Muziejaus erdvėse – „Dar vienas Miegančiųjų apsivertimas“

„Stasys Museum“ paskutinę balandžio dieną atidaryta puspenkto mėnesio vyksianti kultiniu vadinamo Lietuvos menininko, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Lino Leono Katino (1941-2020) tapybos darbų paroda „Dar vienas Miegančiųjų apsivertimas“.

Pristatomi kūriniai – tai panevėžiečio gydytojo, gydymo įstaigos įkūrėjo ir jos vadovo Virgilijaus Norvaišos sukaupta šio išskirtinio menininko kolekcija.

Kur ilsisi Miegantieji

„Sveiki įžengę į Lino Leono Katino vaizdinių erdvę. Atsikvėpkite, prisijaukinkite tamsą. Kurdami ją tikėjomės, kad pasijusite įsupti į jaukų tamsos audeklą ir pasirengsite žvilgsniui anapus – ten, kur ilsisi Miegantieji“, – tokiais žodžiais pasitinka 4-ajame „Stasys Museum“ aukšte surengta paroda.

Patekus į erdvę, kurioje eksponuojama prieš ketverius metus į Amžinybę išėjusio menininko kūryba, visų žengiančiųjų ant juodos kiliminės dangos prašoma nusiauti batus. Kad nebūtų trikdomi Miegantieji ir kad žiūrovai pasijustų nelyg Visatos lopšyje.

Išmanantieji meną ypač pabrėžia gaivališką L. L. Katino kūrybinę energiją, kuria spinduliuoja jo darbai, iš šių kūrinių sklindantį užburiantį misticizmą.

Nestudijavusieji meno disciplinų galbūt ir nerastų tikslių žodžių apibūdinti parodai, tačiau jei ne visi, tai dažnas, įsigilinęs šio tapytojo kūrinius, neabejotinai turėtų pripažinti, kad jie ir stiprūs, ir paveikūs.

Daugiau nei pusšimčio L. L. Katino kūrinių kolekciją – visų jų kaina būtų septynženklė – sukaupęs V. Norvaiša supirkinėti šio autoriaus darbus kaip tik ir pradėjo paveiktas iš jų sklindančios kone antgamtinės jėgos.

„Taip, Lino darbai sunkūs. Tačiau jie kupini filosofijos, pilni psichologijos. O dar jie – ir kosmogeniški“, – kalbėjo kolekcininkas.

Būtent L. L. Katino tapybos darbų svoris ir patraukęs jo dėmesį.

„Nemėgstu to, kas lengva. Patinka tai, kas sunku“, – sako V. Norvaiša.

Kolekciją kaupė intuityviai

Paties L. L. Katino V. Norvaišai neteko sutiki, nors kūrinius kolekcionuoti pradėjo autoriui dar esant gyvam.

„Galima sakyti, kad įsigydamas dabar eksponuojamus darbus, mokėjau santykinai nedaug. Tačiau bėgant metams kaip reikiant išaugo šių kūrinių vertė“, – šypsosi kolekcijos savininkas, ne sykį sulaukęs pasiūlymų ją parduoti, tačiau kaskart griežčiausiai atsisakęs.

Kuriuos L. L. Katino darbus įsigyti, V. Norvaiša sako pasikliovęs intuicija. Taip, girdėjęs, kūrė ir jų autorius.

„Man svarbu ne tik kokie darbai, kuriuos perku, svarbu ir koks žmogus juos kūrė, – pabrėžia V. Norvaiša. – Žinau, jog „sunkūs“ ne tik šio dailininko darbai, sunkokas buvo ir jo charakteris. Tad dar ir tuo jis mane sužavėjo. Taip pat žinau, kad jis buvo tiesus, laisvas žmogus.“

Užkoduota būties paslaptis

Parodos kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinio direktoriaus pavaduotoja parodoms ir edukacijai, save vadina laimės kūdikiu, nes jai teko pažinti vieną įsimintiniausių menininkų modernistų, gimusių ir kūrusių Lietuvoje.

