Baltasis ar rudasis cukrus: kuris iš tiesų sveikesnis?
Parduotuvėje rudasis cukrus dažnai kainuoja daugiau už įprastą baltąjį. Dėl spalvos, pakuotės ir žodžių „natūralus“, „nerafinuotas“ ar „cukranendrių“ gali susidaryti įspūdis, kad jis sveikesnis.
Tačiau mitybos požiūriu skirtumas kur kas mažesnis, nei gali pasirodyti.
Iš kur atsiranda ruda spalva?
Baltasis cukrus yra beveik gryna sacharozė. Jis gali būti gaminamas tiek iš cukrinių runkelių, tiek iš cukranendrių.
Rudasis cukrus spalvą ir skonį gauna iš melasos – tamsaus, tiršto cukraus gamybos šalutinio produkto.
Kai kurie rudieji cukrūs yra mažiau rafinuoti ir dalį melasos išlaiko natūraliai, tačiau nemaža dalis prekyboje esančio rudojo cukraus gaminama tiesiog į baltąjį cukrų įmaišius melasos.
Todėl „rudasis“, „cukranendrių“ ir „nerafinuotas“ nėra tas pats.
Ar rudasis cukrus tikrai sveikesnis?
Melasos dėka rudajame cukruje gali būti šiek tiek daugiau mineralų nei baltajame.
Tačiau jų kiekiai tokie maži, kad įprastose porcijose praktiškai neturi reikšmingos mitybinės naudos.
Harvardo medicinos mokyklos specialistai pabrėžia, kad organizmui nėra didelio skirtumo, ar pridėtinis cukrus yra baltas, rudas, medus ar kitas kaloringas saldiklis – visi jie pirmiausia yra papildomos energijos šaltinis, o mikroelementų kiekiai sveikatai reikšmingai situacijos nekeičia.
Todėl rudasis cukrus nėra geresnis pasirinkimas nei baltasis nei lieknėjant, nei siekiant sumažinti gliukozės kiekio svyravimus.
Svarbiausia – bendras suvartojamo cukraus kiekis.
Kalorijų skirtumas – beveik nepastebimas
Rudajame cukruje dėl melasos ir kiek didesnio drėgmės kiekio gali būti šiek tiek mažiau sacharozės, tačiau realiame gyvenime skirtumas toks mažas, kad praktiškai jo galima nepaisyti.
Pakeitus baltąjį cukrų ruduoju, arbata, kava ar desertas savaime netaps „sveikesnis“ ar reikšmingai mažiau kaloringas.
Kur kas svarbiau, kiek cukraus suvartojama per visą dieną.
Kiek cukraus rekomenduojama vartoti?
Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja laisvuosius cukrus riboti iki mažiau nei 10 proc. visos paros energijos.
Žmogui, suvartojančiam apie 2000 kcal per parą, tai būtų maždaug 50 g cukraus, arba apie 12 nubrauktų arbatinių šaukštelių.
Dar didesnę naudą sveikatai gali duoti sumažinimas iki 5 proc., maždaug 25 g per parą.
Svarbu prisiminti, kad skaičiuojamas ne tik cukrus, kurį dedame į kavą.
Laisvųjų cukrų gauname ir iš saldžių gėrimų, sirupų, medaus, desertų, padažų, vaisių sulčių bei daugelio kitų perdirbtų produktų.
Kur rudasis cukrus iš tiesų turi pranašumą?
Virtuvėje skirtumas jau daug aiškesnis.
Melasos turintis rudasis cukrus pasižymi lengvu karamelės skoniu, aromatu ir didesne drėgme. Dėl to sausainiai, pyragai ar meduoliai gali būti minkštesni, drėgnesni ir šiek tiek „tampresni“.
Baltasis cukrus dažniau padeda išgauti sausesnę, traškesnę tekstūrą.
Todėl kepiniuose vieną cukrų pakeitus kitu rezultatas gali šiek tiek pasikeisti – net jei bendras saldumas išliks panašus.
O kaip „demerara“, „muscovado“ ir cukranendrių cukrus?
Lietuvos parduotuvėse galima rasti ne vien vienos rūšies rudąjį cukrų.
Demerara paprastai turi stambesnius kristalus ir lengvą karamelės skonį.
Muscovado būna tamsesnis, drėgnesnis ir pasižymi ryškiu melasos aromatu.
Cukranendrių cukrus nurodo žaliavą, iš kurios cukrus pagamintas, bet tai savaime nereiškia, kad jis nerafinuotas ar sveikesnis.
Todėl mokant daugiau dažniausiai mokama už skonį, aromatą ir kulinarines savybes, o ne už reikšmingą naudą sveikatai.
Kada verta mokėti daugiau?
Jei rudąjį cukrų perkate vien todėl, kad tikitės sveikesnio produkto, permokėti didelės prasmės nėra.
Jeigu jums patinka jo karamelinis skonis kavoje ar košėje, arba receptui svarbi drėgnesnė kepinio tekstūra, rudasis cukrus gali būti geresnis kulinarinis pasirinkimas.
Tačiau sveikatos požiūriu esminis klausimas lieka tas pats: ne kokios spalvos cukrų renkatės, o kiek jo suvartojate.
