Boni Tailer: nuo mergaitės iš Velso iki pasaulinės žvaigždės

Po daugiau nei penkis dešimtmečius trukusios muzikinės karjeros pasaulis atsisveikina su išskirtinio balso auksaplauke Boni Tailer, kuri dažnai buvo vadinama moteriškuoju Rodu Stiuartu.

B. Tailer išliks viena ryškiausių muzikos ikonų – atlikėja, kurios galingas prikimęs balsas ir dainos tapo neatsiejama kelių kartų muzikinių prisiminimų dalimi.

Kai skamba pirmieji dainos „Total Eclipse of the Heart“ akordai, milijonai žmonių iš karto žino: tai Boni Tailer.

Ji gimė mažame Velso miestelyje, augo angliakasių šeimoje, dirbo paprastus darbus. Buvo mergina, kuri tiesiog mėgo dainuoti.

Tačiau vienas netikėtas gyvenimo posūkis – balso stygų operacija – pavertė jos balsą unikaliu.

Tas pats balsas atvedė ją į pasaulinę šlovę.

Mergaitė iš angliakasių miestelio

1951 metų birželio 8-oji. Tądien mažame Skeveno miestelyje pietų Velse pasaulį išvydo mergaitė, kuriai buvo lemta tapti vienu atpažįstamiausių balsų muzikos istorijoje. Jos tikrasis vardas buvo Geinor Hopkins.

Dar niekas nežinojo, kad po kelių dešimtmečių visas pasaulis ją vadins Boni Tailer.

Ir dar mažiau kas galėjo įsivaizduoti, jog užkimęs, šiurkštus balsas taps vienu garsiausių XX amžiaus muzikos simbolių.

Tačiau tuo metu ji buvo tik viena iš daugybės vaikų didelėje darbininkų šeimoje.

Geinor augo gausioje šeimoje. Ji buvo viena iš šešių vaikų. Namai visada buvo pilni balsų, juoko, ginčų, kasdienio šurmulio.

Jos tėvas Glynas Hopkinsas dirbo anglies kasykloje. Tai buvo sunkus ir pavojingas darbas, kuris maitino tūkstančius Velso šeimų.

Motina Elsi – namų šeimininkė, labai religinga moteris, giedojusi vietos koplyčios chore.

Tai iš jos Boni paveldėjo meilę muzikai. Muzika jų namuose buvo kasdienybės dalis. Sekmadieniais visa šeima eidavo į koplyčią. Ten skambėjo giesmės, vaikams buvo įprasta giedoti kartu.

Tada dar niekas nekalbėjo apie sceną, koncertus, apie milijonus parduotų įrašų.

Tačiau būtent ten formavosi būsimos dainininkės klausa.

Hopkinsų šeima nebuvo turtinga. Pinigų buvo tiek, kiek reikėjo pragyventi. Drabužiai dažnai atitekdavo jaunesniems vaikams po vyresniųjų.

Žaislų nebuvo daug. Tačiau Boni vėliau sakys, kad vaikystėje jai niekada netrūko svarbiausio – meilės.

Ji augo laikais, kai angliakasių miesteliuose žmonės vieni kitus pažinojo. Durys dažnai būdavo neužrakintos, kaimynai padėdavo vieni kitiems. Vaikai visą dieną praleisdavo lauke.

Geinor buvo energinga. Mėgo šokti, dainuoti. Nebuvo drovi.

Jeigu kambaryje skambėdavo muzika, mergaitė pirmoji pradėdavo pasirodymus.

Šeima greitai pastebėjo jos stiprų balsą.

Tačiau niekas nemanė, kad tai gali tapti profesija. Darbininkų miesteliuose vaikai dažniausiai rinkdavosi paprastesnį gyvenimą, stabilų darbą, šeimą, namus. Svajonės apie pasaulines scenas atrodė pernelyg tolimos.

Pirmieji bandymai

Vaikystėje Boni dievino klausytis radijo. Kai namuose skambėdavo amerikietiškas rokenrolas, ji traukdavo kartu.

Ją žavėjo tokie atlikėjai kaip Elvis Presis, Tina Terner ir Džanis Džoplin.

Nors tada dar nežinojo, jos pačios balsas vieną dieną taip pat taps lengvai atpažįstamas po pirmųjų kelių natų.

