Iš pelėsinių grybų pasaulio – į tarptautinį kino pripažinimą

Panevėžyje augusi režisierė Aistė Žegulytė šiandien – viena ryškiausių Lietuvos dokumentinio kino kūrėjų. Prieš penketą metų į jos rankas nutūpė net trys „Sidabrinės gervės“ už dokumentinę kino juostą „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“. O neseniai reikšmingo tarptautinio pripažinimo sulaukė jos naujausias filmas „Dulkės, kaulai ir stebuklai“.

Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje, prilygstančiame kino pasaulio „Oskarams“, A. Žegulytės „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ apdovanotas už geriausią režisūrą, o festivalyje „Juodosios naktys“ Taline išrinktas geriausiu dokumentiniu Baltijos šalių filmu.

Tačiau pati kūrėja lieka santūri – jai svarbiausia ne prizai, o kūrybos procesas, komanda ir santykis su žiūrovu.

Laimė atstovauti Lietuvai

„Labai džiaugiuosi, kad mūsų filmas pateko į Amsterdamo dokumentinių filmų festivalį – tai kūrėjams labai svarbus įvykis. Jaučiuosi laiminga, kad galėjome ten atstovauti Lietuvai“, – sako režisierė, iš Amsterdamo parvežusi ypatingą įvertinimą.

Pasak Aistės, tokie įvertinimai svarbūs visai Lietuvai, nes leidžia mažos šalies kūrėjams būti matomiems pasaulyje.

„Tai visos komandos darbas – šitas prizas tikrai ne man vienai“, – pabrėžia ji.

Filmavimo geografija – nuo Panevėžio iki Edinburgo

Tarptautinėje arenoje įvertinto panevėžietės filmo idėja gimė stebint pelėsinius grybus.

„Pelėsiniai grybai gali atrodyti bjaurūs, bet per mikroskopą atsiveria nepaprastai gražus pasaulis“, – pasakoja režisierė.

Šis mikroskopinis pasaulis tapo atspirties tašku gilesnei temai – žmogaus santykiui su laiku, nykimu ir išlikimu.

„Dulkės, kaulai ir stebuklai“ kūrimas vyko įvairiose Europos vietose.

Prancūzijoje, senoje viduramžių bažnytėlėje Burgundijoje, filmuota penkių metrų aukštyje esanti XIV amžiaus freska „Danse macabre“. Edinburge (Škotija) filmuoti grybai. Ispanijoje, Valjadolide, krašte, kur itin stipri katalikybė, nufilmuota Didžioji savaitė – Semana Santa.

Nemažai scenų nufilmuota Lietuvoje.

Vilniaus universiteto Medicinos fakultete filmo kūrėjai fiksavo Jonušo Radvilos ir naujagimio Stepono Radvilos palaikų restauravimą.

Filmavimo kameros sekė ir dviejų vyskupų – Juozapo Arnulfo Giedraičio ir Simono Giedraičio – palaikų restauravimą.

Kūrybinė grupė filmavo ir kaip Prano Gudyno centro restauratorė Janina Bilotienė restauruoja stebuklingu laikomą Krekenavos bazilikos Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslą. Jo atnaujinimo darbai truko net septynerius metus.

Vilniaus paveikslų galerijoje nufilmuota, kaip atliekamas Vladislovo Neveravičiaus paveikslo „Šv. Marija Magdalietė“ mikrobiomo tyrimas.

Ėjo nepramintais keliais

Pelėsinių grybų filmavimas filmo kūrėjams ir tapo didžiausiu iššūkiu – šioje srityje beveik nėra sukauptos praktinės patirties.

Anot režisierės, pasaulyje labai nedaug režisierių imasi tokio pobūdžio filmavimo, todėl kūrybinei komandai teko daug sprendimų ieškoti savarankiškai.

Kūrėjai susidūrė ir su biologiniais, ir su techniniais sunkumais – pelėsinių grybų augimas labai jautrus aplinkos sąlygoms, todėl filmavimo procesas reikalavo itin didelio tikslumo ir kantrybės.

Filmuojant buvo taikomos specialios technikos – grybai ne fiksuoti įprastu filmavimo būdu, o fotografuojami naudojant „timelapse“ metodą.

Filmo kūrimas pareikalavo nemažai ištvermės ir užtruko šešerius metus. Kaip pabrėžia režisierė, procesas vyko lėtai – panašiai kaip restauravimo darbai ar paties grybo augimas.

Filmas suvedė su ypatingais žmonėmis

Nors režisierės vardas visada atsiduria pirmame plane, pati A. Žegulytė nuolat akcentuoja komandinį darbą.

Anot jos, filmas nebūtų įvykęs be stiprios kūrėjų grupės.

