Paveiksluose – akimis kalbančios moterys

Panevėžietė Asta Fišerienė tapybos niekur nesimokė, o teptuką į rankas paėmė jau suaugusi. Tačiau spontaniškai prasidėjęs pomėgis išaugo į kūrybą, kuri pristatoma parodose, pasiekė Lietuvos Seimą ir jau gyvena meno mylėtojų namuose.

Šį spalį pristatomoje parodoje Senamiesčio galerijoje žiūrovus vėl pasitinka ryškiausias jos kūrybos motyvas – moteris, jos žvilgsnis, charakteris ir tai, ko ne visada įmanoma pasakyti žodžiais.

Tapyba sulaukus keturiasdešimties

Tapyba į Astos Fišerienės gyvenimą atėjo netikėtai.

Nors visada jautėsi artima menui, ilgą laiką kūrybai trūko arba laiko, arba stipresnio impulso.

Lūžis įvyko sulaukus keturiasdešimties.

„Sulaukiau keturiasdešimties ir tada spontaniškai pajutau, kad noriu kurti“, – prisimena ji.

Pirmasis darbas buvo nutapyta arklio galva.

Į savo kūrybos pradžią šiandien Asta žvelgia be perdėto sentimentalumo, tačiau nuo pirmųjų bandymų nuėjo ilgą kelią.

Vienu svarbesnių etapų tapo 2018-ieji, kai panevėžietės darbai buvo eksponuojami Seime. Savamokslei kūrėjai šis įvykis tapo ne tik įvertinimu, bet ir nemažu išbandymu.

„Kai tapai savo erdvėje ir darbą atiduoti į viešumą, į žmones išneši, labai įdomu, ką jie mato tuose paveiksluose. O kai Seime buvo surengta mano paroda, atrodė, kur aš čia patekau su savo paveikslais“, – juokiasi menininkė.

Tuomet darbai sulaukė didelio susidomėjimo, atsirado ir užsakymų.

Vis dėlto svarbiausia A. Fišerienei ne finansinis atlygis, o žiūrovo santykis su paveikslu, ką jame pamato.

Naujausiai parodai, eksponuojamai Senamiesčio galerijoje, darbai atrinkti pradedant dviem naujesniais, pernai sukurtais paveikslais.

Pagal jų charakterį A. Fišerienė derino ir senesnius paveikslus, todėl ekspozicija jungia skirtingus jos kūrybos laikotarpius.

Iš kasdienybės į drobę

Fišerienės kūryboje neatsitiktinai taip dažnai pasirodo moterų veidai.

Asta dirba manikiūrininke, tad daug laiko praleidžia tarp moterų.

Jų pasakojimai, išvaizda, nuotaikos ir gyvenimo patirtys, pačios kūrėjos žodžiais, persikelia ant drobės.

Tačiau paveiksluose atsirandančios moterys nėra tiesiog konkrečių žmonių portretai.

Kai kurios turi realių prototipų, viena atkeliavusi net iš seno vaikystės sapno.

Charakteris, žvilgsnis ir nuotaika susilieja į naują personažą. Jame kartais atsiranda ir pačios autorės bruožų.

„Tikrai įdedu ir pačios savęs. Daug kas sako, kad paveiksluose akys yra ir mano, ir dukrų – turiu dvi dukras“, – pasakoja tapytoja.

Iš tiesų akys jos paveiksluose užima ypatingą vietą.

Žvilgsnis menininkei tampa priemone atverti paveikslo personažo charakterį, emocijas ir išgyvenimus.

Išorinis panašumas lieka antrame plane.

„Akys man labai įdomios. Atrodo, kad iš akių atsiveria ir charakteris, ir visi išgyvenimai. Emocijos man labai daug ką reiškia“, – sako Asta.

Be eskizų ir be plano

Fišerienė tapo be išankstinio plano. Ji nedaro eskizų, nebraižo būsimo portreto pieštuku, pradeda tapyti iš karto ant drobės.

Pradinė mintis gali pasikeisti neatpažįstamai – nuo veido, charakterio iki spalvų.

„Ką mintyse susidėlioju, niekada taip nepavyksta. Kartais pradedu tapyti ir nuvažiuoju į labai tolimas keliones“, – šypsosi Asta.

Kartais užtenka nedidelės detalės, sutiktos moters veido, išgyventos emocijos ar sunkiai paaiškinamo impulso. Visa tai, anot kūrėjos, susipina į vieną. Pradėjusi tapyti ji leidžia paveikslui pačiam diktuoti kryptį.

Spalvų pasaulyje ji linksta į tamsesnius, prislopintus tonus. Nors mėgina įsileisti daugiau ryškumo, spalvos kūrybos procese dažnai vėl „užsitonuoja“.

Tai dera su jos portretų nuotaika – juose juntama paslaptimi.

Kita ryški kūrėjos savybė – užsispyrimas pabaigti pradėtą darbą.

Vieną kūrinį ji gali tapyti porą, trejetą mėnesių, tačiau kol jo neužbaigs, kito nesiims.

Vedžiojančios akys

Vis dėlto žiūrovui A. Fišerienė nenori primesti vieno teisingo paveikslo perskaitymo.

Priešingai – jai įdomiausia, kokią mintį žiūrovai randa jos tapyboje.

Menininkė net svarsto, kad mielai apskritai nekabintų kūrinių pavadinimų, palikdama žiūrovui laisvę pačiam sukurti jų istorijas.

Artimieji irgi jos kūrybą matė skirtingomis akimis.

Vyras, pasak A. Fišerienės, pirmuosius darbus vertino skeptiškai – jam kliuvo tamsios spalvos, neįprastos moterys ir ypač išraiškingos akys.

Tačiau sutuoktinio pastebėjimas, kad paveikslų akys namuose tarsi „vedžioja“, kūrėjai tapo savotišku komplimentu.

Ilgainiui vyro požiūris pasikeitė. Šiandien jis – didelis žmonos kūrybos gerbėjas.

Ypatingas jausmas menininkę lydi ir tuomet, kai jos paveikslai iškeliauja į kitus namus.

Fišerienę džiugina, kai jos darbą pasirenka ne todėl, jog jo spalvos dera prie sienų ar baldų, bet jame atradę artimą mintį, nuotaiką.

Panevėžys Astai – miestas, suteikęs sparnus: čia augo jos tėvai, čia užaugo ir pati, čia dirba. Anot menininkės, šiame jaukiame ir nedideliame mieste tiesiog gera būti.

Gal todėl ir jos paveikslai kalba ne dideliais manifestais, o tyliais, artimais žvilgsniais. Juose nėra vieno atsakymo. Yra moters veidas, akys ir erdvė žiūrovui pačiam nuspręsti, ką jos pasakoja.