Dvidešimt metų brandintas pažadas virto knyga

Kai šiandien praeiname pro skulptūras miestų aikštėse, parkuose ar prie kultūros įstaigų, retai susimąstome apie jų autorius.

Šie meno kūriniai tampa miesto dalimi – tarsi visada ten buvę ir būsiantys.

Tačiau už kiekvieno tokio darbo slypi žmogus, jo gyvenimas, laikmetis, išgyvenimai ir vidinė kova.

Būtent apie tai savo naujausioje knygoje pasakoja panevėžietė istorikė, publicistė, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio ,,Tarnaukite Lietuvai“ laureatė Joana Viga Čiplytė, išleidusi monografiją apie vieną ryškiausių Lietuvos monumentaliosios skulptūros kūrėjų – Panevėžio rajono garbės pilietį Kazimierą Kisielį (1926–2014).

Tai buvo menininkas, kuris ne tik kūrė, bet ir gilinosi į žmogaus prigimtį, jo vidinį pasaulį, jo kovą su išoriniais aplinkos iššūkiais.

Pasak istorikės, ši knyga – daugelį metų brandintas darbas, pareikalavęs ne tik istorinio kruopštumo, bet ir asmeninio ryšio su pasakojama tema.

„2003 metais pirmą sykį akis į akį susitikau su Kazimieru Kisieliu. Tada jam pasakiau: noriu apie jus rašyti knygą, nes dar niekas nėra parašęs. Paspaudėme rankas. Ir tik po dvidešimties metų ta knyga išėjo“, – prisiminė autorė.

Giminystės siūlas, atvedęs prie knygos

Kaip pasakoja J. V. Čiplytė, pirmasis impulsas domėtis skulptoriumi kilo ne vien iš profesinio smalsumo.

Autorę ir menininką siejo tolimi giminystės ryšiai.

„Liaudyje yra toks posakis – dešimtas vanduo nuo kisieliaus. O čia tikra pavardė – ne kisielius, o Kisielis. Mano močiutė buvo Kiselytė, iš to paties Išlaužų kaimo. Sakau, gal trečios ar ketvirtos kartos giminystė, bet ji yra“, – šypsojosi pašnekovė.

Vis dėlto vien giminystės ryšio būtų neužtekę. Autorė pabrėžia, kad ją pirmiausia sužavėjo menininko asmenybė ir kūrybos mastas.

Pasak jos, K. Kisielis – vienas tų kūrėjų, kurie formavo Lietuvos miestų veidą, tačiau ilgą laiką buvo tarsi šešėlyje – jo darbai buvo žinomi, o pats autorius plačiajai visuomenei liko menkai pažįstamas.

„Aš supratau, kad apie jį nėra rimtos knygos. Buvo lankstinukų, mažų iliustracinių knygelių jubiliejų progomis, bet ne monografija. Norėjosi padaryti tikrą darbą – tokį, kuris liktų“, – sakė ji.

Gyvenimas, perskeltas istorijos

Knygoje autorė daug dėmesio skiria ne tik skulptoriaus kūrybai, bet ir istoriniam kontekstui.

K. Kisielio gyvenimas sutapo su dramatiškiausiais Lietuvos istorijos etapais.

Jis gimė dar nepriklausomoje Lietuvoje, 1926 metais.

Vaikystę praleido kaime, augo katalikiškoje šeimoje, o paauglystėje susidūrė su karo ir okupacijų realybe.

„Iki 1940 metų K. Kisielis gyveno laisvoje Lietuvoje. O tada – karas, vokiečių okupacija, sovietmetis. Jam buvo vos keturiolika metų, kai pasaulis aplink sugriuvo“, – pasakoja J. V. Čiplytė.

Ypač stiprų įspūdį jaunam būsimam skulptoriui padarė pokario žiaurumai.

Ramygaloje jis matė išniekintus partizanų kūnus, guldomus miestelio centre, saugomus taip, kad artimieji net negalėtų prie jų prieiti.

„Matosi, kad tai jį labai paveikė. Vėliau, jau atkūrus nepriklausomybę, jo kūryboje atsiranda partizanų, laisvės, atminties tema“, – sako J. V. Čiplytė.

Po 1990-ųjų K. Kisielis ėmėsi kurti monumentus, skirtus Lietuvos laisvės kovoms atminti. Ramygaloje, Šilalėje, Panemunėje atsirado jo sukurti memorialiniai darbai, tapę svarbia istorinio atminimo dalimi.

