Milijonas šen, milijardas ten

Prasidedant ateinančių metų valstybės finansų planavimui, visuomenė raginama susitaikyti su tuo, kad biudžeto deficitas viršys 3 proc. BVP – valstybei skolintis reikės vis daugiau.

Ar dėl to reikia nerimauti ir ar yra alternatyvų?

Nemokamų pietų nebūna

Natūralu, kad daugelis gyventojų į valstybės finansus žiūri per asmeninių interesų prizmę – kiek aš valstybei sumoku mokesčių ir ką iš jos gaunu, o valstybės skola ir biudžeto deficitas yra kažkieno kito problema. Vis tik šis vertinimas yra per siauras, čia svarbūs dar bent du aspektai.

Pirma, net jei valstybė gali padidinti kai kurias išlaidas nedidindama mokesčių ir nesiskolindama, visos tos išlaidos turi alternatyviuosius kaštus. Kitaip sakant, jei kažkuri ministerija parengia dosnų planą, kurio naudą pajus viena visuomenės grupė, būtina įvardinti, kuriems valstybėms poreikiams ar socialinėms grupėms lėšų liks mažiau. Jei nusprendžiama skirti nemokamus pietus mokyklose, turbūt akivaizdu, kad mažiau lėšų lieka, pavyzdžiui, mokytojų atlyginimų didinimui.

Antra, ar valstybė dosni galės būti tik šiemet, ar išliks moki ir ilguoju laikotarpiu? Pasiskolinti skubiems trumpalaikiams poreikiams (kaip, pavyzdžiui, dabar krašto apsaugai) yra pateisinama ir efektyviau nei skubotas mokesčių kėlimas. Tačiau prisiimami ilgalaikiai įsipareigojimai neturint tam nuolatinių pajamų, o nusprendžiant daugiau pasiskolinti, jau yra tiesus kelias link rimtų finansinių problemų ateityje.

Ar verta nerimauti dėl Lietuvos skolos ir deficito?

Lietuvos valdžios sektoriaus skola nėra didelė – šiemet ji padidės iki 45 proc. BVP, o ES vidurkis viršija 80 proc. BVP. Čia būtų galima nusiraminti ir eiti planuoti išlaidas, bet yra svarbių niuansų. Pirma, valdžios sektoriaus skola auga labai sparčiai – pernai nesiekusi 40 proc. BVP, 2028 metais jau viršys 50 procentų.

Jei skolos lygis nelabai jaudina (nes vis tiek nesieks ES vidurkio ar svarbios 60 proc. kartelės), labiau neraminti turėtų valstybės išlaidos skolos aptarnavimui. 2022 metais Lietuvos valstybė palūkanoms išleido mažiau nei 250 mln. eurų. Šiemet jau išleis daugiau nei milijardą, o dešimtmečio pabaigoje ši suma priartės prie dviejų milijardų per metus. Kitaip sakant, jau kitais metais palūkanų mokėjimui valstybė skirs daugiau lėšų nei skiria kultūrai, aplinkosaugai ar viešajai tvarkai ir saugumui užtikrinti.

Su šia didėjančių skolos aptarnavimo išlaidų problema susiduria ne tik Lietuva, bet daugelis pažangių demokratinių valstybių – ir tai lemia ne tik didėjanti skolos našta, bet ir sparčiai kylančios palūkanų normos. Investuotojų abejonės dėl to, kaip valstybėms pavyks subalansuoti išlaidas ir pajamas, kelia ir jų skolinimosi kainą.

Palūkanos, kurias turi mokėti valstybės, norėdamos pasiskolinti 10 m., pastarosiomis savaitėmis pakilo į aukščiausią lygį nuo šio amžiaus pradžios. JAV tokiam laikotarpiui gali pasiskolinti už 5,3 proc., Prancūzija – už 4,9 proc. Santykinai maža Lietuvos skola ir spartus ekonomikos augimas leidžia Lietuvai tokiam laikotarpiui skolintis už mažesnę kainą – apie 4,5 proc., tačiau tai yra daug brangiau nei 2020–2021 metais, kuomet Lietuva ilgam laikotarpiui galėjo pasiskolinti už mažesnės nei 1 proc. metines palūkanas. Pigių pinigų era baigėsi, todėl reikėtų koreguoti ir požiūrį į valstybės skolą.

Kaip išvengti bankrutuojančių valstybių likimo?

Tai, kad Lietuvos skola išlieka gerokai mažesnė nei ES vidurkis, neturėtų būti priežastis toliau ją sparčiai didinti. Visuomenė neabejoja dėl būtinybės skirti bent 5 proc. BVP krašto apsaugai, tačiau tolimesnis deficito didėjimas nėra vienintelė alternatyva.

Dėl pernai priimtos mokesčių reformos, šiemet ir kitais metais gyventojai bei verslas sumokės didesnius gyventojų pajamų, pelno ir kai kuriuos kitus mokesčius. Tolimesnis mokesčių didinimas turėtų daugiau neigiamų nei teigiamų pasekmių. Pavyzdžiui, pastarųjų metų Estijos patirtis rodo, kad bandant subalansuoti valstybės finansus vien didinant mokesčius, galima sustabdyti ekonomikos augimą ir didesnių biudžeto pajamų nesulaukti. Be to, Lietuvai vis dar labai svarbu konkuruoti pasaulyje pritraukiant ir tiesiogines užsienio investicijas, ir talentus, todėl mokestinė aplinka turi išlikti patraukli ir konkurencinga.

Todėl lengviausias ir saugiausias kelias nepaskęsti skolose – atsargiau dalinti pažadus ir kukliau didinti valdžios sektoriaus išlaidas. Gyventojai ir verslas jau prisidėjo prie viešojo reikalo mokėdami didesnius mokesčius, dabar valdžios sektoriaus eilė. Turbūt niekas neabejoja, kad čia yra daug erdvės atsakingiau naudoti mokesčių mokėtojų pinigus – atsisakant nereikalingų procesų, optimizuojant reikalingus, peržiūrint valstybės institucijų tinklą ir jų funkcijas, neperkant to, ko nereikia arba to, kas neveikia.

Gal čia ir nelengva pasiekti apčiuopiamų rezultatų per pusmetį, bet vidutiniu laikotarpiu būtų galima išlaisvinti ne vieną milijardą eurų. Neabejotinai, visuomenė įvertintų tokius planus ir pastangas.

Komentaro autorius – „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis.