Sienos, vilkikai ir drobė: kai kūryboje nėra ribų
Panevėžietė Lina Bieza – iš tų kūrėjų, kuriems neužtenka vienos sienos.
Jei reikia, ji išpieš 1000 kvadratinių metrų freską prekybos centre ir nulipdys šešių metrų jautį, išdekoruos motociklo baką ar net vilkiko kabiną.
O tada, tarsi viso to būtų maža, ramiai grįš į studiją ir visa siela pasiners į tapybą ant drobės.
Stebi veidus
Panevėžyje gyvenanti ir kurianti dailininkė Lina Bieza savo naujausioje parodoje „Emocijos“ žiūrovą kviečia į akistatą su veidu – ne kaip forma, o kaip vidinio pasaulio atspindžiu. Daugiau nei tris dešimtmečius freskų ir bareljefų tapybos srityje dirbanti menininkė šįkart pasuka kita kryptimi: nuo monumentalių sienų – prie drobės, nuo architektūrinių paviršių – prie žmogaus išraiškos.
Panevėžio centre, „Senamiesčio galerijoje“ eksponuojamos parodos „Emocijos“ idėja, pasak autorės, gimė iš paprasto, bet ją visada dominusio stebėjimo: „Mėgstu stebėti veidus. Jaunas žmogus dar yra toks, kokį genetika davė, bet vyresnio veidas jau atspindi, ką jis per gyvenimą susidėjo vidun.“
Paveikslai pradėjo gyventi
Impulsas drobėje atspindėti emocijas atsirado po apsilankymo parodoje Vienoje, kur menininkę sužavėjo ekspresyvūs žmonių biustai.
„Pagalvojau, būtų įdomu juos ne lipdyti, o nutapyti“, – pasakoja L. Bieza.
Tradiciškai biustas siejamas su statiškumu, monumentaliu rimtumu, tačiau L. Biezos darbuose jis tampa emociniu portretu – šelmišku, sarkastišku, sutrikusiu ar net dramatišku.
Emocijas atspindinčių paveikslų serija prasidėjo nuo vieno darbo – didelio, su tuščia erdve prieš žiūrovą.
„Norėjau palikti vietos vaizduotei – kiekvienas gali įsivaizduoti, į ką jis žiūri: vorą, obuolį ar kojinę“, – sako autorė.
Įdomu ir tai, kad tapydama menininkė pastebėjo neįprastą efektą – išdžiūti palikti darbai studijoje pradėjo gyventi.
,,Stovi ir atrodo, kad jie tarpusavyje bendrauja“, – sako L. Bieza.
Vienas – su šypsena, kitas – su panika, trečias – su kandžia grimasa.
Darosi lėkšta
Paklausta, ar šiuolaikiniai žmonės dar leidžia sau giliai jausti, autorė kalba be idealizavimo. „Dabar viskas tampa labiau lėkšta. Vieni dramą padaro iš ištirpusių ledų, kiti – ir tikrų tragedijų nebedramatizuoja“, – svarsto ji.
Anot L. Biezos, parodos „Emocijos“ tikslas nėra pamokslauti ar aiškinti.
Menininkė nemėgsta darbų, kuriems reikia šalia kabinti A4 formato paaiškinimą.
Jai svarbu, kad paveikslas būtų suprantamas skirtingam žiūrovui – vienam tai bus „fainas veidas“, kitam – gilesnis emocinis naratyvas.
Svarbiausia, kad kūrinys liktų žiūrovo atmintyje. Kad po savaitės, mėnesio ar metų iškiltų atmintyje kaip kvapas, muzika ar trumpa, bet stipri emocija.
„Norėčiau, kad emocija įsirašytų į emociją“, – sako menininkė.
Paroda „Emocijos“ – tai susitikimas su veidu, kuris nebijo būti ironiškas, paikas, sarkastiškas ar trapus.
Ir kartu – priminimas, kad tikros emocijos prasideda ne drobėje, o žiūrovo viduje.
