Lapkričio gidas bijūnų augintojams

Ką paskutinį rudens mėnesį – taip, lapkritį! – daryti su bijūnais, kada nupjauti lapus ir kuo mulčiuoti kerus.

Bijūnai – vieni mėgstamiausių augalų, nuo seno vertinami ne tik dėl puošnių, kvapnių žiedų, bet ir dėl gana nereiklios priežiūros.

Vis dėlto net ir šiems ištvermingiems daugiamečiams kartais reikia dėmesio. O vienas svarbiausių priežiūros etapų yra būtent vėlyvas ruduo.

Nuo to, kaip bijūnai paruošiami žiemai, priklausys ne tik jų žiemojimas, bet ir kitų metų ūglių bei žiedinių pumpurų būklė, taigi ir žydėjimo gausa.

Kada genėti bijūnus

Tinkamas tam laikas priklauso nuo bijūnų rūšies ir lapų būklės. Soduose dažniausiai auginami paprasti vaistiniai ir puikieji bijūnai. Jų antžeminė dalis kasmet nunyksta, o pavasarį išauga nauji ūgliai.

Tačiau kol rudenį tokių augalų antžeminė dalis pamažu nyksta, šaknų sistema dar kurį laiką aktyviai kaupia atsargas kitam sezonui. Iš lapų maisto medžiagos keliauja į šaknis ir ten kaupiasi, o šakniastiebyje formuojasi atsinaujinimo pumpurai, iš kurių pavasarį išauga nauji žydintys ūgliai.

Tad jeigu antžeminė bijūnų dalis nupjaunama per anksti, procesas sutrinka. Kol lapai dar bent kiek gyvybingi, jie dalyvauja fotosintezėje ir padeda sukaupti atsargų būsimam augimui.

Nors nereikėtų genėjimo ir pernelyg atidėlioti.

Tinkamiausias metas genėti bijūnus – sulaukus pirmųjų stipresnių šalnų, kai dienomis temperatūra laikosi apie nulį. Tuomet antžeminė šių augalų dalis tikrai būna baigusi vegetaciją. Anksčiau taip paprastai nutikdavo spalio antrojoje pusėje, dabar – vis dažniau lapkritį.

Tik turėkite omenyje: jeigu lapai pasidengę daugybe dėmių, pajuodę, supuvę ar matyti kitų grybelinės infekcijos požymių, nereikėtų laukti, kol jie nunyks savaime. Pažeistas augalo dalis geriau pašalinti anksčiau, kad augalų liekanose iki pavasario nesikauptų ligų sukėlėjai.

Skirtingi bijūnai – skirtingas genėjimas

Vaistiniams, puikiesiems bijūnams rudenį pašalinama visa antžeminė dalis. Stiebai nukerpami beveik prie pat žemės, paliekant maždaug 2–3 cm aukščio stagarėlius. Kirpti ar pjauti pernelyg giliai negalima, kad nebūtų pažeisti arti paviršiaus esantys atsinaujinimo pumpurai.

Nupjautų lapų nereikėtų palikti po keru ar tuo labiau naudoti kaip žieminio mulčio.

Jeigu vasarą ant lapų atsirado dėmių, jie juodavo, o pumpurai pūdavo, visas augalų liekanas būtina surinkti ir pašalinti iš sklypo. Ant senų lapų gali išlikti grybinių ligų sukėlėjų, kurie kitą sezoną vėl užkrės augalus.

Jeigu bijūnas visą sezoną buvo sveikas, augalų liekanas galima kompostuoti.

Net ir visiškai išdžiūvusių stiebų nevalia rauti rankomis ar laužti prie pat pagrindo. Taip galima netyčia pažeisti šaknies kaklelį ir šalia esančius pumpurus.

Nugenėję kerą atidžiai apžiūrėkite jo pagrindą. Jeigu virš dirvos kyšo atsinaujinimo pumpurai arba dėl lietaus ir dirvos išplovimo atsivėrė dalis šakniastiebio, juos reikėtų užberti puria žeme arba subrendusiu kompostu.

