O. Henris: kalinys Nr. 30664
Žmogus, kadaise vadintas kaliniu Nr. 30664, pasauliui paliko ne savo teistumo istoriją, o šimtus pasakojimų. O jo paties gyvenimas primena vieną svarbiausių kūrybos pamokų: kartais likimas parašo tokį siužetą, kokio nė talentingiausias rašytojas nebūtų sugalvojęs.
Rašytojas Viljamas Sidnis Porteris, pasauliui pažįstamas kaip O. Henris, savo gyvenime patyrė tiek dramatiškų posūkių, kad jų būtų užtekę ne vienai jo garsiajai novelei.
Jis neteko motinos dar vaikystėje, išvyko į Vakarus, dirbo rančoje, įsimylėjo, sukūrė šeimą, buvo apkaltintas nusikaltimu, pabėgo į Hondūrą, grįžo pas mirštančią žmoną, kalėjo ir galiausiai tapo vienu garsiausių savo laikų apsakymų autorių.
Jo istorija nebuvo laiminga pasaka. Šlovė neišgelbėjo nuo priklausomybės, pinigai neatnešė ramybės, o literatūrinis talentas neapsaugojo nuo vienatvės ir ligų.
Tačiau jis paliko pasauliui istorijas apie žmones.
Apie tuos, kurie myli, neturėdami beveik nieko. Apie tuos, kurie klysta, bet dar gali pasikeisti. Apie tuos, kurie, regis, neturi jokios vilties, tačiau netikėtai sulaukia pagalbos. Apie tuos, kurie dažnai lieka nuošalyje, bet kurių gyvenimai yra ne mažiau verti pasakojimo.
O. Henris neidealizavo pasaulio. Jis matė skurdą, apgaulę, godumą, nusivylimą ir neteisybę. Tačiau net ir niūriausiose istorijose palikdavo vietos šypsenai.
Vaikystę užtemdė netektis
Viljamas Sidnis Porteris gimė 1862 metų rugsėjo 11 dieną Grinsbore, Šiaurės Karolinoje, Jungtinėse Valstijose.
Jo tėvas Aldžernonas Sidnis Porteris buvo gydytojas, o motina Merė Džein Virdžinija – išsilavinusi moteris, kilusi iš vietinių šeimos.
Porterių šeima nebuvo varginga. Viljamo giminėje būta ir visuomenėje įtakingų žmonių – jo prosenelio brolis Džonatanas Vortas buvo Šiaurės Karolinos gubernatorius. Tačiau šeimos socialinė padėtis neapsaugojo nuo nelaimių, kurios mažojo Vilo, kaip jį vadino artimieji, gyvenimą pakeitė dar tada, kai pats vargu ar galėjo suprasti, kas vyksta.
Kai berniukui tebuvo treji, motina mirė nuo tuberkuliozės. Po jos mirties tėvas su sūnumis persikėlė gyventi pas močiutę Rut ir tetą Eveliną.
Teta tapo vienu svarbiausių žmonių V. Porterio gyvenime. Ji buvo išsilavinusi, mėgo literatūrą ir pati mokė vaikus. Po pilietinio karo viešosios mokyklos veikė ne visur, todėl Evelina įsteigė privačią mokyklėlę, kurioje mokė ir sūnėną.
Būtent jai Viljamas skolingas už įskiepytą meilę knygoms. Jis daug skaitė, domėjosi istorijomis, žmonėmis, jų būdu ir keistenybėmis. Šis gebėjimas pastebėti net mažiausią charakterio detalę vėliau tapo viena ryškiausių jo literatūrinio talento savybių.
Porteris nebuvo vien knygų pasaulyje paskendęs vaikas.
Mėgo piešti, buvo gabus karikatūristas, lengvai pastebėdavo aplinkinių išvaizdos ir elgesio ypatumus. Jo piešiniuose atsidurdavo pažįstami miestelėnai, o vaizduotė jau tada ieškojo įdomių žmonių ir jų istorijų.
