Už durų – 500 pavojingų anekdotų
Talentinga mokytoja, literatė, spaudos bendradarbė ir nepailstanti krašto atminties saugotoja.
Elena Gabulaitė buvo ne tik išskirtinio išsilavinimo ir talento moteris – sovietmečiu ji turėjo ir drąsos, kuri šiandien gali nustebinti.
Namuose slėpė draudžiamas knygas, saugojo iš užsienio atkeliavusius laiškus, o ant durų buvo užkabinusi politinių anekdotų rinkinį – patį rimčiausią bilietą ten, kur saugumas nutildydavo nelojaliuosius.
Mergaitė iš kanolo
Reikėjo tik matyti, kaip nuoširdžiai kvatodama 1996 metų rugpjūtį mokytoja Elena Gabulaitė prisiminė, kad geroji kaimynė senutė vis sakydavo, kokia šaunuolė pati esanti – juk šitą mergaitę 1916 metų rugsėjo 6 dieną į Žudžių kaime (Ramygalos parapija) gyvenusių Daratos ir Juozo Gabulų namus atnešė tikrai ne su gandru sandorį sudariusi ir ne po daržą pavaikščiojusi, kad kopūstus apžiūrėtų.
Senoji Elenutę pagavo netoli Gabulų namų buvusiame „kanole“, todėl kai kas ir sakydavę kaime: „šit – mergaitė iš kanolo eina“.
Taip tarmiškai vadintas griovys (kanalas) daržų galulaukėje.
Tik didelio džiaugsmo šeimoje, kai mažoji buvo dviejų ar trijų mėnesių, neliko: tėvas Juozas Gabulas tų pačių 1916 metų pabaigoje mirė, brolio Kazimiero tespėjęs paprašyti neskriausti paliekamų vaikų – trijų mergaičių.
Pažadą gerasis brolis garbingai tesėjo – netgi nevedęs liko ir dukterėčioms kabintis į gyvenimą tikrai padėjo.
Pasak Elenos, vėliau jai tėvo netektį atstojo gyvenime sutiktų žymių žmonių gerumas, o nuo 1937-ųjų rudens pradėtų studijų Teologijos-filosofijos fakultete Vytauto Didžiojo universitete morališkai stiprino poeto Bernardo Brazdžionio pasakyti žodžiai: „Kai per skruostą ašara riedės, tu pakelk akis į Kristų – jis kentėti tau padės…“
Šiandien galėtume sakyti, kad skirtingas epochas – laisvą ikikarinę, vėliau sovietų okupuotą ir po 1990-ųjų nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą – išgyvenusios mokytojos Elenos Gabulaitės gyvenimo istorija atspindi, kaip katalikiškame krašte didžių asmenybių ugdoma išaugo ir formavosi būsima intelektuali Lietuvos mokytoja, spaudos bendradarbė ir talentinga literatė.
Pirmiausia, aišku, prisimintini be pėdsakų E. Gabulaitės sieloje nelikę 1927–1930 metai su Barklainių pradžios mokyklos mokytojo Antano Ratkevičiaus įtaka.
Vėliau autoritetais taps Ramygalos progimnazijos direktorius, buvęs bažnyčios vargonininkas Bronislovas Liesis ir kapelionas Alfonsas Sušinskas.
Jų ir mamos Daratos Gabulienės puoselėtos katalikiškos vertybės nulems, kad savo bendraminčiais dar mokydamasi Ramygaloje Elena pasirinks ateitininkus, kuriems ištikima liks visą gyvenimą.
Gal todėl ir Atgimimui atėjus ji taip džiaugsis skubėdama į katedros kriptoje atkuriamą ateitininkų sendraugių susirinkimą, kur su tokia nuoširdžia meile ir šiluma mintimis dalysis apie vyskupą Kazimierą Paltaroką ar taip pat pažinotą Lietuvos šventąjį, kaip visada vadindavo, kunigą Alfonsą Lipniūną.
Džiaugsis galėdama būti ir 1988 metų pabaigoje atkurtos Lietuvių kalbos draugijos Panevėžio skyriaus valdybos nare.
