Nuo kurmių ir erkių: vienas augalas sumažina problemą
Kurmiai gali išrausti veją, o erkės kelia pavojų žmonėms ir naminiams gyvūnams.
Ieškant natūralesnių būdų apsaugoti sklypą, vis dažniau prisimenamas paprastas augalas – krienas.
Ši daržovė, kurią dažniausiai siejame su Velykų stalu ar aštresniais patiekalais, vėl populiarėja kaip natūrali pagalbinė priemonė sode.
Krienai ištvermingi, greitai auga ir nereikalauja sudėtingos priežiūros.
Krienas priklauso bastutinių šeimai. Jis šimtmečius buvo vertinamas dėl kulinarinių ir tradiciškai jam priskiriamų savybių, o šiandien vis dažniau kalbama ir apie jo panaudojimą natūralesnei sodo apsaugai nuo erkių, kurmių ar kai kurių graužikų.
Jo lapai gali siekti daugiau kaip metrą aukščio ir sudaryti tankius, stambialapius kerus.
Krieno šaknis ilga, stora ir labai aromatinga.
Būtent joje kaupiasi junginiai, lemiantys aštrų, specifinį kvapą.
Krienai yra vieni mažiausiai lepių augalų. Jie gali augti ir skurdesnėje dirvoje, nors geriausiai dera derlingose, gilesnėse ir kiek drėgnose vietose.
Augalas mėgsta saulę, bet pakenčia ir dalinį pavėsį.
Jis atsparus šalčiui ir pavasarį gana anksti pradeda želti. Dėl to krienai gali veikti kaip savotiškas natūralus barjeras didelę sezono dalį.
Krieno poveikio paslaptis slypi natūraliose cheminėse medžiagose, kurios išsiskiria iš šaknų ir lapų. Pirmiausia kalbama apie gliukozinolatus ir jų skilimo produktus – izotiocianatus, turinčius intensyvų, dirginantį kvapą.
Būtent šie junginiai suteikia krienams būdingą aitrumą.
Kai kurie tyrimai rodo, kad izotiocianatai gali turėti pesticidinių savybių, tačiau tai nereiškia, kad vien pasodintas krienas patikimai apsaugos sklypą nuo visų kenkėjų.
Kurmiai daugiausia orientuojasi pagal uoslę, todėl kai kurie sodininkai pastebi, kad jie vengia itin stiprių kvapų.
Panašiai aiškinamas ir krienų naudojimas nuo erkių – manoma, kad joms gali nepatikti aplink augalą susikaupiantys lakūs sieros junginiai.
Vis dėlto tai nėra šimtaprocentinė apsauga, todėl krienus reikėtų vertinti tik kaip papildomą natūralų būdą sumažinti nepageidaujamų gyvių aktyvumą sode.
Praktiškai tai reiškia, kad krienus galima sodinti prie tvoros, terasos, vejos pakraščiuose ar tose vietose, kur dažniausiai būna žmonės.
Jie taip pat gali augti tarp lysvių ar po vaismedžiais.
Tačiau svarbu nepamiršti: krienai yra labai gyvybingi ir gali sunkiai pasiduoti išnaikinami, nes atauga net iš dirvoje likusių šaknų gabalėlių.
Todėl juos verta sodinti apgalvotai – atskirtoje vietoje, pakeltoje lysvėje arba dideliame inde.
Sodinukai paprastai sodinami pavasarį arba vasaros pradžioje.
Šaknų dalys gali būti sodinamos vertikaliai arba įstrižai, maždaug 30–45 laipsnių kampu, viršutinę šaknies dalį paliekant ties dirvos paviršiumi ar vos po juo.
Tarp augalų rekomenduojama palikti apie 30–40 cm atstumą, nes krienai greitai sustambėja ir užima nemažai vietos.
Norėdami sustiprinti galimą atbaidomąjį poveikį, kai kurie sodininkai ruošia natūralius purškalus iš krienų lapų ir šaknų.
Šviežios augalo dalys susmulkinamos, užpilamos vandeniu ir paliekamos kelioms valandoms pritraukti.
Tokiu antpilu galima apipurkšti vietas prie terasos, sodo takelius ar žolės plotus, kur dažniau aptinkama erkių.
Vis dėlto tokios priemonės poveikis nėra prilyginamas registruotiems repelentams, todėl einant į aukštą žolę ar mišką vis tiek reikėtų naudoti patikimas apsaugos priemones nuo erkių.
Kovojant su kurmiais kai kurie sodininkai į jų urvus pila stiprų krienų nuovirą.
Aitrus kvapas gali paskatinti gyvūnus pasitraukti iš konkrečios vietos, tačiau garantuoto rezultato tikėtis nereikėtų.
Kurmiai gali tiesiog persikelti į kitą vejos dalį arba po kurio laiko sugrįžti.
Taigi krienas gali būti naudingas sodo augalas – ir virtuvėje, ir kaip pagalbinė natūrali priemonė.
Jį galima naudoti kaip vieną iš kelių prevencinių priemonių: kartu prižiūrėti veją, mažinti erkių mėgstamas aukštos žolės zonas, riboti graužikų slėptuves ir, jei reikia, rinktis patikimus bei saugius kenkėjų kontrolės būdus.