Pažintis su žmonėmis prasidėjo vaistinėje
Būdamas septyniolikos Viljamas pradėjo dirbti savo dėdės Klarko Porterio vaistinėje Grinsbore. Tai buvo ne vien vieta, kurioje miestelėnai įsigydavo vaistų.
XIX amžiaus nedideliuose Amerikos miesteliuose vaistinės dažnai tapdavo savotiškais socialiniais centrais. Čia žmonės susitikdavo, dalydavosi naujienomis, aptarinėdavo politiką ir vieni kitų gyvenimus.
Jaunasis Porteris turėjo puikią galimybę stebėti įvairiausius charakterius.
Jis buvo ne tik smalsus, bet ir gabus. 1881 metais įgijo farmacininko licenciją. Šis išsilavinimas vėliau turėjo didelės reikšmės jo gyvenime – net ir tada, kai atrodė, kad visi ankstesni pasirinkimai nuvedė pražūtingu keliu.
Tačiau Šiaurės Karolina Porteriui pasirodė per ankšta.
Jį viliojo Vakarai – didžiulės teritorijos, rančos, galimybės, nuotykiai ir gyvenimas, kuriame žmogus galėjo pats susikurti savo likimą.
1882 metais, sulaukęs devyniolikos, Viljamas patraukė į Teksasą.
Teksaso kaubojus
Į Teksasą Porteris atvyko ir sveikatos sumetimais. Jį kamavo nuolatinis kosulys, o pažįstamas gydytojas įtikino, kad sausas klimatas bei gyvenimas rančoje padės sustiprėti.
Kurį laiką Viljamas gyveno gydytojo šeimos rančoje La Sale apygardoje. Čia jo laukė visai kitoks gyvenimas nei Grinsbore.
Jis išmoko jodinėti, prižiūrėti arklius, ganyti galvijus, kirpti avis, gaminti maistą ant laužo. Susipažino su kaubojais, užgrūdintais rančų darbininkais, keliautojais ir įvairiais personažais.
Tai buvo patirtis, kuri vėliau ne kartą sugrįš jo kūryboje.
Teksaso rančose V. Porteris išmoko ne tik naujų darbų. Jis pamatė žmones, gyvenančius pagal savas taisykles, dažnai neturinčius daug turto, tačiau pasižyminčius stipriu charakteriu, savotišku humoru ir išlikimo instinktu.
Maždaug po dvejų metų rančos gyvenimas pabodo. V. Porteris persikėlė į Ostiną. Dirbo įvairius darbus, tarp jų – vaistinėje, vėliau įsidarbino Teksaso generaliniame žemės biure. Ten dirbo braižytoju, rengė žemėlapius ir techninius brėžinius.
Šis darbas taip pat buvo naudingas būsimam rašytojui. Jis susidūrė su žmonėmis, kurių gyvenimai sukosi aplink žemę, nuosavybę, dokumentus ir įvairius ginčus.
Tačiau V. Porteris nenorėjo visą gyvenimą praleisti prie biuro stalo.
Jį traukė humoras, piešimas ir rašymas.
1887 metais su draugais įkūrė humoristinį leidinį „The Rolling Stone“. Jame pasirodydavo jo paties tekstai, piešiniai, satyrinės pastabos ir įvairios miestelio gyvenimo istorijos.
Leidinys nebuvo komerciškai sėkmingas ir galiausiai žlugo, tačiau ši patirtis parodė, kad V. Porteris jau nebėra vien vaistininkas ar braižytojas. Jis pasakotojas.

Slapta santuoka
1887 metais Viljamas įsimylėjo Atolę Estes.
Jis buvo jaunas, energingas, mėgo muziką, teatrą, bendravimą. Priklausė vyrų muzikinei grupei „Hill City Quartette“, kurios nariai dainuodavo įvairiuose susibūrimuose ir traukė serenadas jaunoms moterims.
Būtent per tokį aktyvų visuomeninį gyvenimą jo keliai susikirto su septyniolikmete Atole – pasiturinčios ir įtakingos šeimos iš Ostino dukra.
Viljamas pradėjo jos siekti.