Likimo bendrakeleiviai
O ano amžius trečio dešimtmečio viduryje svarbia tolesnio dvasinio augimo vieta taps Panevėžio mergaičių gimnazija (dab. Vytauto Žemkalnio), po to – minėtasis Kaunas su Vytauto Didžiojo universitetu.
E. Gabulaitės, į ten išvykusios, laimės žvaigždutė tikrai neapleis, nes visąlaik ten ją globos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras profesorius Pranas Dovydaitis.
Nemažai bendrauta bus ir su profesoriais Mečislovu Reiniu bei Vincu Mykolaičiu-Putinu „Šatrijos“ korporacijos susirinkimuose ar „Gamtos draugo“ išvykose plaukiant Nemunu bei kitais būdais keliaujant po Lietuvą.
Visų tų ateitininkų sambūrių siela, pasak E. Gabulaitės, bus vėliau talentingais literatais tapę, tik dėl nepalankių istorinių aplinkybių nespėję plačiau pasireikšti Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas, Pranutė Aukštikalnytė (vėliau Jokimaitienė), Vincas Kazokas ir kiti.
Gerai atsimenu, kai 1996 metų rudenį ir aš pirmą kartą aplankiau šią mokytoją.
Kalbos netrūko, nemažai pokalbio detalių išlikusios iki šiol.
Bene labiausiai širdin įstrigo akimirksnis, kai mokytoja Elena užsiminė apie savo darbo metus per karą Biržuose.
Tada ji pritilo, pasuko galvą į langą – atrodė, lyg laukia ko ateinant. Nubyra ašara.
O paskui sako: „Va, ir dabar, rodos, pokarinių Biržų griuvėsiuose matau Bronių Krivicką. Neramų, susimąsčiusį. Biržų gimnazijoj nuo 1944 m. spalio pradžios jis mokytojavo. Sustojom, pasišnekėjom tada susitikę trumpai. Mačiau, kaip jam sunku… Pasakė: nieko nebus, teks į mišką ir man eiti. Neduoda ramybės, gąsdina iškvietę, verbuoja. Negaliu taip. Ir išėjo greit. Daugiau nesutikau jo.“
Ir su tokiu neslėptu virpuliu studijų Kaune nuo 1937-ųjų rudens bendramokslį Bronių Krivicką prisiminusią mokytoją Eleną turime suprasti.
Kartu jų dar ir su Kaziu Bradūnu dirbta „Ateities“ žurnalo redakcijoje, kur Elena redagavo skyrių „Mergaičių ateitis“, be to, daug šviesių saviieškos ir dvasinio augimo akimirkų su ateitininkais išgyventa dalyvaujant Vinco Mykolaičio-Putino vadovautos „Šatrijos“ susirinkimuose, einant Moksleivių ateitininkų centro valdybos sekretorės pareigas.
Vienijo juos ir tie patys Biržai – 1942 metais E. Gabulaitė dirbo „Biržų žinių“ redakcijoje ir gimnazijoje – lietuvių kalbos mokytoja. Tą gimnaziją 1938 metais baigęs buvo ir Bronius Krivickas.
Didžiųjų mokinė
Kodėl praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio laiku mokytoja lituanistė E. Gabulaitė ne vienam Panevėžio inteligentui ar net ir iš kurios aukštosios mokyklos atvykusiam tyrėjui atrodys netikėtas lobis su autentiškais atsiminimais apie didžiuosius Lietuvos humanitarus, galima suvokti ir pavarčius Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomą studijų knygelę.
Iš jos matyti, kad sėkmingai išlaikytus filosofijos, pedagogikos ar istorijos įskaitas ar egzaminus savo parašais joje yra patvirtinę Leonas Bistras, Antanas Maceina, Stasys Šalkauskis, Juozas Eretas, Zenonas Ivinskis, Ignas Jonynas…
E. Gabulaitei įvairias lietuvių kalbos disciplinas dėstė ir Pranas Skardžius, Antanas Salys, Petras Jonikas, literatūros – ne tik trys Vincai – Mykolaitis-Putinas, Maciūnas ir Krėvė, bet ir Juozas Ambrazevičius, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Antanas Vaičiulaitis, žurnalistiką – Juozas Keliuotis.
