Nepageidaujamos įnamės – samanos

Kodėl vienoje sklypo vietoje samanos auga ištisu kilimu, o gretimoje jų beveik nėra? Už atsakymą į šį klausimą daugelis sodininkų mielai sumokėtų – jei tik tas padėtų išspręsti problemą.

Mokėti nereikės, bet ir tikslaus atsakymo į klausimą apie samanas nepažadame. Tiesiog pabandykime pasiaiškinti, kaip nustatyti tikrąją jų atsiradimo priežastį, kokios sąlygos skatina samanas plisti, ir ką daryti, kad viską pamažu baigiantis uždengti žalias kilimas neužgožtų kitos sodo augalijos.

Kodėl samanos įsikuria ne visur

Kai sklype pasirodo samanos, kiekvieno sodininko gyvenimas virsta viktorina. Gal trūksta trąšų? Per daug drėgmės? O gal problema ta, kad dirvožemis rūgštus?

Bet samanos yra sporiniai augalai. Jos neturi tikrų šaknų, o vandenį ir reikalingas medžiagas daugiausia sugeria iš aplinkos. Neturi jos ir vienos mėgstamiausios dirvožemio rūšies ar vienintelės, visais atvejais pasireiškiančios augimo priežasties.

Samanų sporoms plisti įtakos turi daugybė veiksnių: apšvietimas, drėgmė, dirvožemio sudėtis ir taip, rūgštingumas. Net tai, kaip dažnai žmonės vaikšto žeme.

Tačiau nors sporos lengvai plinta oru, dar nereiškia, kad samanos būtinai suvešės.

Nepalankiomis sąlygomis jų galimybės įsitvirtinti menkos. Užtat ten, kur dirvožemis nuolat drėgnas, jo paviršius supluktas, o žolė ar kiti augalai skursta, samanoms atsiranda galimybė užimti laisvą plotą.

Todėl net greta esantys sklypo ploteliai gali atrodyti visiškai skirtingai, nors prižiūrimi vienodai. Situaciją gali lemti nedidelis nuolydis, tvoros ar pastatų metamas šešėlis, skirtinga dirvožemio sudėtis arba šeimininkų įprotis vaikščioti vis tuo pačiu taku.

Kokios sąlygos skatina samanas plisti

Samanų atsiradimas sklype nėra atskira problema – veikiau tai tam tikrų teritorijos planavimo, eksploatavimo ar augalų priežiūros trūkumų požymis.

Vejose samanos dažniausiai įsikuria ten, kur žolė jau būna nusilpusi. Žalias sluoksnis daržo lysvėse gali byloti apie netinkamą agrotechniką, o tarp trinkelių plyšių suvešėjusios samanos – netinkamai įrengtą drenažą.

Pirmiausia verta patikrinti šiuos veiksnius.

Šviesos trūkumas. Tai viena dažniausių samanų atsiradimo priežasčių. Ši problema ypač dažna po suaugusiais vaismedžiais ir spygliuočiais, prie aukštų tvorų, ūkinių pastatų ir šiaurinėje namo pusėje. Tokiose vietose dirvožemis lėčiau įšyla, o po lietaus ar laistymo susikaupusi drėgmė garuoja ne taip greitai kaip atvirose vietose.

Vejose samanos gerai auga ten, kur varpinės žolės dėl kokių nors priežasčių nebesugeba suformuoti tankios velėnos. Susidaro tarsi uždaras ratas: žolei trūksta šviesos, ji retėja ir užleidžia vietą samanoms, o šios pamažu išplinta. Todėl gali atrodyti, kad žalią veją išstūmė samanos, nors pirminė problema veikiausiai buvo šviesos stoka.

Atkreipkite dėmesį, kiek šviesos probleminė vieta gauna skirtingu paros metu. Jei įmanoma, praretinkite tankias medžių ir krūmų lajas. Nors pirmiau apsvarstykite, ar tikrai verta tą daryti dėl vejos – per stiprus genėjimas gali pakenkti medžiams.

Jei šviesos akivaizdžiai per mažai ir šios problemos neįmanoma išspręsti, verčiau atsisakyti pastangų toje vietoje užauginti idealią veją.

Drėgmės perteklius. Įsivaizduokime situaciją: po lietaus vienoje sklypo vietoje vanduo greitai susigeria į žemę, o kitoje ilgai telkšo balos. Jos gali būti šalia, tačiau augimo sąlygos bus visiškai skirtingos.

Iš kur atsiranda perteklinė drėgmė? Galbūt toje sklypo vietoje yra sunkiai pastebimas nuolydis arba nedideli įdubimai, kuriuose kaupiasi ir užsilaiko vanduo. Arba po derlinguoju viršutiniu dirvožemio sluoksniu slūgso drėgmę prastai praleidžiantis molis.