Tačiau merginos šeima nepritarė šiems santykiams. Atolė sirgo tuberkulioze, artimieji baiminosi, kad jos sveikata neleis sukurti šeimos.
Tačiau jaunuolių tai nesustabdė.
Jiedu susituokė slaptoje vidurnakčio ceremonijoje. Tai buvo drąsus ir gana romantiškas sprendimas, ypač turint omenyje, kad tuo metu Atolės sveikata jau kėlė rimtą nerimą.
Pora susilaukė dviejų vaikų. Deja, 1888 metais gimęs sūnus Ansonas mirė praėjus vos kelioms valandoms po gimimo. 1889-aisiais gimė dukra Margaret.
Atrodė, jog šeima galės pradėti ramų gyvenimą, tačiau finansiniai sunkumai ir ligos netruko išbandyti jų santykius.
Viljamas dirbo, ieškojo didesnių pajamų, o laisvalaikiu rašė. Jis jau buvo paskelbęs įvairių tekstų, kūrė humoristines istorijas, tačiau literatūra dar netapo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu.
1891 metais įsidarbino Ostino „First National Bank“ – tapo kasininku ir buhalteriu. Iš pirmo žvilgsnio tai buvo stabilus darbas, galėjęs užtikrinti šeimai saugesnę ateitį.
Tačiau bankas netrukus taps didžiausiu būsimo rašytojo gyvenimo košmaru.
Dingę pinigai ir pabėgimas į Hondūrą
V. Porteriui dirbant banke pastebėta finansinių neatitikimų.
Jis neteko darbo, o vėliau dėl dingusių pinigų jam pateikti ir kaltinimai.
Bylos aplinkybės iki šiol vertinamos nevienodai. Tyrinėtojai nesutaria, ar V. Porteris sąmoningai pasisavino lėšas, ar dalis problemų kilo dėl netvarkingos apskaitos. Tačiau jis turėjo stoti prieš teismą.
1896 metais, bijodamas artėjančio teismo, V. Porteris spruko iš Teksaso. Pirmiausia pasiekė Naująjį Orleaną, o paskui išplaukė į Hondūrą.
Jis tapo bėgliu, palikusiu žmoną ir mažametę dukterį Jungtinėse Valstijose.
Hondūras tuo metu buvo viena iš vietų, kuriose amerikiečių teisėsaugai buvo sunkiau pasiekti bėglius. Porteris tikėjosi užsidirbti pinigų, įsitvirtinti ir vėliau pasirūpinti šeima.
Centrinėje Amerikoje jis susipažino su Elu Dženingsu – amerikiečiu, kuris taip pat slapstėsi. E. Dženingsas – buvęs advokatas, po brolio nužudymo nusisukęs nuo teisėsaugos, vėliau įsitraukęs į traukinių apiplėšimus ir kitus nusikaltimus, tapo vienu įdomiausių Porterio pažįstamų.
Šių vyrų draugystė vėliau bus aprašyta E. Dženingso atsiminimuose „Per šešėlius su O. Henriu“.
Hondūre Porteris sulaukė žinios, kuri pakeitė jo planus. Žmonos Atolės sveikata smarkiai pablogėjo. Jis žinojo, kad žmonai liko nedaug laiko.
Nepaisydamas gresiančio teismo, Viljamas grįžo į Teksasą pas sergančią žmoną ir dukrą.
1897 metų liepą Atolė mirė, būdama vos 29-erių.
V. Porteris liko našlys, turėjo mažametę dukterį ir laukė teismo.
Dar tais pačiais metais pasirodė jo apsakymas „Lavos kanjono stebuklas“. Tai vienas pirmųjų jo publikuotų literatūrinių darbų. Taigi rašymas jau buvo tapęs ne vien pomėgiu, bet ir būdu užsidirbti.
Vardas pakeistas į numerį
1898 metų vasarį Porteris stojo prieš teismą ir buvo pripažintas kaltu dėl banko lėšų pasisavinimo. Jam skirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė Ohajo valstijos kalėjime Kolumbe.