Boni niekada neslėpė, kad nebuvo uoli mokinė. Vadovėliai jos nežavėjo. Vos sulaukusi šešiolikos metė mokyklą.

Tuo metu tai nebuvo neįprasta. Daugelis jaunuolių iš darbininkų šeimų anksti pradėdavo dirbti.

Ji taip pat įsidarbino bakalėjos parduotuvėje, krovė prekes, dirbo prie kasos, bendravo su pirkėjais.

Atrodė, kad gyvenimas klostysis kaip ir daugelio merginų iš Skeveno. Tačiau likimas jau buvo paruošęs kitą scenarijų.

1969 metais Boni sesuo pastebėjo skelbimą vietiniame laikraštyje. Buvo ieškoma naujos dainininkės muzikos grupei. Sesuo paragino Geinor pabandyti. Iš pradžių ši dvejojo.

Tačiau galiausiai nuėjo. Atrankoje dalyvavo dešimtys merginų. Kai Geinor pradėjo dainuoti, salėje stojo tyla.

Ji nelaimėjo vietos grupėje, tačiau pateko tarp geriausiųjų. Ir svarbiausia – pirmą kartą gyvenime suprato, kad muzika gali būti ne tik pomėgis. Ji gali tapti gyvenimu.

Netrukus Boni prisidėjo prie vietinės grupės ir pradėjo koncertuoti Velso klubuose. Vakare dainuodavo, ryte eidavo į darbą. Po to skubėdavo į repeticijas. Ji gyveno dvigubą gyvenimą.

Vienoje pusėje – paprasta mergina iš angliakasių miestelio. Kitoje – atlikėja, kuri po truputį mokėsi užkariauti sceną.

Savaitgaliais Boni dainuodavo klubuose, viešbučiuose ir šokių salėse. Publika nebuvo didelė. Kartais keliolika žmonių, kartais – vos kelios poros.

Tačiau Geinor kiekvieną koncertą atlikdavo taip, lyg prieš ją sėdėtų tūkstančiai. Ji tikėjo viena paprasta taisykle: jeigu bent vienas žmogus atėjo tavęs paklausyti, jis nusipelnė geriausio pasirodymo.

Ji dar nežinojo, kad po kelerių metų pakeis ne tik savo vardą, bet ir visą muzikos istoriją.

Kaip gimė Boni Tailer

1970 metais ji prisidėjo prie grupės „Bobby Wayne & The Dixies“. Tai buvo nedidelė Velso grupė, grojusi populiarias to meto dainas.

Po kurio laiko kolektyvas pasivadino „Imagination“. Su šia grupe Boni praleido beveik penkerius metus.

Per tą laiką sukaupė neįkainojamos patirties, išmoko valdyti publiką, įveikti scenos baimę.

Dainuoti net tada, kai balsas pavargęs. Ir svarbiausia – suprato, kad scena yra vieta, kurioje jaučiasi laisviausia.

1975 metais viename pasirodyme ją išgirdo talentų ieškotojas Rodžeris Belas.

Jis suprato, kad ši jauna šviesiaplaukė mergina turi kažką ypatingo. Netrukus supažindino ją su prodiuseriais Deividu Makėjum ir dainų autoriumi Ronu Skotu.

Šie iš karto pamatė potencialą. Tačiau tuo metu muzikos pasaulyje jau buvo dainininkė vardu Geinor. Ir ne bet kokia – pasaulinio garso žvaigždė Glorija Geinor.

Naują atlikėją reikėjo išskirti.

Buvo svarstoma daugybė sceninių vardų. Galiausiai pasirinktas paprastas, lengvai įsimenamas vardas.

Boni skambėjo šiltai. Tailer – tvirtai. Geinor Hopkins liko tik pase.

Gimė Boni Tailer. Niekas tada dar nežinojo, kad šis vardas netrukus skambės visame pasaulyje.

Vizitinė kortelė – prikimęs balsas

1976 metais Boni įrašė savo pirmąjį singlą „My! My! Honeycomb“. Didelės sėkmės jis nesulaukė.

Tačiau prodiuseriai nepasidavė. Jie tikėjo, kad Boni dar neparodė visko, ką gali.

