7 galimos reinkarnacijos atvejai: vaikai vardijo vardus, miestus ir mirties priežastis
Virdžinijos universitetas jau daugiau nei pusę amžiaus renka žmonių liudijimus, kuriuose šie teigia prisimenantys ankstesnius gyvenimus.
Šio universiteto archyve sukaupta daugiau kaip 2 500 tokių atvejų, o dalį jų tyrėjams pavyko susieti su konkrečiais praeityje gyvenusiais žmonėmis.
Toliau – septynios istorijos.
Jos nieko galutinai neįrodo, tačiau verčia susimąstyti: ką iš tiesų žinome apie atmintį ir sąmonę?
Kai kurie vaikai pasakojo prisimenantys savo ankstesnius gyvenimus, o dalis tokių istorijų yra gana išsamiai dokumentuotos.
Ankstesnių gyvenimų prisiminimų tyrimai
Pirmiausia – šiek tiek konteksto, nes be jo tokias istorijas lengva palaikyti ezoterika ar televizijos laidomis apie ekstrasensus.
Virdžinijos universiteto Medicinos mokyklos Percepcinių tyrimų skyrius, arba DOPS, buvo įkurtas 1967 metais.
Jo steigėjas – psichiatras Ianas Stevensonas. Per savo karjerą jis surinko tūkstančius puslapių medžiagos apie tariamos reinkarnacijos atvejus ir paskelbė šimtus mokslinių bei akademinių publikacijų šia tema.
Jo kolega psichiatras Haroldas Liefas yra pastebėjęs, kad arba Stevensonas daro milžinišką klaidą, arba kada nors bus laikomas „XX amžiaus Galilėjumi“.
Vis dėlto dauguma mokslininkų šiuos tyrimus tiesiog ignoravo arba vertino labai skeptiškai.
Šiandien darbą tęsia vaikų psichiatras Jimas Tuckeris.
Kiekvienu atveju tyrėjai fiksuoja daug įvairių aplinkybių ir stengiasi ne tik patvirtinti, bet ir paneigti pasakojimus.
Dažniausiai vaikai apie „ankstesnį gyvenimą“ pradeda kalbėti būdami maždaug nuo dvejų iki penkerių metų, o pradėjus lankyti mokyklą tokie prisiminimai paprastai silpnėja arba visai išnyksta.
Svarbu pabrėžti: DOPS tyrėjai netvirtina, kad reinkarnacija yra įrodyta.
Jie teigia, jog vaikų pasakojimų apie „ankstesnius gyvenimus“ fenomenas egzistuoja kaip patirtis, tačiau kas už jo slypi, iki galo neaišku.
Kritikai mini kriptomneziją – paslėptus, nesąmoningai įsimintus prisiminimus, konfabulaciją, t. y. nevalingą prisiminimų papildymą, ir tėvų ar aplinkos įtaką.
Jamesas Leiningeris: berniukas, kuris prisiminė piloto gyvenimą
Būdamas 22 mėnesių Jamesas Leiningeris iš Teksaso pirmą kartą pateko į aviacijos muziejų.
Pasak tėvų, berniukas sustingo prie Antrojo pasaulinio karo laikų lėktuvo angaro.
Netrukus jis pradėjo daužyti žaislinius lėktuvus į stalą kartodamas: „Lėktuvas nukrito ir dega.“ Naktimis jis rėkdavo per miegus: „Lėktuvas dega, mažas žmogus negali išlipti.“
Ilgainiui vaikas ėmė tvirtinti, kad jo lėktuvą numušė japonai, o laivas, nuo kurio jis pakilo, vadinosi „Natoma“.
Tėvai išsiaiškino, kad lėktuvnešis „Natoma Bay“ iš tiesų tarnavo Ramiajame vandenyne Antrojo pasaulinio karo metais.
Berniukas taip pat minėjo vardą „Jack Larsen“, o žmogus tokiu vardu iš tiesų tarnavo tame laive.