Į kalėjimą pateko 1898 metų balandį.
Standartiniai klausimai, trumpi atsakymai: vardas, pavardė, amžius, ūgis, svoris, batų dydis, nusikaltimas, bausmės trukmė, profesija. Atminimui – nuotrauka su lentele iš priekio ir iš profilio.
Čia nebeliko jokio Viljamo Porterio. Jokio Vilo. Nuo šiol jis tik – kalinys Nr. 30664.
Ohajo valstijos kalėjimas Kolumbe turėjo kraupią reputaciją. XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje jis buvo perpildytas, o kalinimo sąlygos – siaubingos.
Kamera – apgailėtina belangė patalpa, vos kelių kvadratinių metrų dydžio, su skyle grindyse.
Tūkstančius nuteistųjų kamavo įvairiausios ligos – nuo šiltinės, tymų iki tuberkuliozės. Beviltiškai sergantys, nebepajėgiantys dirbti kaliniai patekdavo į ligoninę, kurioje katastrofiškai trūko kvalifikuotų specialistų.
Netikėtas susitikimas
Tačiau kalėjimas būsimo rašytojo gyvenime tapo ne vien bausmės vieta.
Dėl farmacininko išsilavinimo V. Porteris paskirtas dirbti kalėjimo ligoninės naktiniu vaistininku. Šios pareigos suteikė jam daugiau laisvės nei įprastam kaliniui.
Kalėjimo ligoninę kiaurai smelkė beviltiškumas.
Pasitaikydavo savaičių, kai kiekvieną naktį mirdavo po kalinį. Būdavo ir savižudybių. Tačiau atsirasdavo tokių, kurie nepasiduodavo iki pat paskutinės akimirkos.
Vienas jų – kalinys Elas Dženingsas, pasižymėjęs nepalaužiamu būdu. Jis vis mėgino pabėgti, rezgė sąmokslus ir kurstė kitus kalinius maištauti.
Už tai, kaip pats vėliau prisiminė, jam teko patirti bausmių: kankinimą vandeniu, mušimą, badą ir vienutės siaubą.
Po tokių egzekucijų jam prireikė gydytojo. Į kamerą su vaistų krepšiu įžengė V. Porteris. Ir apstulbęs plėšikas jį atpažino.
Vos prieš kelerius metus jiedu drauge slapstėsi nuo Amerikos teisėsaugos Hondūre, vildamiesi, kad vietos valdžia jų neišduos. Tačiau V. Porteris, sužinojęs apie sunkią žmonos būklę, sugrįžo į Teksasą ir pateko į teisingumo rankas.
1900 metais V. Porteris perkeltas į kalėjimo prižiūrėtojo biuro sekretoriaus pareigas, tad galėjo dirbti su dar mažesne priežiūra.
Ilgainiui V. Porteriui pavyko padėti ir E. Dženingsui gauti darbą kalėjimo pašto skyriuje, kur režimas buvo švelnesnis, o abu bičiuliai galėjo dažniau susitikti.
Būtent kalėjime V. Porteris pradėjo rašyti.
Ankšta kalėjimo vaistinės kamara, kurioje vos tilpo kėdė, tapo jo kūrybos vieta. Aplinkui – ligoninės palatos, pilnos nelaimingų žmonių.
Vidurnaktį girdėdavosi dejonės, džiovos kamuojamų kalinių kosulys. Budėtojas kasdien tyliai slinkdavo per palatas, pažymėdamas dar vieną kančias baigusį pacientą.
Tačiau V. Porteris kūrė apsakymus, kurių veikėjų pasaulis buvo labai toli nuo slogių kalėjimo ligoninės sienų. Jo istorijos siekdavo Teksaso rančas, Centrinės Amerikos miestelius, nuotykių ieškotojus, sukčius, įsimylėjėlius ir paprastus žmones, kurių gyvenimus pakeisdavo netikėtas atsitikimas.
Vienas pirmųjų jo skaitytojų buvo E. Dženingsas.
Atsivėrė kalėjimo vartai
Kalėjime V. Porteris parašė mažiausiai keliolika apsakymų. Dalis jų publikuoti dar jam neatgavus laisvės.