Pasak kuratorės, L. L. Katinas jį dominusias temas – būtį, transcendenciją, – savitai perteikė ir savo kūriniuose. Juose simboline kalba įamžintas ir laikinumas, ir amžinybės ilgesys, ir bandymai įminti neįmenamas visatos mįsles.

L. L. Katinas, galima sakyti, buvo savamokslis tapytojas – diplomuotas architektas, žinomo Lietuvos dailininko Leono Katino sūnus, tapyti įgudo pats. Nesutikęs to daryti taip, kaip darė tėvas – menininkas, garsėjęs perdėm realistiniais darbais, L. L. Katinas pasirinko kitokį vaizdavimo būdą.

„Dauguma šioje parodoje pristatomų darbų buvo sukurti 8–9 dešimtmečiais, kai išlaisvintoje dailininko vaizduotėje siautėjo spalvos ir tiesėsi, jo paties žodžiais, „transatlantiniai ornamento kableliai“, jungiantys lietuvių liaudies lovatiesių raštus su čachrų spalvomis“, – „Statys Museum“ atidarytą parodą pristato J. Marcišauskytė-Jurašienė.

Kuratorė teigė dar nesutikusi žmogaus, kurio, pamačiusio L. L. Katino darbus, šie nebūtų paveikę. Traukia tai, kad paveiksluose užkoduota būties paslaptis, taip pat traukia jų autoriaus keliami klausimai: kas aš esu, kur einu, kur būsiu?

Ten, į kur negrįžtama

Ypatingą erdvę L. L. Katino tapybos darbų parodai „Dar vienas Miegančiųjų apsivertimas“ sukūrė architektė Ieva Cicėnaitė.

„Kūriau lopšio įvaizdį, – pasakojo ji. – Tad ir todėl į ją kviečiama įžengti tik nusiavus.“

I. Cicėnaitė neabejoja, jog L. L. Katino kūriniai kitaip žiūrėtųsi sukabinti ant šviesių sienų. Ir visai kitokie jie atrodo šioje, pritemdytoje aplinkoje tamsiomis sienomis, bet ryškai apšviesti.

„Viena parodos erdvėje esanti siena – tai riba tarp sapno ir realybės. Išeini pro tą sieną iš parodos ir jauti, kad išėjai iš ten, į kur negrįžtama. Jautiesi, tarsi būtum pabudęs iš sapno“, – sako architektė, neslepianti, jog pati ji į L. L. Katino tapybos darbus žvelgia kaip į aukščiausio lygio poeziją, kurioje kalbama simboliais, o tuose simboliuose slypi pati būtis.

Parodą lydės kiti renginiai

Atėjusieji į parodą „Dar vienas Miegančiųjų apsivertimas“ kviečiami prisėsti ant austos lovatiesės, kokiomis žavėjosi pats L. L. Katinas, ir pažiūrėti Gintaro Šepučio ir J. Marcišauskytės-Jurašienės sukurto filmo apie šį menininką.

Erdvėse, kur iškabinti jo kūriniai, ant kiliminės dangos pridėta pagalvėlių, tad kviečiama ant jų sėstis, jei to pageidaujama – ir gultis, ir, žiūrint į paveikslus, ieškoti atsakymų į gyvenimo prasmės klausimus.

Kol veiks paroda, iki pat vasaros pabaigos „Stasys Museum“ vyks ir paskaitos, kuriose bus pristatytas L. L. Katiną žavėjusios budizmo kultūros kelias į Lietuvą sovietmečiu, bus skaitoma paskaita „Žvilgsnis į pasaulį ir jo transcendenciją budisto akimis“, vyks praktiniai meditacijos užsiėmimai.

O taip pat bus rodoma trumpametražių filmų programa, ji parengta kaip sekimas menamu L. L. Katino žvilgsniu norint pažinti tai, kas esti anapus kasdienybės suvokimo.