renginiuose tikrai neišmokstama kankliuoti, o ir tikslas ne toks, – jie labiau orientuoti į gyvą pažintį su instrumentu.

L. Vilienės teigimu, mokytis skambinti kanklėmis lengviausia pradėti nuo dainų. Yra du pagrindiniai akordai, kurie išgaunami atitinkamai perkeliant pirštus – viena ranka braukiant per stygas, kita prispaudžiant tas, kurių skambėjimo nenorima.

„Taip kaitaliojant tuos du akordus galima pagroti keletą dainų, – sako etnomuzikologė. – To išmokti tikrai nesudėtinga – svarbiausia, kad pirštai lengvai peršoktų nuo vienų stygų ir uždengtų kitas.“

Ir priduria: jei mokosi jaunimas, įgunda per valandą.

„Vyresniems gal prireiktų dviejų užsiėmimų“, – svarsto L. Vilienė. Bet neabejoja, kad atėjusieji į dar kelis, skambinti kanklėmis būtinai pramoks. Tik norint įvaldyti šokius, pašnekovės teigimu, reikės daugiau pavargti ir išmokti rinkti melodiją.

Tolesnis tobulėjimo etapas – grojant stygas perbraukti ne vien dešinės, bet jau ir kairės rankos pirštu.

Aukštaitijoje – suvalkietiški židiniai

Pasak L. Vilienės, Krekenava – ne vienintelis suvalkietiškų kanklių puoselėjimo židinys Aukštaitijoje.

Be S. Rudžio, kankles tarpukariu gamino, kankliavimą populiarino ir Juozas Lašas, tik Utenos krašte.

Būta mūsų kraštuose ir daugiau suvalkietiškų kanklių meistrų, tik jie, kiek žinoma, neturėjo savo kankliavimo mokyklų.

S. Rudis pradžioje gamino 12 stygų kankles, vėliau – 16, 18 ir netgi kankles su 20 dvigubų stygų. Jų korpusus meistras klijuodavo iš atskirų dalių.

Beje, suvalkietiškos kanklės pasižymi gražia užriesta viršūne.

Palyginimui, senosios tradicinės aukštaitiškos kanklės, kuriomis grotos sutartinės, būdavo penkiastygės.

Panevėžio kraštotyros muziejus turi ir vienas keturių stygų kankles. Tokios vadinamos vieno žmogaus instrumentu, mat jomis skambinta norint atsipalaiduoti.

„Sakydavo, kad nusiraminti po sunkių darbų žmogus tiesiog medituodamas pagrodavo sutartines, – pasakoja L. Vilienė. – Netgi yra pastebėjimų, kad penkiastygėmis kanklėmis grodavo ribiniu laiku, kai diena pereina į naktį – vakaras, bet dar tamsa ne tokia ryški.“

Aukštaitijoje, Žemaitijoje gyvavo ir 9–12 stygų kanklės. Jos, kaip ir suvalkietiškosios, jau nebėra vieno žmogaus instrumentas – tokiomis kanklėmis galima groti dainas, kažkur susirinkus troboje surengti šokius.

Kanklių garsuose pajusti palaimą

Pati L. Vilienė skambinti kanklėmis išmoko mokyklos vyresnėse klasėse, vėliau praktikavosi studijuodama.

Ji apgailestauja, kad senoji kankliavimo tradicija nėra labai gaji.

„Muzikos mokyklose vaikai tik šiek tiek susipažįsta su kanklėmis, tradiciniu kankliavimu, bet paskui jau groja koncertinėmis kanklėmis“, – pašnekovė sako, kad kanklės buvo modifikuotos apie 1960-uosius metus siekiant suteikti joms platesnį diapazoną.

„Bendruomenėje mokymas kankliuoti tikrai buvo užmirštas“, – pripažįsta etnomuzikologė.

Skambinimas tradicinėmis, liaudiškomis kanklėmis ilgą laiką gyvavo tik folkloro ansambliuose ir tai ne visuose.

„Ir dabar nėra taip, kad paskelbus Kanklių metus visi panoro mokytis jomis skambinti. Šiek tiek gaila“, – neslepia L. Vilienė.

Dėl to ją džiugina faktas, jog Panevėžyje į etnokultūros mokymus, apimančius ir kankliavimą, kiekvieną pirmadienį susirenka nuo 7 iki 10 žmonių: kas tuo metu randa laiko ir noro. Kai kurie neturi net ir kanklių. Dalis jas įsigijo gal prieš dešimtmetį, kai buvo išpopuliarėjusios, tačiau taip iki šiol ir neskambino.

Niekas iš jų nesiruošia koncertuoti – tik mėgaujasi kanklių ar sutartinių skambesiu.

„Didžioji dalis tų žmonių, kurie ateina kankliuoti, nori atsipalaiduoti. Nėra tikslo kažko išmokti kaip muzikos mokykloje. Čia susirenkama gerai praleisti laiką ir kanklių garsuose pajusti palaimą, atsipalaidavimą, pamedituoti“, – šypsosi L. Vilienė.