Pasak tėvų, Jamesas sakė, kad jis yra „trečiasis Jamesas“.
Vienintelis „Natoma Bay“ pilotas, žuvęs per Ivo Džimos operaciją, buvo Jamesas M. Hustonas jaunesnysis.
Leiningerio atvejis vėliau buvo aprašytas Jimo Tuckerio publikacijoje ir tapo vienu dažniausiai minimų amerikietiškų tariamos reinkarnacijos pavyzdžių.
Vis dėlto paties tyrimo autoriai pripažino svarbų apribojimą: dalis berniuko pasakytų detalių nebuvo patikimai užfiksuotos iki tol, kol šeima susiejo jo pasakojimą su Hustonu.
Shanti Devi: istorija, kuri sudomino Mahatmą Gandhi
Šis atvejis įvyko dar iki DOPS įkūrimo – Indijoje, XX a. ketvirtajame dešimtmetyje.
Shanti Devi gimė Delyje 1926 metų gruodį.
Būdama maždaug ketverių ji pradėjo išsamiai pasakoti apie gyvenimą, kurį, kaip teigė, praleido Mathuros mieste, esančiame maždaug už 145 kilometrų nuo jos namų.
Mergaitė kalbėjo apie vyrą, audinių parduotuvės savininką, ir pasakojo įvairias detales, įskaitant cezario pjūvį, kurį esą patyrė „ankstesniame gyvenime“.
Jos mokyklos direktorius parašė laišką adresu, kurį nurodė Shanti. Atsakymas atėjo iš Kedaro Natho – vyro, kurio žmona Lugdi Devi iš tiesų mirė 1925 metais, po gimdymo.
Kai Kedaras Nathas atvyko pas mergaitę ir prisistatė kaip jos tariamo ankstesnio vyro brolis, Shanti, kaip teigiama, jį atpažino.
Istorija sudomino Mahatmą Gandhi, kuris sudarė komisiją iš žinomų žmonių, tarp jų buvo parlamentarų, teisininkų ir žurnalistų.
1935 metų lapkritį komisija nuvežė Shanti į Mathurą. Pasak komisijos ataskaitos, mergaitė atpažino Lugdi giminaičius ir nurodė vietą, kur esą buvo paslėpusi pinigus.
Pinigų ten nebuvo, tačiau Kedaras Nathas vėliau pripažino juos paėmęs po žmonos mirties.
1936 metais komisija paskelbė ataskaitą, kurioje padarė išvadą, kad Shanti yra Lugdi reinkarnacija.
Tačiau egzistuoja ir kritiška Bal Chando Nahatos ataskaita, kurioje teigiama, kad surinktos medžiagos nepakanka tokiai išvadai pagrįsti.
Vėliau šį atvejį tyrė ir Ianas Stevensonas, užfiksavęs ne vieną Shanti pasakojimo ir patikrintų faktų sutapimą.
Dorothy Eady: britė, tapusi egiptologe dėl prisiminimų
Dorothy Eady gimė Londone 1904 metais.
Būdama trejų ji nukrito nuo laiptų. Pasak šeimos pasakojimų, po šio įvykio mergaitė tarsi pasikeitė: pradėjo reikalauti „parvežti ją namo“.
Kai šeima apsilankė Britų muziejaus Egipto ekspozicijoje, Dorothy esą sušuko: „Tai mano namai!“
Paauglystėje Dorothy pradėjo mokytis hieroglifų, o vėliau tvirtino, kad ankstesniame gyvenime buvo deivės Izidės šventikė faraono Seti I šventykloje Abidose.
Ji pasakojo, kad dvasia, vardu Hor-Ra, daugelį metų jai diktavo šio ankstesnio gyvenimo istoriją.
Galiausiai Dorothy ištekėjo už egiptiečio, persikėlė į Kairą ir tapo viena pirmųjų moterų, dirbusių Egipto senienų departamente.