Po metų pasirodė daina „Lost in France“. Tai tapo pirmuoju rimtu proveržiu. Kūrinys pateko į Didžiosios Britanijos topus.

Boni pirmą kartą pasirodė televizijoje. Interviu, radijo laidos, koncertai. Gyvenimas pradėjo keistis.

Tačiau tuo metu Boni pastebėjo, kad dainuoti darosi vis sunkiau. Po koncertų balsas užkimdavo, kalbėti tapdavo sunku.

Iš pradžių ji manė, kad tai paprastas nuovargis. Tačiau gydytojai nustatė tikrąją priežastį.

Ant Boni balso stygų buvo susiformavę mazgeliai. Jeigu jų nepašalins, karjera gali baigtis vos prasidėjusi.

1977 metais Boni atlikta balso stygų operacija. Gydytojai perspėjo: po procedūros kelias savaites negalima kalbėti, dainuoti, net šnabždėti.

Balso stygoms reikėjo visiškos ramybės. Tačiau Boni nepasižymėjo kantrumu. Tylos įžadus sulaužė ir kuriam laikui prarado balsą.

Vėliau ji prisipažino, kad tiesiog nesugebėjo tylėti. Tuo metu net nesuprato, jog daro klaidą.

Pasveikusi Boni vėl ėmė dainuoti. Tačiau išgirdusi save sustingo. Jos balsas buvo visiškai kitoks. Švelnaus tembro nebeliko.

Jį pakeitė šiurkštus, sodrus, lyg dūmų persmelktas skambesys. Iš pradžių Boni išsigando. Manė, kad sugadino savo karjerą. Tačiau prodiuseriai buvo sužavėti. Jie kartojo, kad tokio balso neturi niekas.

Ir jie buvo teisūs. Tai buvo ne trūkumas. Tai tapo didžiausiu B. Tailer privalumu.

Daina, pakeitusi viską

1977 metų pabaigoje Boni įrašė naują kūrinį. Jis vadinosi „It’s a Heartache“. To, kas įvyko, nesitikėjo niekas.

Daina pradėjo kopti į topus. Ji pasiekė ketvirtą vietą Jungtinėje Karalystėje. Trečią vietą JAV.

Pirmąsias vietas daugelyje Europos šalių. Parduota milijonai jos įrašų.

Staiga Boni Tailer tapo pasauline žvaigžde. Jos balsas skambėjo visur: radijuje, automobiliuose, kavinėse, koncertų salėse.

Žmonės gal ir nežinojo jos veido, tačiau vos tik išgirsdavo pirmąsias frazes, suprasdavo – tai Boni Tailer.

Vos prieš kelerius metus ji stovėjo prie parduotuvės kasos. Dabar koncertavo pilnose arenose.

Davė interviu didžiausiems pasaulio leidiniams, keliavo iš vienos šalies į kitą. Tačiau ji stengėsi išlikti tokia pati. Niekada nelaikė savęs pranašesne už kitus.

Galbūt todėl žmonės ją taip pamėgo. Boni buvo tikra, nuoširdi, be žvaigždiškų manierų.

Tačiau didžiausias jos karjeros etapas dar tik artėjo.

Po kelerių metų vienas ekscentriškas kompozitorius parašys dainą, kuri taps ne tik B. Tailer vizitine kortele. Ji taps viena garsiausių meilės dainų muzikos istorijoje.

Iki devintojo dešimtmečio pradžios B. Tailer jau buvo žinoma visame pasaulyje.

Jos vardas puikavosi muzikos topuose. Ji koncertavo Europoje, Jungtinėse Valstijose, Australijoje.

Tačiau muzikos pasaulis keitėsi. Atsirado naujų atlikėjų. Keitėsi publikos skonis.

Po didžiulės „It’s a Heartache“ sėkmės Boni suprato, kad vieno hito neužtenka. Jeigu nori išlikti, turi nustebinti pasaulį dar kartą.

1982 metais Boni supažindinta su žmogumi, kurio kūryba buvo tokia pat neįprasta kaip ir jis pats.

Jo vardas buvo Džimas Steinmanas.

Jis jau buvo sukūręs daugybę įspūdingų kūrinių, garsėjo teatrališku stiliumi ir gebėjimu paprastą meilės istoriją paversti beveik operos verta drama.