Ito bijūnai – tarpiniai augalai tarp paprastų ir krūminių bijūnų. Jie išvesti sukryžminus šių grupių augalus.

Ito bijūnų stiebai tvirti, žiedai dideli, todėl išvaizda primena krūminius bijūnus, tačiau rudeninė priežiūra labiau panaši į paprastų bijūnų prieš žiemą.

Jų antžeminė dalis rudenį pamažu nunyksta, todėl ją beveik visą reikia pašalinti. Genėti rekomenduojama tada, kai lapai pagelsta ir paruduoja, paprastai lapkričio viduryje arba pabaigoje, po stipresnių šalnų.

Šie bijūnai turi vieną svarbų ypatumą – jų atsinaujinimo pumpurai formuojasi ne tik šakniastiebiuose po žeme, bet ir virš dirvos, prie stiebų pagrindo. Todėl pernelyg žemai nupjaunant stiebus galima juos pažeisti. Paprastai virš žemės paliekami maždaug 5–10 cm aukščio stagarėliai.

O krūminius ar reikia genėti?

Krūminių bijūnų priežiūra rudenį visiškai kitokia. Kadangi tai medėjantys augalai, jų stiebai žiemą nenunyksta iki pat žemės, o kitą sezoną žiedai skleidžiasi būtent ant išlikusių ūglių. Todėl paprastų bijūnų genėjimo būdas jiems netinka.

Lapkričio mėnesį sumedėjusiems bijūnams pakanka pašalinti sausas, nulūžusias ir akivaizdžiai ligotas šakas. Jeigu ant krūmo liko visiškai sudžiūvusių lapų, juos taip pat galima atsargiai nuskinti.

Bijūnų nereikėtų mulčiuoti šviežiomis pjuvenomis, šlapiu šienu, nupjauta žole ar storu šiaudų sluoksniu.

Jaunų krūmų šakos gana trapios, todėl prieš gausesnį snygį jas galima atsargiai suglausti ir laisvai surišti minkšta virvele. Taip sumažės tikimybė, kad ūgliai nulūš nuo šlapio sniego svorio.

Suaugę krūminiai bijūnai paprastai gerai ištveria žiemą, jeigu auga tinkamoje vietoje ir jų nepažeidžia perteklinė drėgmė. Tačiau atvirose, vėjo košiamose vietose jiems gali prireikti papildomos apsaugos – aplink krūmą įrengto karkaso ir orui laidžios dangos.

Kaip apsaugoti nuo ligų

Prieš žiemą nugenėtiems bijūnams reikalinga ir ligų prevencija.

Net jeigu vasarą augalai atrodė sveiki, profilaktinė priežiūra gali būti naudinga. Grybų sporos gali išlikti viršutiniame dirvos sluoksnyje ir ant po genėjimo likusių stiebų.

Rudeninei apsaugai dažnai naudojami vario turintys preparatai. Šiam tikslui tinka, pavyzdžiui, 1 proc. Bordo mišinys arba vario sulfato tirpalas. Juo pagal preparato naudojimo instrukciją purškiama dirva maždaug pusės metro spinduliu aplink kerą ir likusios stiebų dalys.

Kai kurie sodininkai kartu su cheminiais fungicidais naudoja ir pelenus. Jais apibarstomos pjūvių vietos ir žemė aplink bijūną.

Pelenai gali padėti nusausinti pjūvių paviršių, be to, juose yra kalio ir kitų augalams reikalingų mineralinių medžiagų. Tačiau jie, savaime suprantama, nėra fungicidų pakaitalas ir neturėtų būti tokiais laikomi.

Kada mulčiuoti bijūnus

Mulčiavimas – paskutinis rudens darbų etapas. Puri mulčio danga sušvelnina temperatūrų svyravimus, mažina viršutinio dirvos sluoksnio įšalimą ir padeda apsaugoti atsinaujinimo pumpurus , jeigu žiema būna besniegė.