Tuo metu V. Porteriui reikėjo slapyvardžio, kurio nebūtų sutepęs teismo nuosprendis. Jis nenorėjo, kad leidėjai ir skaitytojai žinotų, jog tekstus siunčia nuteistasis.
Taip literatūros pasaulyje įsitvirtino O. Henrio vardas.
Tikroji šio slapyvardžio kilmė nėra galutinai nustatyta. Pats rašytojas pateikė įvairių paaiškinimų, o vėliau atsirado ir versijų, siejančių jį su Ohajo kalėjimo pavadinimu.
1901 metų liepos 24 dieną V. Porteris paleistas anksčiau laiko už gerą elgesį. Jis buvo atsėdėjęs maždaug trejų metus iš skirtųjų penkerių.
Už nugaros liko geležiniai vartai, kalėjimo sienos, ligų ir mirties tvaiku persismelkę koridoriai. Laukė nežinomybė, laisvė ir naujas gyvenimas.
Išėjęs į laisvę pirmiausia susitiko su dukra Margaret. Ji gyveno pas motinos artimuosius. Mergaitė nebuvo informuota apie tikrąją tėvo dingimo priežastį – jai buvo aiškinama, kad tėtis išvykęs darbo reikalais.
O Elas Dženingsas, gavęs prezidento Teodoro Ruzvelto malonę ir išėjęs į laisvę, kaip ir dera buvusiam traukinių plėšikui, dėl savo spalvingos praeities taps populiarus Holivude, dirbs patarėju vesternų filmuose bei pats juose vaidins.
Dviejų vyrukų draugystė nenutrūks ir atgavus laisvę. O Ohajo valstijos sunkiųjų darbų kalėjimo dar lauks siaubinga tragedija.
1930 metų balandžio 21 dieną čia įsiplieks pražūtingas gaisras, nusinešiantis 322 kalinių gyvybes. Ši nelaimė tapo viena didžiausių kalėjimų katastrofų Jungtinių Valstijų istorijoje. Tačiau kalėjimas veiks dar daugiau nei pusę amžiaus ir duris galutinai užvers tik 1984 metais.
Niujorkas padovanojo keturis milijonus herojų
Ištrūkęs iš kalėjimo Porteris svajojo pradėti gyvenimą iš naujo ir atsikratyti buvusio kalinio etiketės.
1902 metais persikėlė į Niujorką. Norėjo būti arčiau leidėjų, redakcijų ir literatūros pasaulio.
Tai buvo vienas vaisingiausių jo gyvenimo etapų.
Niujorkas tapo pagrindine daugelio jo istorijų scena. Čia stebėjo parduotuvių darbuotojus, valkatas, policininkus, smulkius sukčius, įsimylėjėlius, tarnautojus, gatvės prekeivius ir žmones, kurie kasdien kovojo dėl išgyvenimo.
Jis suvokė, kad didmiestyje kiekvienas turi savo istoriją. Nesvarbu, ar tai turtingas verslininkas, ar vargšas, neturintis net kur pernakvoti.
1903 metų gruodį Porteris pradėjo bendradarbiauti su „New York World Sunday Magazine“. Jam patikėta rašyti po vieną apsakymą per savaitę. Šį tempą jis išlaikė daugiau nei dvejus metus.
Per savo trumpą literatūrinę karjerą sukūrė apie 300 apsakymų.
O. Henrio kūryba išsiskyrė trimis ypatybėmis: gyvais veikėjais, žaismingu humoru ir netikėtomis pabaigomis.
1904 metais pasirodė pirmoji O. Henrio knyga „Kopūstai ir karaliai“.
Tai buvo savotiškas susijusių istorijų ciklas, kurio veiksmas vyko išgalvotoje Centrinės Amerikos valstybėje, vadinamoje Anchurija. Joje susipynė politinės intrigos, revoliucijos, verslo interesai, meilės istorijos ir įvairių avantiūristų nuotykiai.