Jis ieškojo balso, kuris galėtų perteikti ne tik melodiją. Jis ieškojo balso, kuris skambėtų lyg paskutinis žmogaus šauksmas. Ir kai išgirdo B. Tailer, suprato pagaliau radęs.

Mažai kas žino, kad „Total Eclipse of the Heart“ iš pradžių net nebuvo skirta B. Tailer.

Dž. Steinmanas ją kūrė kaip miuziklo apie vampyrus dalį.

Daina turėjo būti dramatiška, tamsi, kupina ilgesio. Tačiau projektui neįvykus, kompozitorius nusprendė kūrinį pritaikyti Boni balsui. Ir tai vienas geriausių sprendimų muzikos istorijoje.

Kai Boni pirmą kartą išgirdo dainą, ji suprato, kad tai nėra paprasta baladė. Ji buvo ilga, sudėtinga.

Tai buvo kūrinys, reikalaujantis ne tik balso.

Įrašų sesijos truko ilgai. Steinmanas siekė tobulybės. Kartais prašydavo vieną eilutę perdainuoti dešimtis kartų. Boni nesiskundė.

Ji jautė, kad gimsta kažkas ypatingo. 1983-ieji – metai, kurie pakeitė viską.

Pasirodė B. Tailer albumas „Faster Than the Speed of Night“.

Jo pagrindinis singlas buvo „Total Eclipse of the Heart“. Vos per kelias savaites daina pradėjo kopti į topų viršūnes. Ji pasiekė pirmąją vietą Jungtinėje Karalystėje. Pirmąją vietą Jungtinėse Valstijose, Kanadoje, Australijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Airijoje ir dar daugybėje kitų šalių.

Per trumpą laiką Boni tapo viena garsiausių planetos dainininkių.

Daina „Total Eclipse of the Heart“ nominuota „Grammy“ apdovanojimui kaip „Geriausia pop- atlikėjos daina“.

1984 m. išleistas singlas „Here She Comes“ taip pat atnešė atlikėjai „Grammy“ nominaciją „Geriausia roko vokalistė“.

Sėkmė tapo našta

Aštuntajame dešimtmetyje žmonės Boni pažinojo dėl balso. Po „Total Eclipse of the Heart“ ji tapo legenda. Ši daina skambėjo vestuvėse, radijo stotyse, filmuose, serialuose.

Ir net po keturiasdešimties metų milijonai žmonių vis dar moka jos priedainį mintinai. Tai reta.

Daugelis atlikėjų turi hitą. Tačiau tik nedaugelis turi dainą, kuri tampa kelių kartų gyvenimo dalimi.

Prie dainos sėkmės prisidėjo ir neįprastas muzikinis klipas. Jį režisavo Raselas Malachis.

Tuo metu MTV keitė muzikos pasaulį. Atlikėjams jau nebeužteko gerai dainuoti, reikėjo sukurti vaizdą, kurio žiūrovai nepamirštų.

Klipe pasirodė skraidantys balandžiai, šokantys mokiniai, fantastikos elementai.

Jis buvo toks keistas, kad tapo kultiniu. Žmonės apie jį kalbėjo dar ilgai po premjeros.

Tačiau milžiniška šlovė turi ir kitą pusę.

Boni beveik nebegrįždavo namo. Viena šalis keisdavo kitą. Viešbučiai, lėktuvai, interviu, fotosesijos, koncertai.

B. Tailer juokaudavo, kad pabudusi ryte pirmiausia turėdavo prisiminti, kuriame žemyne yra.

Tokį gyvenimą lydėjo nuovargis, nemiga ir nuolatinis spaudimas.

Tačiau Boni retai skųsdavosi. Ji žinojo, kad milijonai žmonių svajoja būti ten, kur yra ji.

Dar vienas pasaulinis hitas

Po metų Boni pristatė dar vieną įspūdingą kūrinį – „Holding Out for a Hero“. Ir pasaulis vėl ją išgirdo.

Daina tapo filmo garso takelio dalimi. Ji skambėjo visur. Ji iki šiol laikoma viena energingiausių devintojo dešimtmečio dainų.

Įdomu tai, kad abi garsiausios Boni Tailer dainos buvo sukurtos to paties Džimo Steinmano.