Bet neskubėkite mulčiuoti ankstyvą rudenį, kol dirva dar šilta. Tinkamiausias metas – po pirmųjų pastovių šalnų, kai pradeda šalti viršutinis dirvos sluoksnis. Prieš mulčiuodami įsitikinkite, kad po keru neliko nupjautų lapų ir piktžolių.

Ne visus bijūnų kerus būtina uždengti storu mulčio sluoksniu. Suaugę vaistiniai arba puikieji bijūnai paprastai yra atsparūs šalčiui ir gali ištverti net atšiaurias žiemas. Tačiau mulčias ypač naudingas, jeigu:

– bijūnas pasodintas šį arba praėjusį sezoną,

– augalas auga atviroje vietoje, kur žiemą vėjas nupusto sniegą,

– regione dažnai pasitaiko šalčių be sniego dangos,

– atsinaujinimo pumpurai yra labai arti dirvos paviršiaus;

– keras nusilpęs po persodinimo ar nepalankaus sezono.

Kuo mulčiuoti kerus

Bijūnams mulčiuoti tinka įvairios medžiagos. Svarbiausia, kad jos būtų purios, sausos, laidžios orui ir per atlydžius nesusigulėtų į tankią plutą.

Vienas tinkamiausių pasirinkimų – brandus, birus kompostas. Jis ne tik apsaugo dirvą nuo staigių temperatūrų svyravimų, bet ir ilgainiui gerina jos struktūrą. Svarbu naudoti visiškai subrendusį kompostą, neturintį puvimo požymių ar nemalonaus kvapo.

Tinka ir gerai perpuvęs mėšlas – jis padeda išlaikyti šilumą, bet sykiu praleidžia orą ir ilgainiui praturtina dirvą organinėmis medžiagomis. Skirtingai nei šviežias mėšlas, bijūnams mulčiuoti visiškai netinkamas.

Galima naudoti durpes. Tačiau bijūnams geriausiai tinka neutralios arba silpnai rūgščios reakcijos dirva, todėl rūgščių aukštapelkių durpių be išankstinio paruošimo geriau nenaudoti.

Puriam apsauginiam sluoksniui tinka ir smulkinta medžių žievė, ypač jeigu dirva greitai išdžiūsta. Galima naudoti spygliuočių paklotę. Pušų ar eglių spygliai sudaro purų sluoksnį, nesulaiko perteklinės drėgmės ir gali padėti atbaidyti smulkius graužikus, kurie žiemą mėgsta įsikurti šiltose slėptuvėse. Vis dėlto pavasarį spyglius reikėtų patraukti, kad dirva nebūtų be reikalo rūgštinama.

Bijūnus galima pridengti eglišakėmis. Jos nepakeičia mulčio sluoksnio, tačiau padeda sulaikyti sniegą ir apsaugo dangą nuo vėjo. Eglišakes patogu uždėti ant puraus komposto ar durpių sluoksnio.

Daugumai jaunų bijūnų pakanka 5–7 cm storio mulčio sluoksnio. Tikintis atšiaurios, besniegės žiemos jį galima padidinti iki 10 cm ar, esant ypač nepalankioms sąlygoms, dar šiek tiek daugiau.

Bijūnų nereikėtų mulčiuoti šviežiomis pjuvenomis, šlapiu šienu, nupjauta žole ar storu šiaudų sluoksniu. Tokios medžiagos gali susigulėti, sulaikyti per daug drėgmės ir privilioti graužikus. Ypač nepageidautina po kerais sukurti šiltas, drėgnas slėptuves, kuriose jie galėtų įsikurti žiemoti.

Taigi apibendrinant, lapkričio mėnesį bijūnams reikia trijų pagrindinių priežiūros darbų. Pirmiausia – tinkamu metu pašalinti nunykusią antžeminę dalį (atsižvelgiant į augalo grupę). Tuomet pasirūpinti ligų prevencija ir, jei reikia, pridengti kerus puriu, orui laidžiu mulčiu.

Tinkamai paruošti bijūnai lengviau sulauks pavasario ir kitą sezoną vėl džiugins gausiais žiedais.