Problemų kartais kyla dėl netinkamai įrengto vandens nuvedimo nuo stogo, takų ar aikštelių. Pridėjus dar šešėlį ir vėsius orus, susidaro puikios sąlygos samanoms augti.

Jei kliūtis susijusi su paviršinio vandens nutekėjimu, galima pakeisti jo kryptį, panaikinti vietines įdubas arba įrengti tinkamą drenažo sistemą.

Norint atsikratyti samanų darže, labiausiai reikėtų sureguliuoti laistymo režimą: lieti ne tik atsižvelgiant į orus ir augalų poreikius, bet ir į dirvožemio sudėtį.

Dirvožemio tankis. Žemė dažniausiai pernelyg susipluka ten, kur nuolat vaikšto žmonės, važinėja karučiai, sandėliuojamos medžiagos arba reguliariai dirba sunkioji technika. Darže tai gali nutikti įdirbant šlapią žemę, o vejoje – daugelį metų minant tuos pačius takelius.

Tankus dirvožemis prasčiau praleidžia orą. Vandeniui sunkiau prasisunkti į gilesnius sluoksnius, todėl jis užsilaiko paviršiuje. Tuo pat metu žolių ir kitų augalų šaknims ima trūkti deguonies, todėl jos prasčiau vystosi.

Tokiomis sąlygomis samanos įgyja pranašumą, nes joms nereikia giliai įsišaknyti.

Nedideliame sklype tą galima spręsti ribojant vaikščiojimą probleminėje vietoje ir gerinant dirvožemio struktūrą. Vejose – atliekama aeracija.

Jei daržo žemė per sunki, jos struktūrą galima pamažu gerinti įterpiant smėlio, subrendusio komposto ir kitos organikos.

Padidėjęs dirvožemio rūgštingumas. Įsigalėjusi nuomonė: jei atsirado samanų, vadinasi, dirvožemis rūgštus. Reikia berti kalkių arba dolomitmilčių – ir kuo gausiau!

Tam tikro pagrindo tokiai nuomonei yra. Kai kurios samanų rūšys išties gerai auga rūgščiame dirvožemyje.

Vis dėlto samanų aptinkama skirtingo rūgštingumo dirvožemyje. Jos gali išplisti dėl pavėsio, per didelės drėgmės ar dirvožemio tankio net tada, kai jo rūgštingumas tinkamas. Todėl prieš mažinant dirvožemio rūgštingumą patartina nustatyti jo pH. Jeigu įtarimai pasitvirtins, dirvą reikėtų kalkinti atsižvelgiant į matavimo rezultatus.

Dolomitmilčių, kalkių ir kitų medžiagų negalima berti neįvertinus dirvožemio būklės, nes pernelyg sumažinus jo rūgštingumą ir padidinus šarmingumą augalams gali kilti naujų sunkumų.

Atminkite, kad dirvožemio rūgštingumas gali skirtis ne tik gretimuose sklypuose, bet ir įvairiose to paties sklypo vietose. Pavyzdžiui, dėl to, kad statant namą dalis dirvožemio buvo pakeista atvežtine žeme, užpilta smėliu ar statybinėmis medžiagomis.

Kultūriniams augalams trūksta maisto medžiagų. Samanoms augti nereikia tiek maisto medžiagų, kiek jų reikia aktyviai augančiai vejai ar daržovėms. Todėl nederlingame dirvožemyje, kuriame kultūriniai augalai nusilpsta, samanos iškart įgyja pranašumą.

Tai ypač pastebima vejose, kurios daugelį metų netręšiamos ir nuolat pjaunamos per žemai. Dėl mažo žalumos ploto sulėtėja fotosintezė.

Veją reikėtų tręšti atsižvelgiant į metų laiką, žolynų būklę ir dirvožemio ypatybes. Tarkime, pavėsyje augančiai žolei azoto gali reikėti mažiau nei saulėtoje vietoje, todėl net ir tame pačiame sklype trąšų kiekį verta parinkti atsižvelgiant į augimo sąlygas.

Darže samanos gali atsirasti ir derlingame dirvožemyje. Taip nutinka po ilgai trunkančių liūčių, pavėsyje pastatytame šiltnamyje arba lysvėse, kurių viršutinis dirvožemio sluoksnis nuolat drėgnas.

Taigi vien samanų danga dar neįrodo, kad augalams trūksta trąšų – nereikėtų aklai mėginti didinti dirvožemio derlingumo. Pirmiausia įvertinkite auginamų augalų būklę, dirvožemio struktūrą, apšvietimą ir drėgmės režimą.