Šis kūrinys dažnai pristatomas kaip O. Henrio romanas, nors jo struktūra artimesnė tarpusavyje susijusių novelių ciklui.
Knyga parodė, kad Porteris geba kurti ne tik trumpas istorijas, bet ir platesnį išgalvotą pasaulį.
Vis dėlto didžiausią šlovę jam atnešė būtent apsakymai.
1906 metais pasirodė vienas svarbiausių jo rinkinių – „Keturi milijonai“.
Pavadinimas buvo savotiškas atsakas į tuometinę nuomonę, kad Niujorke įdomūs ir dėmesio verti tėra vos keli šimtai išrinktųjų. O. Henris tokiai pasaulėžiūrai kaip priešpriešą pateikė keturis milijonus eilinių miesto gyventojų.
Šiame rinkinyje paskelbta viena garsiausių apsakymų istorijų – „Išminčių dovanos“.
Rašytojas sugebėjo į vieną istoriją sudėti ir humorą, ir liūdesį, ir netikėtą moralinį klausimą. Jo veikėjai nebuvo tobuli, tačiau skaitytojui tapo artimesni už išgalvotus didvyrius.
Paskutinis lapas
1907 m. pasirodė vienas jautriausių O. Henrio apsakymų – „Paskutinis lapas“.
Jo veiksmas vyksta Niujorko menininkų kvartale. Dvi jaunos dailininkės, Sju ir Džonsė, gyvena kartu. Džonsė sunkiai suserga plaučių uždegimu ir praranda norą gyventi.
Ji įsitikinusi, kad mirs tą akimirką, kai nuo vijoklio už lango nukris paskutinis lapas.
Lapai krinta vienas po kito, o tikėjimas gyvenimu silpsta.
Tame pačiame name gyvena senas dailininkas Berimanas, visą gyvenimą svajojęs nutapyti savo šedevrą, tačiau taip ir nesulaukęs progos. Vieną audringą naktį, kai paskutinis lapas nukrinta, jis nutapo ant sienos jo atvaizdą.
Džonsė pamato, kad lapas vis dar laikosi, ir pamažu atgauna norą gyventi.
Tačiau senasis dailininkas, naktį praleidęs šaltyje ir lietuje, suserga plaučių uždegimu ir miršta.
Jo paskutinis kūrinys tampa tuo, apie ką svajojo visą gyvenimą – tikru šedevru, išgelbėjusiu kito žmogaus gyvybę.
O. Henrio gebėjimas paprastoje situacijoje atskleisti žmogiškumą šioje novelėje pasiekė vieną ryškiausių viršūnių.
O. Henrio vardas ilgainiui tapo netikėtos apsakymo atomazgos sinonimu.
Jo apsakymų herojai dažnai suklysta, meluoja, apgaudinėja, bijo, myli ir nusivilia. Tačiau autorius nesiekia jų vien pasmerkti. Jis ieško to, kas žmoguje lieka gero net tada, kai gyvenimas prispaudžia prie sienos.
Rašytojo kūriniai buvo spausdinami įvairiuose žurnaluose, laikraščiuose, vėliau leidžiami knygomis, verčiami į kitas kalbas. O. Henris tapo itin populiarus, tačiau jo santykiai su literatūros kritikais ne visada buvo tokie šilti kaip su skaitytojais.
Kai kurie kritikai priekaištavo dėl pernelyg dirbtinių netikėtų pabaigų, šabloniškų siužetų ar lengvo, žaismingo stiliaus. Tačiau skaitytojams tai patiko.
O. Henris turėjo retą gebėjimą per kelis puslapius sukurti pasaulį, kuriame žmogus galėjo atpažinti save.
Meilė ir iš rankų slystantis gyvenimas
1905 metais V. Porteris susitiko su Sara Lindse Kaulman – moterimi, kurią pažinojo dar jaunystėje Šiaurės Karolinoje.
Jaunuoliai leido laiką kartu, tačiau Viljamas buvo gana drovus ir nedrįso atvirai parodyti savo jausmų. Vis dėlto buvo akivaizdu, kad mergina jam labai patiko. Tačiau santykiai taip ir neperaugo į santuoką – Viljamas išvyko į Teksasą, o jų keliai išsiskyrė.
