Panevėžio grožį atrandanti Marija: „Aš vaikštau su savo miestu“

Panevėžį galima pamatyti daugybe būdų. Vienam tai – pilkų daugiabučių miestas, kitam – kasdien skubant probėgšmais regimos gatvės, parkai ir kiemai.

Tačiau fotografei Marijai Šileikaitei-Čičirkienei tas pats miestas kasdien gali atsiverti vis kitaip – tereikia sulaukti tinkamos sekundės, šviesos, rūko ar net netikėtai į kadrą įskridusios varnos.

Būtent tokį – asmeniškai išjaustą ir iš naujo atrastą – Panevėžį fotografė sudėjo į knygą „Įsivaizduojamas miestas“, o jos pristatymas Lėlių vežimo teatre tapo proga pažvelgti į miestą Marijos akimis.

Pasivaikščiojimų po Panevėžį liudijimas

Mintis išleisti fotografijų albumą, pasak M. Šileikaitės-Čičirkienės, gyveno labai seniai. Dar vadovaudama Panevėžio fotografijos galerijai buvo sumaniusi išleisti leidinį, kuriam net buvo sukūrusi ir pavadinimą – „Romantiškasis Panevėžys“. Ilgainiui idėja keitėsi, o dabartinį knygos vardą pasufleravo menotyrininko Tomo Pabedinsko parašyto įvadinio straipsnio antraštė.

„Kai Tomas Pabedinskas parašė man įvadinį straipsnį „Įsivaizduojamas miestas“, man labai tiko. Kai kur fotografijose aš paryškinau spalvas, kai kur pablukinau – tikrovėje taip ir nėra, kaip yra mano vaizduotėje“, – pasakoja fotografė.

Knyga aprėpia net du M. Šileikaitės-Čičirkienės kūrybos dešimtmečius. Jame sugulė 215 fotografijų: pirmoji jų sukurta 2005 metais, paskutinė – 2025-aisiais. Taip, tarsi netyčia, knyga tapo ir dvidešimties metų fotografės pasivaikščiojimų po Panevėžį liudijimu.

Atrinkti fotografijas nebuvo paprasta. Už kiekvienos į albumą patekusios nuotraukos liko daugybė kitų – per dvidešimt metų sukauptas fotomenininkės archyvas sunkiai suskaičiuojamas. Knygą kartu su M. Šileikaite-Čičirkiene rengė ir jos sūnus Mantas, tapęs sudarytoju ir dailininku.

„Čia mūsų abiejų ilgas, kruopštus darbas. Vienaip, kitaip, trečiaip, bet reziumė atrodo kaip ir gerai – ne tik atrodo, bet ir yra gerai“, – šypsosi Marija.

Išmokti pamatyti

Panevėžys M. Šileikaitei-Čičirkienei nėra miestas, kurį reikėtų ginti nuo skeptikų ar dirbtinai gražinti. Jos manymu, jis ir taip puikus – tereikia išmokti pastebėti.

Didelę fotomenininkės kūrybos dalį sudaro serija „Pro mano langą“. Atrodo, iš jos buto aštuntame aukšte matomi daugiabučiai neturėtų stebinti, tačiau Marija laukia tos vienintelės akimirkos, kai viskas pakinta: pakyla rūkas ar pradeda snigti, lietus pakeičia miesto kontūrus ar šviesa netikėtai sukuria naują kompoziciją.

„Reikia išlaukti, kai ateina ta minutė, sekundė“, – šypsosi autorė.

M. Šileikaitė-Čičirkienė įsitikinusi: miesto vaizdas priklauso ir nuo to, su kokia nuotaika į jį žvelgi. Pesimistiškai nusiteikusiam žmogui jis gali atrodyti pilkas ir niūrus, tačiau tam, kuris moka džiaugtis, atsiveria visai kitas Panevėžys – jo parkai, žaliosios erdvės ir net iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantys daugiabučių kiemai.

Marija sako niekada rimtai nesvarsčiusi palikti Panevėžio, nors vaikai kvietė persikelti gyventi į Vilnių. Dabartinis jos butas jai tapo ne tik namais, bet ir kūrybine erdve, o pro langą atsiveriantys vaizdai – neišsenkamu fotografijų šaltiniu.

„Niekada negalvojau palikti Panevėžio ir stengiuosi jį reprezentuoti“, – sako fotomenininkė.

Pasak jos, ir ši knyga nėra užsakomasis miesto albumas, kuriame privalomai turėtų atsirasti tam tikros bažnyčios, mokyklos ar reprezentaciniai pastatai.

