Miesto istorijos. Kai bare šeimininkavo mokytojai

Panevėžys negali pasigirti cariniais laikais statytų pastatų gausa.

Visgi miesto centre matyti tokių dar XIX amžiaus liudininkų. Viename jų – buvusiame Jono Balčikonio name – dabar įsikūręs alaus baras.

Pradėjo nuo mokyklos

Dabartinėje Ramygalos gatvėje praeivių akis traukiančiame išskirtinės išvaizdos name, statytame dar XIX a. pabaigoje, pats šeimininkas negyveno, tik nuomojo patalpas.

Pastate, kur dabar Ramygalos gatvėje ošia baro lankytojai, cariniais laikais veikė dviklasė liaudies mokykla.

Pirmojo pasaulinio karo metais čia persikėlė seniausia Lietuvoje (įkurta 1915 m. spalio 1-ąją) mišri keturių klasių Panevėžio „Saulės“ gimnazija. Šiai iš savo patalpų Bajorų gatvėje (dabartinė Respublikos g.) teko išsikraustyt, kai vokiečiai ten įkūrė karo ligoninę.

Tačiau J. Balčikonio name patalpos mokyklai buvo gana ankštos, vienu metu joje nesutilpo 350 mokinių, todėl mokykla veikė dviem pamainomis. 1918 m. lapkričio mėnesį „Saulės“ gimnazija atgavo patalpas Bajorų gatvėje.

Pabuvo ir prezidentu

O Ramygalos gatvėje išskirtinį namą pastačiusio J. Balčikonio asmenybę gaubia istorijos paslaptys.

Pastato šeimininkas J. Balčikonis gimė 1864 m. lapkričio 27-ąją. Apie jo išsilavinimą duomenų mažai. Daugiau žinoma apie jo aktyvią visuomeninę ir politinę veiklą.

1913 m. J. Balčikonis išrinktas carinės Panevėžio dūmos nariu. 1918 m. gruodžio 13 dienos laikraštyje „Lietuvos aidas“ rašyta apie Panevėžyje vykusį parapijų atstovų susirinkimą, kuriame išrinktas apskrities komitetas.

Pirmininku tapo agronomas B. Miknevičius, vicepirmininku – Juozas Čerkesas, sekretoriumi – Stasys Balčas. Komitetui priklausė studentas Vidugiris, J. Balčikonis, Nedvaras ir A. Narvydas. Viena vieta palikta dvarininkams ir trys vietos miestui.

Kiek kitokią informaciją pateikė „Panevėžio balsas“. 1928 m. birželio 21 d. jame rašyta, kad 1918 m. įsteigta pirmoji Panevėžio miesto ir apskrities taryba, į kurią nuo miesto lietuvių išrinktas Motieka, nuo lenkų – Teodoras Liutkevičius, o nuo apskrities: M. Juknevičius, Stasys Balčas, J. Čerkesas, A. Narvidas ir – J. Balčikonis.

Dėl aktyvios veiklos J. Balčikoniui teko ir nukentėti.

1919 m. sausį jį, Juozą Masiulį ir dar keliolika panevėžiečių kaip įkaitus suėmė ir Panevėžio kalėjime įkalino į miestą įsiveržusi Raudonoji armija.

Už juos pareikalauta 200 tūkst. rublių. Išpirką, kaip rašoma, sumokėjo Panevėžio žydai verslininkai.

J. Balčikonis pabuvo ir Panevėžio miesto prezidentu. Tiesa, vos keletą dienų – nuo 1919 m. kovo 28-osios iki balandžio 1-os.

Po jo kelis mėnesius prezidentavo Teodoras Liutkevičius.

1919–1921 m. J. Balčikonis buvo Panevėžio miesto pirmosios tarybos narys (pirma taryba veikė 1919–1921 m.).

Sovietai nacionalizavo

Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1940 m. gruodžio 15-ąją nacionalizuotas J. Balčikonio namas ir mūro sandėlis.

1942 m. liepą, nacių okupacijos metais, pastatas grąžintas savininkui. Tačiau vėliau grįžusi sovietų valdžia turtą vėl atėmė.

„Kaip rašyta reklamoje, lankytojai su megztiniais ir auliniais batais į barą nebuvo įleidžiami.“

Jonas Balčikonis mirė 1944 m. rugsėjo 17-ąją.

Po Antrojo pasaulinio karo jo name įsikūrė gamybinė artelė „Tarybinis statybininkas“. Pastatas priklausė Vietinio ūkio valdybai. Vėliau jame veikė artelė „Už taiką“.

Į barą su megztiniais neįleido

„Panevėžio tiesoje“ 1955 m. liepos 8-ąją rašyta, kad Ramygalos gatvėje remontuojami elektros varikliai, transformatoriai, starteriai ir kt. elektros prietaisai.

Pradėjus veikti Panevėžio politechnikumui, ten po truputį perkeltos ir variklių pervyniojimo dirbtuvės. Jose mokiniai galėjo mokytis ir dirbti.

Panevėžio miesto vykdomasis komitetas atidaryti alaus barą Ramygalos gatvėje planavo dar 1970 m. 3-iame ketvirtyje.

1970 m. pastatas rekonstruotas. Projektą rengė Panevėžio komunalinio ūkio projektavimo instituto Panevėžio skyriaus vyr. inžinierius Zigmas Garbaliauskas.

1971 m. rugpjūčio 31 d. spaudoje rašyta, kad aludei bus suteiktas Čičinsko vardas. 1971 m. rugsėjį baigti ir statybos darbai.

Pastate raudonų čerpių stogu įrengta 120 vietų alinė, duris atvėrusi 1972 m. sausio 29-ąją.

Į ją buvo patenkama pro senovinius metalinius vartus, ant kurių iškalti Maironio žodžiai iš baladės apie Čičinską.

Lankytojai aptarnauti skliautuotame rūsyje, balkone ir salėje.

Užkandžiams buvo siūlomi žirniai, žuvis, kepta duona, skrudintos bulvės.

Firminis šios alinės Čičinsko kepsnys vėliau labai išgarsėjo visoje Lietuvoje.

Bare skambėdavo estradinės ir lietuvių liaudies melodijos, atliekamos orkestro. Balkone veikė kokteilių baras.

Šviesioje didžiojoje salėje Viktoro Kairio tinkuotojų brigados sukurta tinko faktūra priminė alaus putą.

Patalpose stovėję senoviški baldai ir dailininko V. Gedvilo sukurti metalo kaliniai dvelkė rimtimi.

Kaip rašyta reklamoje, lankytojai su megztiniais ir auliniais batais į barą nebuvo įleidžiami. Aludėje buvo ir svečių kambarys.

Sovietiniais metais šis baras oficialiai vadinosi „Aukštaičiu“. Dabar čia taip pat veikia restoranas.

Donatas Pilkauskas – istorikas, Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas