Kai avietynas pilnas žiedų, bet uogų nerasta

Jau netrukus sode būtų buvę galima tiesiai nuo krūmų skinti vienas gardžiausių vasaros uogų. Tačiau nutiko, ko nė vienas sodininkas nesitiki: ant aviečių krūmų nėra užuomazgų.

Avietės nelaikomos lepiomis. Vis tiek pradedantys augintojai neretai susiduria su problema, kai krūmai gausiai žydi ir atrodo vešlūs, tačiau atėjus laikui uogų taip ir neužmezga.

Pažįstama situacija? Gali būti, kad dar ne viskas prarasta.

Kol žydėjimas tęsiasi, situaciją išties galima ištaisyti.

Vasarinėms avietėms gal jau ir per vėlu – jų žydėjimas trunka 2–3 savaites nuo gegužės pabaigos iki birželio mėnesio vidurio. Bet remontantinės avietės, nokinančios du derlius per metus, žydi nuo gegužės pabaigos iki rugpjūčio. Taigi dar yra laiko išsiaiškinti priežastis, kodėl jos ėmė ir nusprendė nemegzti uogų.

Vabzdžių apdulkintojų trūkumas

Jeigu jūsų sode neskraido bitės, kamanės ir kiti apdulkintojai, gero derliaus nebus.

Deja, pastaraisiais dešimtmečiais vabzdžiams tenka vis daugiau išbandymų. Jų populiacijoms įtakos turi ir šalti bei lietingi orai sodų žydėjimo metu, ir pavasarinis augalų purškimas (net biologiniai preparatai irgi gali atbaidyti naudinguosius vabzdžius!).

Kai viskas susideda, avietynas lieka be mažųjų pagalbininkų, ir jo derlingumas sumažėja.

Kaipgi privilioti į sklypą kuo daugiau vabzdžių apdulkintojų?

Yra sodininkų, kurie bandydami tą padaryti net purškia avietes medaus arba cukraus tirpalu. Tačiau reikia turėti omenyje, kad patekęs ant lapų toks mišinys gali paskatinti patogeninių grybelių augimą ir pritraukti nelaukiamus vabzdžių pasaulio atstovus – kenkėjus.

O štai indus su saldintu vandeniu pastatyti šalia aviečių tikrai galima pabandyti.

Laistyti avietes reikia maždaug kartą per 5–7 dienas.

Taip pat naudinga šalia pasėti medingųjų augalų – pavyzdžiui, mėtų, dobilų, garstyčių ar facelijų, viliojančių vabzdžius. Žinoma, jiems suaugti bei sužydėti reikia laiko, tad vasarinėms avietėms toks variantas netinka. Užtat dobilais ar facelijomis susidomėję vabzdžiai padės apdulkinti remontantinių veislių avietes.

Apsaugai nuo dabar tokių dažnų stiprių vėjų patariama įrengti uogynui apsauginį skydą, kuris vabzdžiams sukurs jaukesnes sąlygas. Noriai sparnuoti svečiai atskris ir į tą sklypą, kuriame jiems bus paruošta pastogė – namelis iš augalinių medžiagų.

Jei reikia, avietes galima apdulkinti ir rankiniu būdu, naudojant minkštą teptuką, bet tokios procedūros jau pamiršta praktika, mat dauguma šiuolaikinių aviečių veislių yra savidulkės.

Nepaisant to, kryžminis apdulkinimas nuo kitų veislių krūmų gali padidinti derlingumą ir pagerinti uogų kokybę. Todėl verta pagalvoti apie dar kelis aviečių sodinukus rudeniui, prieš tai iš anksto išsirinkus tinkamus augalus.

Nepalankios oro sąlygos

Pavasarinės šalnos pražudo žiedus ir užuomazgas. Tačiau pavasarį ir vasaros pradžioje pavojų avietėms kelia ne tik jos.

Liūtys, kruša, gūsingi vėjai, staigūs nakties ir dienos temperatūros svyravimai, dideli karščiai – visa tai neigiamai veikia augalų imunitetą ir žiedus.

Kai augimo sąlygos tampa ypač sunkios, jie gali netgi patys numesti jau susiformavusias gražias užuomazgas.

Bet čia jau nieko nepadarysi – lieka tik atidžiai stebėti orus ir laiku imtis priemonių avietynui apsaugoti: per šalnas jį apdengti, tręšti kaliu bei fosforu – atsparumui šalčiui didinti – ir apdoroti antistresiniais preparatais.

Taip pat svarbu reguliuoti laistymą ir neleisti žemei perdžiūti.

Per karščius aviečių krūmus naudinga pridengti plonu tinkleliu – daliniam pavėsiui sukurti. O jei vasarą dažnai lyja, virš avietyno galima įrengti stoginę ir palei lysvių perimetrą suformuoti vandens nutekėjimo griovelius.

Taip pat patogu avietes auginti pakeltose lysvėse, kur joms lengva užtikrinti visapusišką maitinimą ir kur jos mažiau nukenčia nuo liūčių bei atvėsimų.

Vietoj uogyno – tankumynas

Avietės ne šiaip sau priskiriamos agresyviems augalams, kurie palankiomis sąlygomis greitai plečiasi. Tačiau tai ne vienintelė priežastis uoliai genėti avietes: genėjimas, be kita ko, teigiamai veikia derėjimą.