Kelias į spaudą
Anksčiau manyta ir ne viename šaltinyje teigta, kad respublikinėje spaudoje E. Gabulaitė debiutavo būdama studentė.
Dabar žinoma, kad jos vardas su pavarde į spaudos puslapius nukeliavo dar mokantis Panevėžyje – Mergaičių gimnazijoje.
Čia parašytos pirmosios žinutės, čia gimė pirmi eilėraščiai, čia dalyvauta pirmuosiuose literatų vakaruose.
Vėliau ji rašys į „Panevėžio garsą“, „Naująją vaidilutę“, dirbs „Ateities“ žurnalo mergaičių skyriaus redaktore, „Naujosios Lietuvos“ redakcijoje ir 1942-aisiais – Literatūros skyriaus redaktore „Biržų žiniose“. Kartu Biržų gimnazijoje dėstys lietuvių kalbą ir literatūrą.
Tačiau po 1950 m. šiai mokytojai, kurios „vieta tik Sibire“ (taip ne kartą išgirs iš partijos komiteto darbuotojų), laikraščių puslapiai nelabai bus pasiekiami.
Tik ano amžiaus aštuntą ir devintą dešimtmetį kiek lengviau pasiseks ką nors įsiūlyti.
Kai tyla baigėsi
O atsigaus E. Gabulaitė tik po 1988 metų, kai Lietuva pradės laisvėti.
Tada įdomių ir, istoriškai žiūrint, vertingų jos straipsnių rasis „Panevėžio balse“, „Panevėžio ryte“, „Tėvynėje“, „Gimtinėje“ ir kitur.
Vienas pirmųjų tikrai pilietiškai drąsių šios lituanistės straipsnių bus „Sveikas sugrįžęs, nepajėgtas užtemdyti žibury!“, skirtas 1980 metų spalio 4 dieną JAV mirusio lituanisto ir kalbininko Petro Būtėno atminimui.
Išspausdintas šis straipsnis bus 1989 m. liepos 18 d. Sąjūdžio Panevėžio tarybos laikraštyje „Laisvas žodis“.
Kažin ar suklystume sakydami, kad dabar šis straipsnis galėtų būti vertinamas kaip apskritai viena pirmųjų objektyvių publikacijų mūsų miesto spaudoje apie tuos žymius panevėžiečius, kurie per visą sovietmetį laikyti persona non grata.
Atminties saugotoja
Mokytojaus Panevėžyje E. Gabulaitė iki 1971 metų.
Tapusi pensininke, dirbs ne mažiau.
Svarbiausia, ir kitus ji ragins rašyti, kad įamžinta liktų tai, kas turi išliekamąją vertę.
Ypač brangins atsiminimus – ir pati užrašinės iš kitų, ir kitus tą daryti vis judins.
Judins, kad artimiausia jos bičiulė Aleksandra Šilgalytė būtinai rašytų savo atsiminimus – užtai juos, šiandien dviem knygomis išleistus, ir turime.
O anuos rokiškėnų kraštuos, tiksliau – Panemunyje, nuo 1941 metų gegužės klebonavusiam garbės kanauninkui Augustinui Liepiniui mokytoja Elena taip pat vis mins ant kulnų, ramybės neduos ir ragins rašyti atsiminimus. Tiesa, iš pradžių šio kanauninko būta atsargaus – jis nelinksmai prisimindavo 1952 metus, kai, paties žodžiais tariant, per aršius politinius karštymečius sykiu su savo nuo jaunystės laikų rašytu dienoraščiu ugnelei atidavė ir nemažai kitų raštų.
Laimei, iškilus vienokiam ar kitokiam klausimui, kai septintasis ano amžiaus dešimtmetis jau eis į pabaigą, nemažai kultūrinio-religinio Panevėžio gyvenimo įvykių ar pavienių faktų iš ikikarinių laikų Elena vis tikslins kartu su ja gyvenusia Aleksandra Šilgalyte ir anykštėne Brone Buivydaite (šių mokytojų bendrystė truks ne vieną dešimtmetį).