Netinkama dirvožemio sudėtis. Samanų gali atsirasti viename iš dviejų gretimų sklypų net tada, kai apšvietimas, laistymas ir priežiūra, regis, nesiskiria. Tokiu atveju verta atkreipti dėmesį į dirvožemio sudėtį. Vienur gali vyrauti sunkus molis, kitur – priemolis arba lengvas smėlingas dirvožemis. Nereikia nė sakyti, kad po lietaus ar laistymo jie vandenį sugeria nevienodai.

Kodėl gretimų sklypų dirvožemis gali skirtis?

Reikėtų prisiminti, kaip jie buvo tvarkomi. Jei statant pastatus buvo nuimtas derlingas dirvožemio sluoksnis, atvežta žemių arba sklypo paviršius paaukštintas pilant smėlį, sluoksnių storis ir savybės gali labai skirtis.

Net viename šiltnamyje dvi lysvės gali būti skirtingai. Viena arčiau durų greičiausiai yra geriau vėdinama ir greičiau išdžiūsta. Kitoje, giliau šiltnamyje, kur oras juda prasčiau, kondensatas ilgiau išsilaiko paviršiuje. Todėl net ir vienodai laistant tikimybė, kad jose atsiras žalsva danga, skiriasi.

Sezoniškumas. Dar vienas svarbus veiksnys – metų laikas. Samanos dažnai tampa ypač pastebimos rudenį ir ankstyvą pavasarį. Tuo metu saulė šildo silpniau, oro drėgnumas padidėja, o dirvožemis lėčiau džiūsta – daugeliui samanų rūšių tai idealios sąlygos tarpti.

Po žiemos samanos neretai aptinkamos ten, kur rudenį buvo paliktas storas nukritusių lapų sluoksnis, veja nupjauta pernelyg žemai arba paviršiuje susikaupęs tankus negyvų augalų liekanų sluoksnis.

Vien tai, kad tam tikru metų laiku samanų padaugėja, dar nereiškia, jog sklypas sugadintas. Jei vasarą veja ar kultūriniai augalai atsigauna, o dirvožemis nėra pernelyg drėgnas, pakanka pakoreguoti priežiūrą ir stebėti pokyčius.

Tačiau jei žalsva samanų danga kasmet storėja, o žolės vis mažėja, problemos nereikėtų aiškinti vien orais. Tikėtina, kad vienu metu veikia keli veiksniai.

Kaip atsikratyti samanų ir neleisti joms vėl išplisti

Pagrindinis principas paprastas: neužtenka pašalinti tai, kas jau užaugo – būtina panaikinti sąlygas, dėl kurių samanos įgyja pranašumą prieš kitus augalus.

• Apžiūrėkite sklypą po lietaus, įvertinkite apšvietimą skirtingu paros metu, patikrinkite, kaip greitai išdžiūsta žemė. Jei problema susijusi su veja, atkreipkite dėmesį į žolės tankumą, velėnos būklę ir vietas, kurios nuolat mindžiojamos. Jei įtariate, kad dirvožemis rūgštus, atlikite jo tyrimą.

• Nedideliuose plotuose samanas galima atsargiai surinkti grėbliu arba nukelti kastuvu, nuo kietų paviršių – nušveisti standžiu šepečiu. Svarbu negrėbstyti velėnos pernelyg intensyviai, kad nebūtų pažeisti kiti augalai.

• Jei vanduo užsistovi, pasirūpinkite jo nuvedimu. Jei dirvožemis suplūktas, atlikite aeraciją. Jei patvirtintas padidėjęs rūgštingumas, įterpkite jį mažinančios medžiagos. O jeigu vieta pernelyg pavėsinga, parinkite tinkamesnius augalus nei vejos žolė (manoma, kad su samanomis geriausiai konkuruoja eraičinai, miglės, smilgos) – arba būtent tokioms sąlygoms skirtus žolių mišinius.

• Vejoje svarbu reguliariai ir tinkamu aukščiu pjauti žolę, laiku atsėti pažeistus plotus ir laistyti atsižvelgiant į orus.

• Daržo lysvėse negalima leisti, kad po laistymo ar lietaus susidarytų kieta dirvožemio pluta. Taip pat reikėtų riboti vaikščiojimą lysvėmis ir vengti pernelyg gausaus laistymo. Šiltnamyje ypač svarbu užtikrinti tinkamą vėdinimą.

• Jei samanos atsirado ant takų, akmenų ar tarp trinkelių, jas galima pašalinti mechaniškai – standžiu šepečiu arba aukšto slėgio plovimo įrenginiu.

• Yra specialių samanų naikinimo priemonių, įskaitant geležies junginių pagrindu pagamintus preparatus, pavyzdžiui, 2 proc. geležies sulfato tirpalą. Jie gali padėti sumažinti samanų kiekį vejoje ar ant kitų paviršių, tačiau nepašalina pirminės jų atsiradimo priežasties.