Kunigas, aplenkęs Ginesą: Panevėžio legenda Augustinas Liepinis

Kai pasaulyje dar niekas net negalvojo apie Gineso rekordų knygą, Panevėžyje gyvenęs kunigas Augustinas Liepinis jau rinko neeilinius pasaulio įvykius ir juos guldė į knygų puslapius.

Tačiau rekordų fiksavimas buvo tik viena iš daugybės šio išskirtinio žmogaus veiklų. Kunigas, publicistas, leidėjas, vertėjas ir ilgametis „Panevėžio balso“ redaktorius savo produktyviausius metus praleido Aukštaitijos sostinėje, kurią vadino savuoju rojumi.

Nors jo vardas šiandien žinomas ne kiekvienam panevėžiečiui, Augustino Liepinio gyvenimo istorija neabejotinai verta vietos tarp ryškiausių Panevėžio krašto legendų.

Prasmingiausias etapas

Augustinas Liepinis-Byras (1896–1977) – kunigas, rašytojas, vienas iš pasaulio rekordų knygos pradininkų, kurio gyvenimas tapo tikra Panevėžio legenda.

Veiklusis dvasininkas redagavo ir leido laikraštį „Panevėžio balsas“, vertė ir pats rašė knygas bei pirmas Lietuvoje pradėjo fiksuoti neeilinius pasaulio įvykius ir pagrįstai laikomas rekordų knygos pradininku.

Šiemet lapkritį sukaks 130 metų nuo šios iškilios asmenybės gimimo.

Panevėžyje nuo 1926 iki 1941 metų gyvenęs dvasininkas būtent šiame mieste pasiekė ypatingų rezultatų.

Darbo Panevėžyje metus, kaip pats autobiografijoje rašo, laikė „reikšmingiausiu ir prasmingiausiu savo gyvenimo etapu“. O prievartinį persikėlimą į Panemunį 1941 metais pavadino „išmetimu iš rojaus“.

Vis dėlto Panevėžys apie šį savo patriotą žino gana nedaug.

Tad atėjo laikas užpildyti žinių apie talentingą dvasininką spragą – A. Liepinis turėtų stoti greta pačių garbingiausių Panevėžį bei jo kraštą garsinusių asmenybių.

Platesniam besidominčių ratui netrukus bus suteikta galimybė priartėti prie šio neeilinio žmogaus gyvenimo bei sužinoti apie jo veiklą. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteka įgyvendindama projektą „Panevėžio istorijos ir kultūros atodangos: veiklos Panevėžio vyskupijos 100-mečiui paminėti“ šių metų spalio 29 dieną kvies į konferenciją, kurioje bus paminėtos ir kunigo, literato, vertėjo, 1928–1940 metais laikraščio „Panevėžio balsas“, vėliau „Panevėžio garsu“ vadinto, redaktoriaus Augustino Liepinio gimimo 130-osios metinės.

Rekordų knygos pradininkas

Gyvendamas Panevėžyje A. Liepinis ne tik atliko dvasininko pareigas, redagavo bei leido laikraštį, pats jame rašė, bet ir knygas spaudai rengė.

Taip 1933 metais pasirodė leidinys „Kelią faktams!“, kuriame A. Liepinis-Byras analizavo spaudos įtaką visuomenei, pateikdamas spaudos istorijos faktų, publicistikos apžvalgą.

Kunigas A. Liepinis laikomas ir rekordų knygos pradininku.

Šio žmogaus galvoje gimęs sumanymas papasakoti skaitytojams apie įvairius išskirtinius pasaulio įvykius po kruopštaus darbo virto knyga „Kitų pėdomis“.

Pirmasis jos tomas išleistas 1933 metais, antras – 1937, o trečiasis 1939 metais.

Tai – ypatinga garbė Panevėžiui, juk net visame pasaulyje žinoma Gineso pasaulio rekordų knyga išleista dar po dviejų dešimtmečių – tik 1955 metais, o Lietuvos rekordų knyga leidžiama nuo 1990-ųjų.

A. Liepinio surinktų rekordų knygoje „Kitų pėdomis“ stulbinamų sensacijų, pribloškiamų faktų nefiksuota – joje daugiausia pasakojimų apie su tikėjimu susijusius įvykius.