„Dirbu su be galo stipria komanda – operatoriumi Vytautu Katkumi, montažo režisieriumi Danieliumi Kokanauskiu, prodiusere Uljana Kim ir kitais“, – vardija Aistė.

Filmo kompozitorius Gediminas Jakubka, kaip ir Aistė, kilęs iš Panevėžio.

O vienas iš kūrybinės komandos narių netgi penkerius metus augino pelėsinius grybus specialiai šiam filmui.

„Tie grybai mane atvedė į žmonių pasaulį – pas restauratorius, archeologus, antropologus. Dirbome su mikologais, fizikais, neurobiologais – bandėme suprasti, kuo pelėsiniai grybai panašūs į žmogų“, – pasakoja Aistė.

Filmo kūrėjams į pagalbą atėjo netgi mokslininkas mikologas Patrikas Hikis, jau 30 metų tyrinėjantis grybus.

Pasak A. Žegulytės, sutinkami žmonės ir netikėtumas yra tai, kas ją labiausiai „veža“ kūryboje.

O dokumentinis kinas, anot režisierės, nuolat stebina.

„Net kai atrodo, kad niekas neišeina, dokumentikoje vis tiek įvyksta stebuklai“, – šypsosi Aistė.

Šaknys Panevėžyje

Tarptautiniu mastu žinomos režisierės šaknys – Panevėžyje.

„Panevėžio dailės mokykla man buvo kaip rojaus kampelis“, – šypsosi A. Žegulytė.

Ten ji atrado save kaip kūrėją.

„Ten supratau, kad noriu kurti – fotografuoti, stebėti žmones“, – sako režisierė.

Baigusi gimnaziją, pasirinko studijuoti vaizdų kalbą – fotografiją.

Ilgainiui pajutusi, jog statiško vaizdo neužtenka istorijoms papasakoti, po trejų metų įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos režisūros studijas, jau žinodama, kad jos kelias – dokumentika.

Pasirinkimas atsiduoti dokumentikai talentingą režisierę atvedė į reikšmingus kino apdovanojimus.

2020-aisiais panevėžietės dokumentinė kino juosta „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ pelnė net tris „Sidabrines gerves“ – kaip geriausias dvejų metų dokumentinis filmas, už geriausią filmo montažą ir geriausią filmo garsą. Šio filmo kompozitorius – taip pat panevėžietis Gediminas Jakubka.

Ši savotiška siurrealistinė pasaka, istorija apie iškamšų gamintojų darbo kasdienybę, o kartu filosofinis žvilgsnis į žmogaus ir žvėries santykius, plonytę ribą tarp gyvenimo ir mirties apkeliavo daugelio pasaulio šalių kino festivalius – nuo Graikijos, Vokietijos iki Amerikos, Izraelio ir Kinijos. Iš svetur parsivežtas ne vienas apdovanojimas.

Gyvenimas tarp dviejų šalių

Jau kurį laiką A. Žegulytė gyvenimą dalija tarp Lietuvos ir Lenkijos.

„Gyvenu tarp Vilniaus ir Varšuvos, nes mano vyras diplomatas“, – pasakoja režisierė.

Iki šiol ji nuolat važinėja iš vienos sostinės į kitą, tačiau po „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ premjeros Lietuvos kino teatruose planuoja Varšuvoje pagyventi keletą metų.

Didelių skirtumų tarp kaimyninių šalių režisierė sako nejaučianti.

„Turime daugiau panašumų nei skirtumų – lietuviai ramesni, labiau gamtos žmonės, mėgsta žalią spalvą, o lenkai labiau linkę prie raudonos“, – pajuokauja režisierė.

Lietuva, pastebi menininkė, labai gera vieta kurti autoriniam kinui, be to, mažesnėje šalyje ir konkurencija mažesnė.

Lenkijoje, svarsto A. Žegulytė, didesnė industrija ir daugiau galimybių dideliems projektams.

Pačiai Aistei svarbiausia, kad filmas ne tik papasakotų istoriją. Režisierės įsitikinimu, tikras kinas gimsta ten, kur atsiranda jautrus ir atviras dialogas tarp kūrėjo ir žiūrovo.

„Geras filmas yra tas, kuriame susitinku su režisieriumi ir galiu išgyventi tai, kuo jis nori pasidalinti“, – sako A. Žegulytė.

Tarptautiniu mastu įvertintas „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ ateinantį ketvirtadienį bus pristatytas ir Panevėžio žiūrovams naujojoje „Garso“ kino salėje.

Režisierė kviečia į peržiūrą ateiti tiesiog atviriems, pasiduoti vaizdams ir leistis į kelionę.

„Pabandykite pajausti, kas yra laikina, o kas lieka amžina“, – sako Aistė.