„Viskas ėjo iš mano mąstymo, iš mano pajautimo. Viskas iš vidaus ir tada labai lengva“, – sako autorė.

Žavesio suteikiančios varnos

M. Šileikaitės-Čičirkienės Panevėžys susideda ne tik iš gerai pažįstamų miesto simbolių. Kartais jos dėmesį patraukia nykstantis medinis reklaminis stulpas, sena metalinė pašto dėžutė, tvoros detalė ar kieme netikėtai pastebėtas atspindys.

Yra ir vietų, į kurias ji grįžta vėl ir vėl, nors atrodo, kad jau viskas išfotografuota. Tarp jų – senosios kapinaitės, įvairūs miesto kiemai, taip pat A. Smetonos gatvėje esantis architekto Augustino Gargaso namas, kurį fotografė daugybę kartų bandė „prisijaukinti“ fotoaparatu.

Savita jos miesto fotografijų palydovė – varna.

„Man taip pat labai patinka miesto varnos“, – juokiasi fotomenininkė.

Pasak jos, paukštis kartais atsiranda būtent ten, kur nuotraukoje kažko trūko, ir suteikia kadrui papildomo meniškumo bei nuotaiką.

Marija pastebi ir tai, pro ką daugelis panevėžiečių praeina nė nepakeldami akių.

„Panevėžietis nemato mūsų pilko miegamojo rajono, atrodo, jame nieko nėra. Bet man, kai atsiranda apšvietimas, šviesa, žiema, tie namai visi suskamba, – sako Marija. – Aš matau ir toje pilkumoje spalvas.“

Viena su fotoaparatu

Fotografuoti M. Šileikaitei-Čičirkienei labiausiai patinka vienai. Jai svarbu galėti sustoti, apsisukti, pakeisti kryptį, sekti tai, kas patraukė akį. Keliaudama su kitais žmonėmis ji, kaip pati sako, dažnai atsilieka – kolegoms pasukus į vieną pusę, ji gali nueiti visai kita kryptimi.

Ypač daug Panevėžio išvaikščiojo per karantiną. Tuomet, kai bendravimas buvo apribotas, menininkė pasiimdavo kuprinę, vandens butelį, fotoaparatą ir išeidavo kelioms valandoms. Per tuos pasivaikščiojimus iš naujo atrado ir žiemą, kurios anksčiau fotografuoti itin nemėgo.

„Mano visi kiemai išvaikščioti ir suoliukai išfotografuoti, net ištrupėjusias šaligatvio plyteles atsimenu, kurios dabar pakeistos naujomis, bet knygoje liko senosios“, – pasakoja ji.

Tačiau fotografė neina į miestą su iš anksto sugalvotu kadru. Ji gali specialiai nuvažiuoti į tam tikrą rajoną, prie geležinkelio stoties ar kitą vietą, tačiau niekada iš anksto nežino, ką parsineš fotoaparate.

„Aš atrandu miestą ir miestas atranda mane, – sako Marija. – Einu ir miestas atsiveria prieš mane, kartu su mano vaikščiojimu eina ir miestas.“

Kad panevėžiečiai didžiuotųsi

Paklausta, kurią vieną vietą parodytų žmogui, pirmą kartą atvykusiam į Panevėžį, M. Šileikaitė-Čičirkienė neskuba išskirti vieno objekto. Jai artimi miesto parkai, Skaistakalnis – vietos, kur galima ne tik grožėtis, bet ir tiesiog būti.

Tai puikiai atspindi ir knygos idėją. „Įsivaizduojamas miestas“ nėra turistinis vadovas, bandantis įrodyti, ką Panevėžyje būtina pamatyti. Tai asmeninis fotomenininkės pasakojimas apie miestą, kuriame grožis gali slypėti rūke, baloje, senoje dėžutėje, pilkame daugiabutyje ar netikėtai ant tako nutūpusioje varnoje.

Svarbiausia, ko Marija norėtų palinkėti paėmusiam knygą į rankas panevėžiečiui – iš naujo pajusti ryšį su savo miestu.

„Kad jis suprastų, kad myli savo miestą ir kad juo didžiuotųsi. Kad ne peiktų, o sakytų: puikus miestas“, – sako autorė.

Galbūt pavartęs „Įsivaizduojamą miestą“ ne vienas kitą kartą eidamas į darbą ar grįždamas namo sustos sekundei ilgiau. Pakels akis į daugiabučius, pažvelgs į rūką virš Senvagės ar pastebės detalę, pro kurią iki šiol kasdien praeidavo.

Nes, kaip rodo Marijos fotografijos, kartais miestui nereikia keistis, kad jį pamatytume kitaip – kartais tereikia pakeisti žvilgsnį.