Jųdviejų kūrybinis tandemas tapo vienu sėkmingiausių popmuzikos istorijoje.

Nepaisant milžiniškos sėkmės, Boni niekada neleido sau sužvaigždėti. Ji vis dar mėgo grįžti į Velsą, susitikti su senais draugais ar išgerti arbatos su kaimynais.

Pabūti ten, kur niekam nerūpėjo topai ar milijonai parduotų albumų. Galbūt todėl ji taip ilgai išliko mylima. Žmonės jautė, kad už legendinio balso slypi labai paprastas žmogus. Moteris, kuri nepamiršo, iš kur atėjo.

Tuo metu Boni gyvenime jau buvo ramstis. Žmogus, kuris lydėjo ją nuo pat karjeros pradžios. Kol pasaulis žavėjosi Boni Tailer, namuose jos laukė vyras, su kuriuo ji praleido daugiau nei penkis dešimtmečius.

Jų meilės istorija tapo viena tvirčiausių muzikos pasaulyje.

Šalia visą gyvenimą

Didžioji dalis pasaulio pažinojo B. Tailer kaip muzikos žvaigždę galingu, užkimusiu balsu.

Kaip atlikėją, kuri stovėjo prieš tūkstančius žmonių ir kurios dainos skambėjo visame pasaulyje.

Tačiau už scenos šviesų buvo kita Boni.

Moteris, kuri labiausiai vertino ne šlovę, o namų ramybę. Žmogų, kuriuo galima pasitikėti.

Ir toks žmogus jos gyvenime atsirado dar tada, kai ji buvo tik jauna mergina iš Velso, dar nežinanti, kad taps pasauline žvaigžde. Jo vardas Robertas Salivanas.

Boni ir Robertas susipažino aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Tuo metu Boni dar nebuvo garsioji Boni Tailer.

Ji buvo tiesiog jauna dainininkė, bandanti prasimušti muzikos pasaulyje.

Robertas nebuvo muzikantas, nepriklausė pramogų pasauliui. Jis – buvęs profesionalus dziudo imtynininkas, 1972-aisiais gynęs Didžiosios Britanijos garbę Miuncheno olimpiadoje. Vėliau vyras sėkmingai persiorientavo į nekilnojamojo turto sektorių.

Robertas jaunystėje domėjosi žirgais ir automobilių sportu. Jis gyveno kitokį gyvenimą nei Boni.

Galbūt būtent tai ir padėjo jų santykiams. 1973 metais Boni ir Robertas susituokė.

Tai buvo dar prieš jos didžiausią proveržį.

Kai „It’s a Heartache“ ir „Total Eclipse of the Heart“ pavertė Boni tarptautine žvaigžde, jos gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Atsirado žmonių, norinčių būti šalia. Kilo ir pagundų.

Daugeliui atlikėjų toks gyvenimas tampa išbandymu. Tačiau Boni ir Robertas išlaikė santykių egzaminą.

Boni dažnai pabrėždavo, kad sėkmingos santuokos paslaptis – ne romantika kaip filmuose, o draugystė, gebėjimas juoktis kartu ir priimti vienas kito trūkumus.

Ramus gyvenimas Velse

Nepaisant pasaulinės šlovės, Boni niekada nenutraukė ryšio su Velsu. Ji ir Robertas ilgą laiką gyveno netoli Svonsio – miesto pietų Velse prie Bristolio įlankos.

Namai buvo vieta, kur Boni galėjo būti tiesiog žmona.

Boni ir Robertas neturėjo vaikų. Tai buvo vienas klausimų, kurių žurnalistai dažnai užduodavo.

Boni neslėpė, kad jaunystėje ji norėjo būti mama. Tačiau gyvenimas susiklostė kitaip.

Pirmoje vietoje – karjera ir ilgos gastrolės. Vėliau – sveikatos problemos bei amžius.

Būdama 39-erių Boni persileido. Dainininkė yra pasakojusi, jog dėl to, kad nesusilaukė vaikų, kartais gailėjosi.

Tačiau kartu priėmė savo gyvenimą tokį, koks jis buvo. Ji sakė, kad meilę galima išreikšti ne tik per vaikus. Ją galima kurti per santykius, muziką, draugystę ir žmones, kuriuos sutinki savo gyvenimo kelyje.