Su jos turiniu galima susipažinti internete – knyga suskaitmeninta ir pateikiama e-paveldas puslapyje.

Pabarstytos gyvenimo nuotrupos

O štai kitą kunigo A. Liepinio-Byro knygą netrukus bus galima paimti į rankas ir skaityti.

Kaip sako G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus vyr. bibliotekininkė Audronė Palionienė, šiemet išleidžiama jo prisiminimų knygą „Ką bepamenu“ turėtų būti pristatyta artėjančioje konferencijoje.

Taip pat kuriama ir bus prieinama elektroninė šio leidinio versija.

Konferencijoje pranešimą skaitys didžiulį darbą atlikęs ir knygą spaudai parengęs istorikas Raimundas Klimavičius.

Kaip pratarmėje knygos rengėjas rašo:

„Prieš Jus – kanauninko Augustino Liepinio kūrinys, paties autoriaus pavadintas „Ką beprisimenu“. Nors pavadinimas ir leistų manyti, jog tai katalikų kunigo atsiminimai apie nueitą gyvenimo kelią, iš tiesų – tai išsami žmogaus, gimusio dar XIX a. pabaigoje ir gyvenusio XX a. pirmoje pusėje, autobiografija.“

Istorikas atkreipia dėmesį, kad leidinys – tarsi A. Liepinio dvasinis autoportretas, tipiškas tokio kūrinio pavyzdys, kurį pats autorius kukliai vadino „pabarstytomis gyvenimo nuotrupomis“.

Iki šiol prisiminimų knyga nebuvo išleista – savo valandos ji laukė rankraštyje.

Autobiografijos rankraštis, kartu su kitu kanauninko rankraštiniu palikimu, 2018 m. buvo perduotas Panevėžio vyskupijos kurijai ir dabar saugomas jos archyve. Visas rankraščio tekstas – net 24 stori sąsiuviniai kietais viršeliais.

Dešimtmetis prisiminimams

Kaip pristatydamas knygą pasakoja R. Klimavičius, savo autobiografiją kanauninkas pradėjo rašyti gyvendamas Panemunyje.

Į tą nuošalią vietovę Rokiškio rajone, siekdamas išvengti persekiojimo, 1941 metais kunigas A. Liepinis pasitraukė vyskupo patartas.

Panevėžio vyskupas K. Paltarokas jį paskyrė Panemunio parapijos klebonu.

Rankraštyje yra nurodyta ir tiksli rašymo pradžios data – 1962 metų rugpjūčio 23 diena.

O laikai tuo metu buvo labai sudėtingi – pats ateizmo įkarštis.

Visur vyko arši antireliginė kampanija, nukreipta prieš Bažnyčią ir kunigus.

„Taigi laikas ir atmosfera ne patys palankiausi rašyti kunigo memuarus. Tačiau autorius tam ryžosi.

Šis darbas truko visą dešimtmetį – iki 1973 metų pabaigos. Apie kanauninko A. Liepinio rašomą savo gyvenimo aprašymą žinojo tik artimiausi žmonės, visų pirma kunigai, su kuriais jis artimiau bendravo, ir kai kurie buvę ateitininkai sendraugiai iš Panevėžio laikų“, – pasakoja R. Klimavičius.

O ką prisiminti kunigas tikrai turėjo.

Plunksna ir popierius buvo nuolatiniai jo gyvenimo palydovai. Prisiminimus, pastebėjimus A. Liepinis užrašinėdavo ir anksčiau, dienoraštis, vadintas „pastabomis sau pačiam“, visada buvo šalia.

Pirmąjį savo dienoraštį pradėjo rašyti dar 1908 metais, būdamas 12 metų. Tačiau po kiek laiko pats jį ir sunaikino kaip nevertingą.

Dėl tokio sprendimo, kaip rašo savo autobiografijoje, vėliau ne kartą gailėjosi.

Antrąjį dienoraštį A. Liepinis pradėjo besimokydamas Rygoje ir jį rašė iki 1940 m. sausio pirmų dienų.

Vėliau ilgą laiką, kaip nurodė pats autorius, dienoraštyje „buvo tyla“ .

Kas užrašyta, išlieka

Rašydamas autobiografiją, A. Liepinis lygiagrečiai dirbo ir kitus, kaip pats pasakytų, „plunksnos darbus“.