Sienomis nebelaipo
L. Bieza daugiau nei 30 metų dirbo su freskomis ir bareljefais, tyrinėjo Europos kultūros paveldą, tobulinosi pas mokytojus iš Olandijos ir JAV.
Jos darbai puošia viešuosius ir privačius interjerus, tarp jų – ir prekybos centro Panevėžyje, kuriame L. Bieza sukūrė daugiau nei 1000 kvadratinių metrų freskų bei šešių metrų aukščio jaučio skulptūrą.
Tačiau šiandien Lina renkasi kitą mastelį.
„Per sena sienom laipioti“, – juokiasi menininkė.
Tapyba ant drobės jai tapo galimybe eksperimentuoti laisviau, dirbti su niuansais, tekstūromis, subtiliais atspalviais.
L. Bieza pripažįsta, kad jos požiūris į stilių laikui bėgant keitėsi – tai, kas jaunystėje atrodė teplionė, šiandien jai yra aukštesnio lygio meistrystė.
Nuo juvelyrikos iki dekoruotos vilkiko kabinos
L. Bieza neslepia – jai nuobodu daryti tą patį.
„Kai man sako: ,,pasirink vieną dalyką ir jį šlifuok“, man neįdomu. Turi būti azartas“, – šypsosi menininkė.
Tapyba jai – tik viena iš formų.
Ji projektuoja juvelyriką, yra baigusi tatuiruočių mokymus, dirba su aerografija – tapo motociklų bakus, automobilius, o neseniai menininkė dekoravo netgi vilkiko kabiną.
Pastarąjį darbą L. Bieza vadina labai malonia patirtimi: didžiulis paviršius, mastelis, laisvė – tarsi grįžimas prie freskų, tik kita forma.
Šis blaškymasis – ne atsitiktinis. Tai sąmoningas kūrėjos pasirinkimas plėsti ribas.
„Mėgstu stebėti veidus. Jaunas žmogus dar yra toks, kokį genetika davė, bet vyresnio veidas jau atspindi, ką jis per gyvenimą susidėjo vidun.“
L. Bieza
Skulptūros studijos leidžia jai geriau suprasti formos tūrį, todėl ir tapomi biustai turi aiškų trimatį svorį.
Freskų patirtis išmokė mąstyti masteliu – net dirbdama ant drobės ji komponuoja taip, lyg kūrinys turėtų kvėpuoti erdve.
Aerografija išugdė precizišką paviršiaus kontrolę, gebėjimą subtiliai valdyti šviesos perėjimus.
Visa tai susideda į vieną – techninę laisvę. Ji gali rinktis: dirbti realistiniu principu, remtis impresionistine potėpio energija ar jungti abu metodus viename paveiksle.
L. Biezos kūryboje nėra baimės klysti ar išbandyti.
Atsisakė neeilinio pasiūlymo
L. Biezos kūrybinis kelias prasidėjo anksti – nuo mokyklinių stendų, kino afišų piešimo, darbo gamykloje dailininke.
Vėliau – užsienio projektai Švedijoje, Vokietijoje, Izraelyje.
L. Bieza buvo atrinkta savo meistriškais potėpiais prisidėti kuriant tapytą filmą „Kaimiečiai“, režisuotą DK Velchman ir Hugo Velchmano, kurių kitas darbas –„Jūsų Vincentas“ nominuotas „Oskarui“.
Visgi panevėžietė tokio pasiūlymo atsisakė – monotoniškas darbas nuo 8 iki 17 valandos, pasak jos, būtų nužudęs kūrybos džiaugsmą.
Šis sprendimas atskleidžia menininkės santykį su kūryba: ji renkasi ne prestižą, o laisvę. Ne projektą, kuris gerai skamba CV, o procesą, kuris negesina vidinio impulso.
L. Bieza įsitikinusi: kūryba turi teikti azartą. Jei jo nebėra, reikia keisti kryptį.
