Svetimi bokštai šventovei netiko

Panevėžio širdyje stovinti Švč. Trejybės bažnyčia mena ne vieną miesto istorijos epochą. Jos sienos matė vienuolius pijorus, caro valdžios permainas, karą ir sovietmetį, o pati šventovė ne kartą buvo praradusi savo tikrąją paskirtį.

Ji virto cerkve, kareivinėmis, sandėliu, šokių sale, parodų erdve, tačiau, nepaisant visų istorijos vingių, vis atgaudavo pirminę savo paskirtį – tarnauti tikintiesiems.

Šios bažnyčios istorija pasakoja ir apie Panevėžio žmonių atkaklumą saugant savo vertybes.

Brangus turtas

„Lietuvos bažnyčių daugelis neturi rašytos istorijos. Nemažai dokumentų žuvo, kiti baigia nykti. Reikia greičiau ką nors daryti, kad tas mūsų Bažnyčiai brangus turtas nedingtų“, – 1936 metais, minint Panevėžio vyskupijos įkūrimo dešimtmetį, išleistos knygos „Panevėžio bažnyčios“ įžangoje rašė vyskupas Kazimieras Paltarokas.

Šiemet sulaukus gerokai įspūdingesnės sukakties – Panevėžio vyskupijos šimtmečio – bažnyčių istorija, kiek įmanoma, surinkta ir pasipildžiusi daugybe naujų faktų.

Ne veltui vyskupas K. Paltarokas žinias apie bažnyčių statymą, parapijų kūrimą, prisiminimus apie įvairias laikmečių permainas vadino brangiausiu turtu.

Tai, kas žinoma ir suvokiama apie praeities įvykius, tikinčiųjų, dvasininkų gyvenimus, apie tikėjimo saugojimą, šviesos, tiesos paieškas, yra svarbu bei vertinga ir dabarčiai, ir ateičiai.

Vienai iš Panevėžio šventovių – miesto centre stūksančiai akmenų mūro Švč. Trejybės bažnyčiai – per ilgus savo gyvavimo metus teko pabūti ir cerkve, ir kareivinėmis, ir belaisvių stovykla, sandėliu, šokių sale, parodų rūmais, bet kiekvieną kartą po šių virsmų ji vėl sugrįždavo tikintiems katalikams.

Skirtoji misija

Akmeninė Švč. Trejybės bažnyčia permainų matė daug.

Net Nepriklausomybės aikštė, kurioje bažnyčia stovi, laikui bėgant nuolat pervadinta vis kitais vardais – buvo ji ir Paradų, ir Cerkvės, ir Vytauto, ir net Komjaunimo aikšte.

„Visko buvo per šitiek metų, bet svarbiausia, jog čia išliko vieta, kur žmonės gali kartu melstis. Į šią bažnyčią sueina tikintieji iš viso Panevėžio, jiems brangi ši vieta“, – sako aštuonerius metus čia tarnaujantis rektorius Pavelas Andžejevskis.

Švč. Trejybės bažnyčia išsiskiria iš kitų ir tuo, jog ji neturi savo parapijos – yra neparapiniai maldos namai.

Pradėjus joje tarnauti ir išsamiai susipažinus su bažnyčios istorija, rektorių taip pat stebino čia vykusios įvairios permainos.

„Kiek skirtingų žmonių čia praėjo, kiek įvykių būtą, o bažnyčia stovi kaip stovėjusi, vėl atlikdama pirminę, nuo pat pradžių jai skirtą misiją.“

Kun. P. Andžejevskis

„Kiek skirtingų žmonių čia praėjo, kiek įvykių būta, o bažnyčia stovi kaip stovėjusi, vėl atlikdama pirminę, nuo pat pradžių jai skirtą misiją“, – sako dvasininkas.

Dabartinės bažnyčios pastatymo metai 1803-ieji, tačiau jos istorija siekia dar tolimesnius laikus – net 1727-uosius, kai Panevėžyje įsikūrė vienuoliai pijorai.