Kai ji pagaliau pateko į Abidosą, vyriausiasis inspektorius, kaip pasakojama, nusprendė ją patikrinti: visiškoje šventyklos tamsoje ji turėjo rasti tam tikras sienų freskas.
Teigiama, kad šių freskų vietos tuo metu dar nebuvo viešai paskelbtos, o Dorothy užduotį atliko be klaidų.
Omm Sety vardu ji Abidose gyveno iki mirties 1981 metais ir padarė realų indėlį į egiptologiją. Astronomas Carlas Saganas ją yra apibūdinęs kaip protingą, darbui atsidavusį žmogų, prisidėjusį prie egiptologijos, tačiau kartu pabrėžė, kad nepriklausomų jos teiginių apie ankstesnį gyvenimą patvirtinimų, išskyrus pačios pasakojimus, nėra.
Ryanas Hammonsas: vaikas, vadinęs save žmogumi iš Holivudo
2015 metais žiniasklaidos dėmesio sulaukė berniukas Ryanas Hammonsas.
Būdamas penkerių jis pasakė mamai: „Mama, man atrodo, kad anksčiau buvau kažkas kitas.“
Pasak motinos, vaikas prašė nuvežti jį pas „kitą šeimą“, šaukdavo „Veiksmas!“, kaip filmavimo aikštelėje, ir pasakodavo apie baltą namą su baseinu.
Kartą vartydamas knygą su senųjų Holivudo filmų kadrais,
Ryanas parodė į nuotrauką ir pasakė: „Tai aš.“ Nuotraukoje buvo Marty Martynas – Holivudo talentų agentas, karjerą pradėjęs kaip statistinis aktorius, o vėliau gyvenęs pasiturimai.
Šį atvejį tyrė vaikų psichiatras Jimas Tuckeris.
Vėliau, susitikus su Martyno dukra, Ryano susidomėjimas Holivudu ėmė blėsti – pasak Tuckerio, taip dažnai nutinka vaikams, kurie susitinka su žmonėmis, siejamais su jų tariamu ankstesniu gyvenimu.
Pollockų dvynės: seserys, tarsi prisiminusios žuvusių vaikų gyvenimą
Atskira kategorija – atvejai su dvyniais.
1957 metais Anglijoje žuvo vienuolikmetė Joanna ir šešiametė Jacqueline Pollock – jas, einančias į bažnyčią, partrenkė automobilis.
Jų tėvas, tikėjęs reinkarnacija, buvo įsitikinęs, kad kiti vaikai bus žuvusių dukterų įsikūnijimas.
Vėliau gimusios dvynės Jennifer ir Gillian, pasak tėvų, atpažindavo vyresniųjų seserų žaislus, kurių niekada nebuvo mačiusios, ir apibūdindavo vietas mieste, į kurias jų dar nebuvo vežę.
Viena iš dvynių turėjo apgamą toje pačioje vietoje, kur žymė buvo ir žuvusios Jacqueline kūne.
Maždaug penkerių metų dvynių prisiminimai pradėjo silpti.
Ianas Stevensonas šį atvejį įtraukė į savo tyrimų bazę.
Vis dėlto jis dažnai vertinamas atsargiai, nes mergaičių tėvas jau iš anksto tikėjo reinkarnacija, todėl kritikai neatmeta galimos šeimos lūkesčių ir pasakojimų įtakos.
Uttara Huddar: moteris, staiga prabilusi ankstesnės asmenybės kalba
Ne visos tokios istorijos susijusios su vaikais. Uttara Huddar iš Indijos Maharaštros valstijos buvo įgijusi anglų literatūros magistro laipsnį ir biologijos daktaro laipsnį, kai būdama 32-ejų staiga ėmė kalbėti bengalų kalba, kurios, kaip teigta, nemokėjo.
Ji pradėjo vadinti save Sharada Chattopadhyay – ištekėjusia moterimi, gyvenusia daugiau kaip prieš šimtmetį.
Uttara esą gebėjo išsamiai apibūdinti bengalų tradicijas ir papročius, atkartojo Sharados genealoginį medį ir tvirtino prisimenanti savo mirtį nuo kobros įkandimo.