Praėjo daugiau nei du dešimtmečiai. V. Porteris jau buvo tapęs žinomu rašytoju O. Henriu. Sara domėjosi literatūra ir vieną dieną perskaitė jo apsakymą „Rančos ponia Bo Pyp“. Kūrinys jai pasirodė pažįstamas, o autorystė sukėlė įtarimą: ar tik šis rašytojas nėra tas pats Vilas Porteris, kurį ji pažinojo jaunystėje?
1905 metais Sara parašė jam laišką. Taip atsinaujino bendravimas, prasidėjo susirašinėjimas, kuris po truputį tapo vis artimesnis. Po dvejų metų Sara atvyko į Niujorką. Viljamas jai pasipiršo, o prieš vestuves prisipažino apie savo sudėtingą praeitį – teistumą ir kalėjimą. Sara vis dėlto sutiko už jo tekėti.
Tačiau ši santuoka nebuvo tokia laiminga, kokios abu tikėjosi.
V. Porteris buvo įpratęs gyventi pagal savo taisykles. Jo darbas reikalavo nuolatinio kūrybinio produktyvumo, populiarumas atnešė pinigų ir galimybių, tačiau kartu augo ir išlaidos.
Rašytojas mėgo Niujorko naktinį gyvenimą ir alkoholį.
Jis vis dažniau susidurdavo su finansiniais sunkumais, nepaisant to, kad apsakymai buvo itin paklausūs.
Alkoholis tapo vis didesne problema. Ilgainiui jis pradėjo kenkti sveikatai, darbingumui ir santykiams su artimaisiais.
1909 metais Sara grįžo į savo šeimos namus Ašvilyje, Šiaurės Karolinoje. Sutuoktiniai apsigyveno atskirai. V. Porteris kurį laiką taip pat lankėsi Ašvilyje, kur mėgino atsigauti ir susigrąžinti sveikatą.
Tačiau jo organizmas jau buvo smarkiai nusilpęs.
Ilgus metus trukęs gausus alkoholio vartojimas ir netinkamas gyvenimas paliko skaudžių padarinių. Jam nustatytas diabetas, širdies padidėjimas, sutriko inkstų veikla, o kepenų būklė vis blogėjo.
Nepaisant visko, jis vis dar rašė.
Vienas paskutinių jo kūrinių – „Leisk man pajusti tavo pulsą“ – paremtas patirtimis Šiaurės Karolinoje, kur rašytojas mėgino atgauti jėgas.
Pasiglemžė velnio lašai
1910 metų birželio pradžioje V. Porterio sveikata smarkiai pablogėjo. Birželio 3 dieną jis buvo skubiai nugabentas į ligoninę Niujorke.
Birželio 5-ąją, būdamas vos 47-erių, mirė.
Mirties priežastimi nurodoma kepenų cirozė, susijusi su ilgalaikiu alkoholio vartojimu.
Su rašytoju atsisveikino daugybė jo skaitytojų. Kūriniai jau buvo išgarsinę jį ne tik Jungtinėse Valstijose, bet ir už jų ribų.
O. Henris palaidotas Ašvilyje, Šiaurės Karolinoje.
Su jo mirtimi istorija nesibaigė. Priešingai – po mirties buvo išleista dar daugiau jo apsakymų rinkinių, o rašytojo vardas tapo vienu žinomiausių amerikiečių trumposios prozos istorijoje.
Jam atminti 1919 metais įsteigta O. Henrio premija, skiriama už išskirtinius apsakymus. Šis apdovanojimas tapo svarbia literatūrinio pasaulio tradicija.
O. Henrio kūriniai ne kartą buvo ekranizuojami, adaptuojami teatrui, radijui ir televizijai.
Jo istorijos išliko populiarios, nes jose kalbama apie dalykus, kurie nesensta: meilę, godumą, draugystę, pasiaukojimą, vienatvę ir viltį.