Pijorams Vilniaus kapitulos kanauninkas Kristupas Bialozaras ir Bernatonių seniūnas Kristupas Dombskis dovanojo žemės sklypą, kuriame ir buvo pastatyta medinė Švč. Trejybės bažnyčia.

Šalia iškilo ir vienuolynas, taip pat įsikūrė pirmoji miesto mokykla.

Tačiau 1790-aisiais įsiplieskė didžiulis gaisras ir visi statiniai – bažnyčia, vienuolynas, mokykla ir ūkiniai trobesiai virto pelenais.

Statybų teko imtis iš naujo ir po kurio laiko toje vietoje išdygo jau mūrinis vienaukštis vienuolyno pastatas, o 1803-iaisiais – nauja akmenų mūro bažnyčia.

Cerkvė ilgus dešimtmečius

Tačiau naujajai bažnyčiai nebuvo lemta ilgam įsilieti į Panevėžio katalikų gyvenimą.

Po 1831 metų sukilimo įniršusi caro valdžia vienuolyną uždarė, jo patalpose įkūrė kareivines, o bažnyčią, suėmusi keletą kunigų, paliko neveikiančią.

Nuo 1847-ųjų bažnyčia pradėta versti cerkve ir po poros metų jos vidus ir išorė atrodė jau kitaip.

Buvusi katalikų bažnyčia 1849 metais naujai pašventinta ir joje pradėjo veikti Kazanės Dievo Motinos cerkvė – pagrindiniai stačiatikių maldos namai Panevėžyje ir jo apylinkėse, veikę iki Pirmojo pasaulinio karo.

Miesto gyventojams katalikams palikta naudotis kapinių koplyčia, bet 1864 metais, kai pijorų kapinės iš katalikų buvo atimtos, ir toji koplytėlė uždaryta.

Kazanės Dievo Motinos cerkvė nustojo veikti, kai Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai, aptvėrę teritoriją, tą vietą pavertė rusų belaisvių stovykla.

Karui pasibaigus katalikai tikėjosi atgauti maldos namus ir iš cerkvės vėl juos paversti bažnyčia. Bet į cerkvę pretendavo ir stačiatikiai.

Apie tą metą Panevėžio vyskupas K. Paltarokas rašė: „Išeidami vokiečiai bažnyčios raktus nunešė miesto galvai d-rui Vitartui, kurs turįs geriau žinoti, kam bažnyčia priklausanti. Miesto galva raktus atidavė kun. Jonui Maciejauskui.“

Taip bažnyčia grąžinta katalikams.

Sugrįžo tai, kas sava

„Atgavę bažnyčią, katalikai ėmė griauti, kas joje buvo svetima, statyti, kas sava. Buvo bent kiek suremontuotas vidus, iš Klovainių atvežti trys altoriai, Masalskio pastatyti 8 balsų vargonai, nugriautos mažosios bonios su kupolomis, perdengtas stogas“, – rašė vyskupas K. Paltarokas.

Po rekonstrukcijos darbų, kaip rašo vyskupas, 1919 metų Švento Kazimiero dieną bažnyčia buvo pašventinta.

Tarp Panevėžio kraštotyros muziejuje saugomų gausių Panevėžio spaudos archyvų galima aptikti straipsnių ir apie Švč. Trejybės bažnyčios gyvenimą.

Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkas Donatas Pilkauskas rodo leidinius, kuriuose plačiau rašoma ar vos užsimenama apie šią kadaise pijorų įsteigtą bažnyčią.

Spaudoje daug rašyta apie tai, jog 1927 metų liepos 9 dieną Švč. Trejybės bažnyčia perduota vienuoliams marijonams, kurie kaip tik tais metais pradėjo kurtis Panevėžyje.

Tėvų marijonų Švč. Trejybės bažnyčios rektorius Jurgis Tilvytis rūpinosi gražiai išpuošti bažnyčios vidų.