Naujas etapas

Devintajame dešimtmetyje B. Tailer buvo viena ryškiausių pasaulio muzikos žvaigždžių.

Tačiau muzikos pasaulis niekada nestovi vietoje. Tai, kas šiandien yra viršūnėje, rytoj gali būti pakeista nauja mada. Atsirado daugiau pop- ir elektroninės muzikos, naujų grupių, naujų atlikėjų, pasikeitė radijo formatas.

Muzikos industrija tapo greitesnė. Tačiau Boni niekada nebandė tapti tuo, kuo ji nebuvo.

Ji liko ištikima savo balsui.

Po milžiniškos „Total Eclipse of the Heart“ sėkmės bet kuris naujas kūrinys buvo lyginamas su šiuo hitu. Tai buvo ir dovana, ir našta.

Kai turi dainą, kuri tampa pasauline legenda, žmonės visada laukia dar vieno stebuklo.

Nors JAV jos populiarumas laikui bėgant sumažėjo, Europoje Boni išliko labai mylima atlikėja.

Ypač ją mylėjo Vokietijoje, Skandinavijoje ir kitose Europos šalyse.

Ji ir toliau rinkdavo pilnas sales. Gerbėjai ateidavo ne tik dėl nostalgijos. Jie ateidavo išgirsti balsą, kuris buvo tapęs jų gyvenimo dalimi.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Boni patyrė naują karjeros pakilimą Europoje.

1991 metais pasirodė albumas „Bitterblue“.

Jis ypač sėkmingas tapo Vokietijoje ir kitose Europos šalyse. Boni įrodė, kad ji nėra vien aštuntojo dešimtmečio prisiminimas.

Ji vis dar galėjo pasiekti naują auditoriją. Daug atlikėjų bijo bėgančio laiko, prarasti jaunatvišką įvaizdį, jie stengiasi paslėpti savo metus.

Boni elgėsi kitaip. Ji sakė, kad kiekvienas žmogaus etapas yra gražus savaip.

Boni Tailer karjera truko daugiau nei penkis dešimtmečius. Tai muzikos pasaulyje – beveik stebuklas. Daugelis atlikėjų išnyksta vos pasikeitus muzikos madai. Boni liko.

2013 metais B. Tailer priėmė dar vieną iššūkį.

Ji atstovavo Jungtinei Karalystei „Eurovizijos“ konkurse su daina „Believe in Me“.

Pergalės daina neatnešė. Tačiau pats pasirodymas parodė vieną dalyką: Boni vis dar norėjo būti scenoje.

Ramybė po audros

Bėgant metams Boni vis daugiau laiko praleisdavo Portugalijoje. Algarvės regionas tapo jos antraisiais namais.

Po dešimtmečių skrydžių, viešbučių ir koncertų salių ji atrado kitokią gyvenimo pusę.

Ramybę, saulę, jūrą.

Ten ji galėjo būti ne Boni Tailer, ne pasaulinė žvaigždė. Ten ji vėl buvo tiesiog Geinor.

2026 metų pavasarį B. Tailer sveikata netikėtai pablogėjo.

Atlikėja paguldyta į ligoninę Faro mieste, Portugalijoje, jai atlikta skubi žarnyno operacija.

Vėliau šeima informavo, kad Boni sunkios, bet stabilios būklės, o gydymas tęsiamas intensyviosios terapijos skyriuje.

Po sudėtingos operacijos medikai ją panardino į dirbtinę komą, siekdami palengvinti organizmo atsistatymą.

Dėl šios priežasties visi iki rugpjūčio pabaigos suplanuoti B. Tailer koncertai buvo atšaukti arba perkelti.

Kurį laiką buvo vilčių, kad atlikėja pasveiks. Gerbėjai visame pasaulyje siuntė palaikymo žinutes. Tačiau liga pasirodė stipresnė.

Šių metų liepos 9 dieną B. Tailer šeima ir komanda paskelbė skaudžią žinią: ji mirė ligoninėje.

Dainininkei buvo 75-eri.

Boni Tailer išėjo iš gyvenimo palikusi tai, ko negali atimti nei laikas, nei mados. Balsą, dainas ir prisiminimus.