Laiškai ir suksis maršrutu Panemunis–Anykščiai–Panevėžys.
Tad raustis atminties kertelėse ir gaivinti praeitį šis dvasininkas vis dėlto ir ryšis.
Užrašyti gyvenimai
Panašiai tuo pačiu laiku Elena Gabulaitė ramybės neduos ir Panevėžyje gyvenančiam mokytojui lituanistui Leonui Kuodžiui.
Jų laiškuose taip pat pinsis mintys apie būtinybę užrašyti nors ką iš atsiminimų apie kalbininkus Joną Jablonskį, Kazimierą Būgą, Juozą Balčikonį.
Bet kurgi tas nedrausmingasis, su giliai skaudančia širdimi dėl nuverktosios meilės ir po Lietuvą balandžius burkuojančius savo eilėse (jos ir šiandien žinomos kaip „liaudies“ daina) skrajoti paleidęs legendinis Leonas Kuodys skubės rašyti…
O kai susiruoš ar ne po 1970-ųjų apie J. Jablonskį nors striukų trupiniukų į sąsiuvinį pabarstyti, jau ir atmintis gal ne ta bus likus.
Beje, kur šiandien yra tie mokytojai E. Gabulaitei raginant rašytieji L. Kuodžio atsiminimai, jei jie iš viso buvę, prieš keletą metų aiškintis kantriai bandė dabartinė Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Greta Kėvelaitienė.
Bet įdomiausia, kad ir pati E. Gabulaitė sovietiniais metais daug dirbs. Dirbs, kad minėtoje bibliotekoje šiandien tarp šimtų ir tūkstančių įvairių asmenų rankraščių liktų saugomas ir jos nemažas fondas su surinktais ar, jai raginant kitų užrašytais, bet jos suredaguotais atsiminimais.
Tai XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios Panevėžio krašto šviesulio, Uliūnų bažnyčios statytojo kun. Jono Balvočiaus-Geručio gyvenimo ir darbų aprašymas, tai ir tame pačiame Žudžių kaime gimusio, vėliau Palangoje klebonavusio Bronislovo Barausko darbas „Ramygala: atsiminimų siluetai“ ar kt. Ir tie darbai jos parengti dar sovietmečiu!
Namelis su paslaptimi
Dar ir šiandien kai kurie panevėžiečiai prisimena, kas ir kaip nuo miesto centro vis traukdavęs į 31-uoju numeriu pažymėtą iš pirmo žvilgsnio ramų tylų medinuką Sirupio gatvelėje.
Ten vykdavę ne tik ikikarinių laikų patikimų bendraminčių pasisėdėjimai – tai buvo ir perdavimas aktualių naujienų, gautų iš JAV, Kanadoje, Anglijoje ar kitur gyvenusių lietuvių, kurie paliko Lietuvą lemtingaisiais jos tuštėjimo metais – 1944-aisiais.
Kelią į tą namuką žinojo ir vienuolės, ir kunigai, ir nemažai tautiškai susipratusių kitų panevėžiečių.
Gerai atsimenu, kai lankydamasi pas ją po 1996-ųjų rugpjūčio (tada į ten pirmąkart nuėjau), ne kartą girdėjau sakant, kad tame namelyje gyvenusias mokytojas E. Gabulaitę ir A. Šilgalytę, „buržuazinių laikų palikuones“, saugumo agentai stebėjo.
Apie tai joms šnipšteldavo nuoširdesni kaimynai, kartais ir pačios prie namelio matydavo vis besisukiojant tuos pačius įtartinus asmenis.
Ant durų – 500 anekdotų
Bet mokytoja Elena gebėjo būti atsargi. Atsargi, o kartu – ir pašėlusiai drąsi!
Ji ne tik svetainėje netoli durų stovėjusioje etažerėje laikė smetonines, bibliotekose jau seniausiai į uždraustuosius fondus sukištas ar netgi sudegintas knygas ir iš „supuvusio kapitalistinio užsienio“ bendraminčių gautus laiškus.