„Panevėžio balsas“ rašė: “…bažnyčia pagrindingai remontuojama. Viduje sutaisomas tinkas, įtaisomos zakrastijos, įrengiami keturi elektros ventiliatoriai, perkamos naujos Jėzaus ir Marijos skulptūros. Pati bažnyčia bus ištepta debesinga spalva su tam tikrais pagražinimais. Šie darbai prižiūrimi bažnyčios rektoriaus kun. Tilvyčio ir p. Zikaro“.

Vis gražėjo

Iš spaudos paaiškėja, kad vis dėlto visų svetimybių bažnyčiai nepavyko greitai atsikratyti.

Štai praėjus daugiau kaip dešimčiai metų po jos grąžinimo katalikams, 1930-aisiais „Panevėžio balsas“ rašė apie papildomą bažnyčios tvarkymą: „Nuo bokšto nuimamos rusiškumo liekanos: burbolė („karafka“ ), „Šv. Dvasios langai“ ( „Elisieja plameni“), priešakyje nugriaunami pristatyti lankuoti trys frontonėliai. Bokštas baigsis smailiai sulig lietuviškų kryžių motyvu. Bus sutaisyti apirę gzimsai, perdažyta išorė tinkamesnėmis spalvomis“.

Laikui bėgant keitėsi ir vaizdas aplink bažnyčią – 1931 metais buvo griaunami prie bažnyčios stūksoję „namai laužai“.

Tais pačiais 1931 m. Martinas Kšanauskas bažnyčiai paaukojo varpą su įrašu: „Da pacem, Domine, in diebus nostris“ („Suteik, Viešpatie, ramybę mūsų dienomis“).

Bažnyčios išore rūpintasi nuolat. Štai 1936 metais marijonų kun. J. Senkaus rūpesčiu bažnyčios interjeras vėl buvo dekoruotas. Išliko užrašyta, jog „baldymo darbus atlieka dailininkas Kazlauskas, dekoravimo menininkas Kulakauskas“.

Ir bažnyčios vidus, ir išorė, ir aplinka, be abejo, būtų ir toliau puoselėjami, gražinami, tačiau prasidėjo Antrasis pasaulis karas ir viskas pasikeitė.

Melstis nebeleido

Antrojo pasaulinio karo metai bažnyčiai atnešė daugybę permainų – šalia jos neliko vienuolyno, jis nugriautas, o pati bažnyčia gerokai apgadinta.

Pasibaigus karui, vilties, kad viskas vėl grįš į savo vėžes, vis dar buvo – rektorius kun. Stasys Mažeika rūpinosi bažnyčia – sutvarkė altorius, pakabino daug paveikslų.

Tačiau viltis greitai užgeso. 1949 m. sovietinė valdžia bažnyčią uždarė ir pavertė ją sandėliu.

Vėliau nutarta sandėlį iškraustyti ir patalpos perduotos Panevėžio miesto kultūros namams, kurie buvusioje bažnyčioje rengė jaunimo šokių vakarus.

Tik 1973 metais buvusios šventovės statusas pasikeitė – joje tapo ramiau, perdavus patalpas Panevėžio miesto muziejui, jos naudotos kaip parodų salė.

Tikintiesiems bažnyčia grąžinta tik 1989 metų gegužę.

Daugelis prisimena tas įspūdingas dienas ir minias tikinčiųjų, plūstančių į klebono Roberto Pukenio rūpesčiu atstatytus ir pertvarkytus katalikų maldos namus.

Švč. Trejybės bažnyčia naujai pašventinta 1990 metais, o 1997-aisiais ji įtraukta į valstybės nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Šiandien panevėžiečiai didžiuojasi reikšmingu savo paveldo turtu – neogotikinio stiliaus vienbokšte, iš akmens mūro statyta bažnyčia, kurios architektūroje susijungė neoromantinis, klasicistinis ir neogotikinis stilius.