Nuo 1968 iki 1972 metų rašė memuarus „Vyskupas Kazimieras Paltarokas Byro prisiminimuose“, vėliau pradėjo rinkti medžiagą darbui „Asmenybės“, skirtą pažinotiems ir šiaip garsesniems Lietuvos katalikų veikėjams kunigams ir pasauliečiams.

Šių darbų rankraščiai dabar irgi yra saugomi Panevėžio vyskupijos kurijos archyve.

„Skrebenti plunksna“ kanauninkui buvo įprastas darbas.

Kaip pats prisipažino, „raštinės, archyvo, straipsnių rašymo atmosfera mane atgaivindavo“.

Tiesa, kunigas nesijautė gerai išmanantis lietuvių kalbos rašybos taisykles, nes, kaip nurodė viename savo laiške: „aš gi savamokslis lietuvių kalboje, jokių gramatikų nesimokęs. Ko jau ko, žodžių gi kelti visiškai nemoku. Net žilvitį lig šiol laikiau žilvyčiu.“

Todėl patarimų kalbos klausimais kreipdavosi į lituanistę, pedagogę, buvusią ateitininkę Eleną Gabulaitę (1916–1999).

Ji skaitė kunigo autobiografijos rankraštį ir pataisydavo ten pastebėtas rašybos, o kartais ir dalykines klaidas.

Rengdamas tekstą A. Liepinio knygai, R. Klimavičius stengėsi išsaugoti autoriaus kalbą ir stilių, nekeisti jo vartojamų žodžių ir posakių.

Žinoma, teko atsisakyti svetimybių ir kitų bendrinės kalbos normoms prieštaraujančių žodžių.

Prisiminimai „Panevėžio balse“

Naršant po suskaitmenintus tarpukariu leisto ir šiandien skaitytojus tebelankančio laikraščio „Panevėžio balso“ puslapius galima užtikti spausdintų ištraukų iš A. Liepinio-Byro dienoraščių.

Štai 1934 m. pirmą pusmetį „Panevėžio balse“ buvo spausdinami jo dienoraščio, rašyto 1919 metais, fragmentai, pavadinti „Prieš 15 metų“ ir pasirašyti Byro slapyvardžiu.

Tų pačių metų antrąjį pusmetį ten pat buvo skelbiamos dienoraščio, rašyto 1914 metais, ištraukos, pavadintos „Prieš 20 metų“.

„Panevėžio balsui“ kuriam laikui pakeitus pavadinimą į „Panevėžio garsas“, 1935–1936 m. jame Byras toliau spausdino kai kurias ištraukas iš savo 1914–1915 metų dienoraščio, kurias pavadino „Iš anų dienų“. Tuo pačiu pavadinimu prisiminimai kartkartėmis 1937 m. pasirodydavo ir laikraštyje „Ūkininkas“.

Bet Panevėžio spaudoje publikuoti ne tik prisiminimai. A. Liepinis daug rašė įvairių straipsnių, pasirašydamas įvairiais slapyvardžiais: Byras, Byriukas, Byrų Byras, Augolėlis, Susipratęs Valstietis, Lietuvis ir kitais.

Kalbos pamokėlės laikraštyje

Tarpukario Panevėžio laikraščio skaitytojai, be abejo, buvo įsidėmėję ir visada mielai skaitė dažniausiai Byro vardu pasirašytus rašinius – su humoro gaidele, taktiškai pamokančius ir patariančius.

Būtent toks buvo ciklas „Pastabos iš provincijos“, skatinantis eiti gėrio, šviesos, teisingumo ir tikėjimo keliu.

Štai viename iš to ciklo straipsnių, spausdinto 1935 metų vasarą „Panevėžio garse“ ir pavadintame „Daugiau akuratnumo“, Byras rašė:

„Akuratnas žmogus tai gerai einąs laikrodis. Jis visur laiku nueis, visada punktualiai darbą pradės ir baigs. Akuratnas žmogus sąžiningai atlieka pareigas, garbingai duotą žodį laiko, pažadus ištęsi, į viską rimtai žiūri, bet dėl mažmožių „karo“ nekelia. Tai tikrai kultūringas žmogus.“

Žodis „akuratnas“ dabar nebevartotinas, vietoj jo tinkamiausi – kruopštus, atidus, dėmesingas.