Jos motina vėliau pasakojo, kad nėštumo metu sapnavo gyvates, kandančias jai į kojos pirštą.
Kelias savaites moteris tarsi persijungdavo tarp dviejų „asmenybių“, o vėliau grįžo į įprastą būseną.
Šis atvejis dažniausiai minimas tariamos ksenoglosijos – gebėjimo kalbėti kalba, kurios žmogus tariamai nesimokė, – kontekste.
Vis dėlto tokie pasakojimai yra ypač sudėtingi patikrinti, nes reikia atmesti visus galimus ankstesnio kalbos poveikio, mokymosi ar kultūrinės įtakos šaltinius.
Berniukas iš druzų bendruomenės: tamsiausias tariamos reinkarnacijos atvejis
Dar viena istorija, ko gero, niūriausia iš visų, siejama su bevardžiu berniuku iš druzų bendruomenės Golano aukštumose.
Druzų tradicijoje reinkarnacija yra svarbi religinio tikėjimo dalis, o siela, pagal jų įsitikinimus, gali atgimti bendruomenės viduje.
Pasakojama, kad trejų metų berniukas, turėjęs raudoną apgamą ant galvos, atėjo pas kaimo vyresniuosius ir pareiškė, jog ankstesniame gyvenime buvo nužudytas kirviu.
Jis esą nurodė žudiko vardą ir vietą, kur buvo užkastas kūnas.
Toje vietoje, kaip teigiama, buvo rasta kaukolė su atitinkamu sužalojimu, o apkaltintas vyras vėliau prisipažino.
Šią istoriją būtina vertinti itin atsargiai: ji plačiai cituojama populiariojoje žiniasklaidoje, tačiau patikimų, nepriklausomų ir akademiškai dokumentuotų šaltinių apie ją yra mažai.
Todėl ją tiksliau vadinti ne įrodytu atveju, o vienu labiausiai paplitusių pasakojimų apie tariamą reinkarnaciją druzų bendruomenėje.
Ar reinkarnacija egzistuoja?
Būkime sąžiningi: nė vienos iš šių istorijų negalima laikyti moksliniu reinkarnacijos įrodymu griežtąja prasme.
Kiekvienas atvejis turi silpnų vietų.
Kritikai pagrįstai pastebi, kad vaikai galėjo netyčia išgirsti informaciją iš suaugusiųjų ir ją įsisavinti kaip savą.
Tėvai, ypač tikintys reinkarnacija, galėjo nesąmoningai paskatinti ar nukreipti vaikų pasakojimus. Be to, dalis liudijimų buvo užrašyti ne iš karto, o praėjus laikui.
Tačiau yra ir kita pusė. DOPS tyrimai rodo, kad vaikai, pasakojantys apie tariamus ankstesnius gyvenimus, paprastai neturi išskirtinių psichikos sutrikimų, o kai kuriuose tyrimuose minima, kad jų intelekto rodikliai dažnai būna aukštesni už vidurkį.
Beveik penktadalis tokių vaikų, pagal kai kuriuos aprašymus, turi į randus panašių apgamų ar įgimtų ypatumų, kurie siejami su traumomis, patirtomis tariamos ankstesnės asmenybės mirties metu.
Kituose Iano Stevensono darbuose minima dar didesnė – apie trečdalio – dalis atvejų, kai apgamai ar įgimti defektai siejami su ankstesnės asmenybės žaizdomis.
Šiuolaikinis mokslas kol kas neturi priemonių, kurios leistų galutinai patvirtinti arba paneigti visus tokius pasakojimus.
Todėl tiksliausia būtų sakyti taip: šios istorijos nėra reinkarnacijos įrodymas, bet jos lieka įdomus ir iki galo nepaaiškintas atminties, tapatybės, vaikų vaizduotės, šeimos pasakojimų ir galbūt dar menkai suprantamų sąmonės reiškinių tyrimų laukas.