Nuo kunigų seminarijos – į skulptorius

Knygoje atsiskleidžia ir mažiau žinomi K. Kisielio biografijos epizodai. Vienas jų – bandymas stoti į kunigų seminariją.

„Kaimo žmonės labai džiaugėsi – galvojo, turės savo kunigėlį. Bet jam buvo pasakyta: tu neturi kunigo pašaukimo, tu esi menui sutvertas“, – pasakoja J. V. Čiplytė.

Jis pasuko į menus, studijavo Kaune, o vėliau Vilniuje, kur formavosi skulptoriaus braižas.

Autorė pabrėžia, kad K. Kisielis pasižymėjo ne tik talentu, bet ir ypatingu darbštumu bei vidiniu stuburu.

„Jis buvo labai sąžiningas žmogus. Katalikiškas auklėjimas jautėsi visame jo gyvenime“, – sako istorikė.

Vienas epizodas jai ypač įstrigo. Dar vaikystėje mažasis Kazimieras paėmė svetimą obuolį.

Grįžęs namo prisipažino tėvui ir už tai buvo nubaustas.

„Tėvas jam pasakė – ne tavo, vadinasi, negalima. Ir tas liko visam gyvenimui“, – pasakoja knygos autorė.

Sovietmečio kūrybos paradoksai

Vieną įdomiausių knygos dalių sudaro pasakojimai apie sovietmečio kūrybą.

J. V. Čiplytė pabrėžia, kad net ideologinio spaudimo metais K. Kisielis sugebėdavo kurti profesionalius ir meniškai stiprius darbus.

„Jis sukūrė nuostabų merginos portretą, o darbą pavadino „Kukurūzų augintoja“. Toks buvo laikmetis – reikėjo prisitaikyti prie socialistinės tematikos“, – sako autorė.

Tačiau net tokiuose darbuose, anot jos, buvo jaučiamas tikras menininko santykis su žmogumi ir estetika.

„Iš tikrųjų tai buvo gražios lietuvaitės portretas. Sovietinis pavadinimas buvo tik priedanga“, – pažymi istorikė.

Autorė prisimena ir vieną ryškiausių Panevėžio kultūros istorijos etapų – skulptūrų simpoziumą, po kurio 1974-aisiais mieste atsirado garsioji K. Kisielio skulptūra „Žemė-Motina-Taika“, ir šiandien tebepuošianti aikštę A. Jakšto gatvėje prie R. Sargūno sporto gimnazijos.

„Tuo metu jam gimė dukra. Tas darbas buvo labai asmeniškas. Žmona pozavo, dukrytė tapo įkvėpimu“, – pasakoja J. V. Čiplytė.

Ši skulptūra greitai tapo Panevėžio simboliu.

„Žmonės pajuto, kad tai jau europinis menas. Nebebuvo jokio sovietinio žanro – tik žmogus, motinystė, gyvybė“, – teigia istorikė.

Skulptūra įtraukta į Lietuvos kultūros vertybių registrą.

Rašytinis paminklas menininkui

„Ši knyga – rašytinis paminklas K. Kisieliui. Kaip jis statė paminklus iš granito, taip aš pastatau paminklą žodžiais“, – sako monografijos autorė.

Knygos rengimas tapo bendru darbu. Prie jos gimimo prisidėjo skulptoriaus šeima – anūkas Vilius Kaulinskas, rinkęs archyvą ir nuotraukas, bei dukterėčia Virginija Milaševičienė, tapusi knygos redaktore.

„Tai buvo darbas su labai daug meilės“, – šypsosi J. V. Čiplytė.

Šiandien ji labiausiai norėtų vieno – kad žmonės prisimintų autorius, kūrusius Lietuvos miestų veidą.

„Prie daugelio skulptūrų nėra net autoriaus pavardės. Žmonės nežino, kas jas sukūrė. O juk tai mūsų kultūros istorija“, – dėmesį atkreipia J. V. Čiplytė.

Anot jos, ši knyga skirta ne tik meno žmonėms ar istorikams.

„Ji skirta visiems. Ypač jaunam žmogui, kuris galbūt pirmą kartą susimąstys, kaip gimsta skulptūra ir kiek žmogaus gyvenimo joje lieka“, – teigia autorė.