Tik to negana. Ji iš vidaus savo namų duryse, tiesa, ne tose, kur iš gatvės pusės, bet pro kurias įeinama buvo iš kiemo, užkalusi turėjo pačios surinktą… 500 politinių anekdotų rinkinį!
Anekdotų apie sovietų sistemos ideologus baisiuosius, kurių pavardžių ir minėti nesinori.
Tie aštrūs, kandūs, įtaigūs ir sarkastiški tekstai šiandien skamba visai kaip nelinksmas juokas pro ašaras.
Bet jie kaip niekas kitas atspindi ir tikrąjį mūsų krašto žmonių požiūrį į gyventą laikmetį!
Kadangi anekdotai surinkti mašinraščiu, vadinas, kažkur egzempliorius kitas tikrai iškeliavęs bus ir į patikimų bendraminčių rankas.
Tad reikėtų nenustebti, jei dar kas ir iš mūsų panevėžiečių tą šūsnelį iš tėvų ar senelių rašomojo stalčiaus ir ištrauktų.
Kas šiai mokytojai būtų buvę, jei aplink namelį pasisukioti kartais ateidavę kai kurie asmenys esant tokias duris būtų užuodę, turbūt net nereikia kalbėti.
Gedulingų vainikų žinutės
Kai 1969 metų vasario pradžioje jaukiose Ėriškių kapinaitėse amžino poilsio prie tėvų atgulė akademikas profesorius Juozas Balčikonis, E. Gabulaitė pasirūpino, kad nurašyti liktų visų 19 gedulingų vainikų tekstai.
Iš to šiandien matome, kiek ir kas iš artimųjų, kartu dirbusių ar pažinojusių J. Balčikonį pagerbė. Tarp užrašų yra ir toks: „Buvusiam Panevėžio I vid. mokyklos direktoriui /1918–1920/ akademikui Juozui Balčikoniui“. Kažin, ar nebuvo taip užrašyta pačiai E. Gabulaitei pasiūlius? Ji juk šioje mokykloje dirbo ir labai didžiavosi, kad yra iš to paties krašto kilusi. Be to, visada pabrėždavo, kad tai akademikas.
Pagarbus požiūris į žinomus mokslo ar kultūros asmenis jaučiamas ir atsiminimų fragmentuose, kurių po lapelį kitą randame G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos saugomame E. Gabulaitės fonde.
Už gyvenimo darbus
Mirė mokytoja Elena 1999 metų spalio 17-ąją (palaidota Ramygaloje).
Ir tas paskutinis gyvenimo dešimtmetis dėmesio jai tikrai nestokojo.
Kadangi buvo aktyvi laikraščio „Gimtinė“ bendradarbė ir respublikinės „Tėviškės“ pažinimo draugijos narė, 1994 m. už dalyvavimą krašto pažinimo sąjūdyje ir aktyvią kraštotyrininkės veiklą apdovanota garbės diplomu.
Mat prie visų darbų dar liko ir ne vieną dešimtį puslapių apimantys vertingi atsiminimai „Tėviškės takais“ (tai gyvas įtaigus etnologinę vertę turintis pasakojimas apie gimtąjį Žudžių kraštą), su puikiu literatės talentu sukurti lyriniai publicistiniai apmąstymai „Amžių siluetai“ ir kt.
Itin pakilūs metai šios mokytojos lituanistės gyvenime buvo 1997-ieji.
Minint Lietuvos mokyklos 600 metų jubiliejų, už ilgametį darbą mokykloje E. Gabulaitė išrinkta viena iš šešių labiausiai nusipelniusių mokytojų Panevėžio apskrityje – tą paliudijo jai įteiktas tuometinio Lietuvos švietimo ministro, akademiko Zigmo Zinkevičiaus pasirašytas padėkos raštas. Baigiantis metams, Panevėžio miesto bendruomenė E. Gabulaitę išrinko ir labiausiai nusipelniusia panevėžiete švietimo srityje.