Pro pastabias kunigo akis neprasprūsdavo netinkamas žmonių elgesys, jų klaidos, tad savo rašymais jis ir stengėsi žmones auklėti, priminti, skatinti ir tikrai ne vieną savo taktiškomis pamokomis pasiekė ir pasikeisti padėjo.

„Bangos“ vadovas

A. Liepinis žinomas ne tik kaip redaktorius, publicistas, bet ir kaip leidėjas.

1931 metais vyskupo K. Paltaroko iniciatyva Panevėžyje įkūrus „Bangos“ spaustuvę, kunigas buvo paskirtas jos vadovu.

Joje spausdintos religinio, kultūrinio pobūdžio knygos ir brošiūros, laikraščiai, blankai ir kiti smulkūs spaudiniai.

A. Liepinis spaustuvei vadovavo iki pat nacionalizavimo 1940 metais.

R. Klimavičius atkreipia dėmesį, kad ir vyskupas K. Paltarokas matė bei vertino kunigo švietėjišką veiklą, krikščioniškos kultūros skleidimo darbus ir 1940 metų sausio 31 dieną suteikė A. Liepiniui garbės kanauninko titulą.

Dvasininko darbą Panevėžyje nutraukė pirmoji sovietų okupacija.

Tuomet kanauninkas ir pasitraukė į Panemunį ir ten praleido likusius 37 savo gyvenimo metus.

Mirė jis 1977 m. spalio 13 dieną, palaidotas Rygos Sarkandaugavos kapinėse šalia savo motinos ir brolio Antano.

Į naująją Panevėžio vyskupiją

Latvijos teritorijoje, Zilgalių kaime gimęs ir toje šalyje palaidotas A. Liepinis – ne latvis, o lietuvis.

Jo tėvai – Jonas Liepinis ir Elžbieta Tauterytė buvo lietuviai ūkininkai, katalikai.

Augęs gimtajame vienkiemyje Augustinas lankė lietuvišką pradžios mokyklą Suvainiškyje, vėliau mokėsi Neretos latviškoje mokykloje.

1911 metų rudenį išvyko į Rygą mokytis privačioje progimnazijoje ir ją baigęs įstojo į Kauno kunigų seminariją.

Pirmasis pasaulinis karas buvo privertęs nutraukti mokslus, tad studijos užsitęsė.

1921 m. gegužės 5-ąją A. Liepinis buvo įšventintas kunigu ir paskirtas Rokiškio bažnyčios vikaru.

Bet gabiam žmogui žinių reikėjo daugiau, po metų jis pradėjo mokytis Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, Filosofijos skyriuje ir buvo vienas iš trijų pirmųjų šio skyriaus absolventų, 1926 metais gavusių universiteto baigimo diplomą.

Tų pačių metų vasarą įkūrus Panevėžio vyskupijos kuriją, vyskupas Kazimieras Paltarokas paskyrė A. Liepinį jos I notaru ir Panevėžio Šv. Stanislovo bažnyčios (dab. Kristaus Karaliaus katedra) vikaru bei Panevėžio mokytojų seminarijos kapelionu, nuo 1929-ųjų – Panevėžio berniukų gimnazijos kapelionu.

Daugybę prasmingų darbų Panevėžyje nuveikęs dvasininkas buvo aktyvus blaivybės propaguotojas, dalyvavo knygų leidimo bendrovės „Žinija“ veikloje.

Nors praėjo jau pusšimtis metų nuo A. Liepinio mirties, jo palikimas vis dar kalba už jį patį. Straipsniai, dienoraščiai, prisiminimai, išleistos knygos ir Panevėžio spaudos istorijoje paliktas pėdsakas liudija žmogų, kuris tikėjo žodžio galia ir jautė pareigą užrašyti tai, kas neturi būti pamiršta.

Kunigas, kurį šiandien galime vadinti ir vienu pirmųjų rekordų rinkėjų Lietuvoje, savo prasmingiausius darbus sukūrė būtent Panevėžyje. Todėl jo vardas pelnytai grįžta į miesto atmintį – tarp žmonių, savo darbais kūrusių ne tik Panevėžio, bet ir visos Lietuvos kultūros istoriją.