Jeigu aviečių krūmai susodinti per tankiai, tarp augalų neišvengiamai kils aštri konkurencija dėl vandens ir maisto medžiagų. Nereikia nė sakyti, jog tai neigiamai atsilieps žiedų bei užuomazgų formavimuisi jau pirmaisiais metais po pasodinimo.

Taip pat avietėms trūks saulės ir šviežio oro, o per tankus sąžalynas vilios kenkėjus bei ligų sukėlėjus.

Esant tokiai situacijai, avietes geriausia persodinti rečiau. Ir, stiebams augant, rišti prie atramų – taip sudarysite puikiausias sąlygas uogoms derėti, užtikrinsite vienodą apšvietimą ir gerą vėdinimą.

Tinkamos priežiūros stygius

Avietės nemegs, jei bus laistomos ir tręšiamos per retai arba, priešingai, per dažnai.

Vandens trūkumas dažnai sukelia užuomazgų ir net žiedų kritimą, nes avietėms šiame vystymosi etape reikia daug drėgmės.

Kita vertus, prie tokio paties rezultato gali privesti ir drėgmės perteklius.

Laistyti avietes reikia maždaug kartą per 5–7 dienas. Žemė turi sudrėkti bent 30 cm gylyje, kad pasiektų didžiąją dalį šaknų.

Bet jeigu dirva po aviečių krūmais labai šlapia, laistymą reikėtų nutraukti. Ir, jei būtina, įrengti drenažo griovelius vandens pertekliui nutekėti, papurenti žemę.

Maistinių medžiagų stygius, žinoma, irgi neigiamai veikia derėjimą. Avietės gali atrodyti galingos ir vešlios, tačiau jų šaknų sistema išsidėsčiusi arti paviršiaus. Kai tik pasiekiamame dirvos sluoksnyje baigiasi maistinės medžiagos – ypač kalis, fosforas, boras – krūmas pradeda prastai žydėti, liaujasi megzti užuomazgas arba numeta jau esamas.

Jei per pastarąjį mėnesį avietynas nebuvo tręštas, tą reikėtų padaryti tiesiog dabar.

Štai keli populiarūs receptai:

• 30–40 g kalio sulfato ir 40–50 g superfosfato 10 litrų vandens,

• galvijų mėšlo užpilas, praskiestas vandeniu santykiu 1:10, arba vištų mėšlo antpilas santykiu 1:20,

• universalios trąšos su maistinių medžiagų kompleksu,

• trąšos, kuriose yra daugiau fosforo ir kalio (kaip kalio monofosfatas, raudonasis kristalonas ir kt.),

• gatavos kompleksinės mineralinės ir organinės-mineralinės trąšos, skirtos specialiai avietėms arba visiems uogakrūmiams.

Atminkite, nors pertręšimas avietėms, kaip ir visiems augalams, pavojingas, maistinių medžiagų stygius gali lemti išsigimimą.

Taip pat prasčiau dera krūmai, kurie yra neteisingai arba per retai genimi. Ypač tai aktualu remontantinių veislių avietėms – neišmanėliškai genimos, jos gali netgi nesužydėti.

Kenkėjų arba ligų padaryta žala

Nepakankamos priežiūros pasekme gali tapti ligų ir kenkėjų antplūdis uogyne. Jie entuziastingai naikina aviečių užuomazgas arba neleidžia uogoms susiformuoti.

Ypač pavojinga, jei avietyne apsigyvena paprastieji avietinukai arba avietiniai žiedgraužiai.

Didelę žalą daro ir avietiniai amarai: gausi jų kolonija išsiurbia iš augalų sultis, todėl uogų užuomazgos nudžiūsta ir deformuojasi.

Žydėjimo laikotarpiu purkšti aviečių krūmų nerekomenduojama – taip atbaidysite vabzdžius apdulkintojus. Belieka tik rinkti kenkėjus rankomis arba nuplauti juos vandeniu.

Užtat avietėms peržydėjus būtina skubiai apdoroti avietyną biologiniais insekticidais. Avietės birželio mėnesį purškiamos tik vieną kartą ir griežtai tik ant lapų, kad medžiagos spėtų susiskaidyti ir derlius išliktų saugus sveikatai.

Iš ligų užuomazgų formavimuisi dažniausiai pakenkia išplitusios grybelinės infekcijos – pavyzdžiui, pilkas puvinys, rūdys, raudonadėmė, antraknozė (deguliai).

Taip pat avietėms mirtinai pavojingos bakterinės bei virusinės ligos: šaknų vėžys, bakterinis nudegimas, mozaika, kt.

Nuo kenkėjų dalį žiedų ir užuomazgų dar įmanoma išgelbėti, o su ligomis viskas daug sudėtingiau. Aviečių krūmus būtina arba gydyti (o tam reikia laiko ir stiprių priemonių), arba sunaikinti, jei pažeidimas per stiprus ar nepagydomas.

Dėl to vienas svarbiausių aviečių auginimo aspektų yra profilaktika ir prevencija: augalų purškimas biofungicidais, kruopštus laistymo bei tręšimo normų laikymasis ir reguliariai atliekamas sanitarinis genėjimas.