Vilnos magija – nuo podiumo iki ratelio
Tik suradus savąjį kelią, mėgstant ir vertinant, ką darai, pavyksta pasiekti ypatingų rezultatų. Taip, kaip dviem moterims iš Naujamiesčio krašto – motinai ir jos dukrai, buvusiam modeliui – pirmosioms Lietuvoje pradėjusioms auginti Angoros ožkas ir verpti jų vilnos siūlus.
„Ar tu moki verpti? Ar tu moki austi?“ – senos lietuvių liaudies dainos „Pasvarstyk, antela“ posme mergelės, ketindamas ją vesti, klausia bernužėlis.
Šiais laikais tokie klausimai bernelių tikrai nedomina, tačiau darbštumas, sugebėjimai, senųjų amatų išmanymas dar nė vienai nuotakai nepakenkė.
Tik tie darbai ir gebėjimai jau visai kitokie, nors austi mokančiųjų, gerai pasidairęs, ir dabar surastum ne vieną.
O štai verpėjėlių reikėtų labai gerai paieškoti.
Vienas seniausių amatų – siūlo išgavimas iš pluošto rankomis, atrodo, visiškai nugrimzdo į praeitį, jį pakeitė mašininis verpimas.
„O štai ir ne“, – paprieštaraus iš karto dvi moterys – Gražina Vildzevičienė ir jos dukra Beata Norvilė.
Joms verpimas – kasdienis, jokių problemų nekeliantis užsiėmimas.
Ir verpia mama su dukra ne bet kokią, o savo auginamų Angoros ožkų vilną – pačių rankomis nukirptą, iškedentą ir iškarštą.
Viską jos moka ir daro taip pat, kaip mūsų promočiutės kadaise kiekvienoje kaimo sodyboje darė.
Tik praeityje šeimininkės siūlus verpdavo iš naminių avių vilnos, o Gražina ir Beata – bene vienintelės Lietuvoje augina Angoros ožkas ir iš jų vilnų gauna kitokį – minkštesnį, švelnesnį, paklusnesnį siūlą.
Ant Kiršino kranto
Motinos ir dukros Gražinos Vildzevičienės ir Beatos Norvilės Angoros ožkų ūkis įsikūręs toliau nuo Panevėžio šurmulio – už Naujamiesčio, Mickiemės kaimo vienkiemyje, ant vaizdingo Kiršino upės kranto.
Didžiulės sodybos erdvės užtenka arkliams, žąsims, vištoms, kitiems šeimininkių augintiniams, nors karaliauja čia vis dėlto Angoros ožkų banda, pradėta veisti prieš šešerius metus.
Pirmieji augintiniai – dar 2019-ųjų rudenį penki per rūpesčius ir vargus Lietuvą pasiekę garbaniai.
Vyriausioji ir svarbiausioji iš jų – Hatė iki šiol išsiskiria savo išdidumu.
Kai visos pamačiusios su vaišėmis ateinančią šeimininkę mekendamos ir stumdydamosi skuba artyn, Hatė stebi jas iš tolo ir tik paskui pati oriai prieina, lyg žinodama – jai kąsnis visada bus.
Kovo pabaigoje, balandžio pradžioje ožkos, ilgus mėnesius lepintos, prižiūrėtos, atsidėkos šeimininkėms vilna – bus kerpamos.
Tą darbą du kartus per metus – pavasarį ir rugsėjo mėnesį – atlieka pati Beata.
Jau paruoštas specialus suolelis, ant kurio bus guldomos ir elektriniu prietaisu kerpamos ožkos. Tokia procedūra nelengva – kerpamosios nenusiteikusios labai ramiai gulėti.
Tačiau B. Norvilės geriau neklausti, ar sunku su ožkomis susitvarkyti ir gana sudėtingos procedūros išmokti.
Kartą, klausinėjama apie kitus darbus, ji jau pasakė: „Kai nori, visko išmokti galima.“
Tą pati kartoja ir jos mama Gražina. Senelių ar tetų nemokyta nei verpti, nei kitų kaimo darbų dirbti – pati visko išmoko, kai sodybą kaime nusipirko ir Panevėžį, kurio centre gyveno, paliko.
G. Vildzevičienė sako, kad iki tol ją su verpalais siejo tai, kad įgijusi audėjos specialybę kurį laiką dirbo Panevėžio linų kombinate. Visgi moters niekada nežavėjo pramoninės audimo staklės didžiulėje gamykloje ir šį amatą nustūmė į šalį.
Nuo podiumo – prie ožkų
„Aš grynai asfalto vaikas. Panevėžyje augau, o ir seneliai miestuose gyveno – vieni Anykščiuose, kiti Pasvaly, jokio gyvūnėlio, net šuns nesu turėjusi“, – sako B. Norvilė.
Bet jos akiratyje ne tik nedidelių Lietuvos miestelių asfaltas.
Beata aplankiusi ir gyvenusi daugelyje didžiausių Europos ir Azijos miestų.
Daugiau kaip aštuonerius metus ji praleido toli nuo namų – garsioje agentūroje dirbo modeliu.
Aukšta, daili mergina vos 17 metų būdama nuėjo į Panevėžyje agentūros surengtą modelių atranką ir ją laimėjusi po poros savaičių jau skrido į Paryžių pasirašyti sutarties.
Paskui sekė įdomūs ir įtempto darbo metai Milane, Tokijuje, Honkonge, Seule ir daugelyje kitų megapolių.
Bet metams bėgant namų trauka padarė savo.
Beata grįžo į Lietuvą, ištekėjo, susilaukė dviejų sūnelių ir, įsikūrusi Naujamiestyje, pradėjo svarstyti, kokio verslo imtis.
Iš pradžių dideliame mamos įsigytame vienkiemyje braškes, šilauoges augino, kitų veiklų ėmėsi, kol galiausiai mintis sustojo prie vilnos.
Iššukuotas Keris
„Tačiau avių buvo pilna Lietuva, jų vilną tiesiog išmesdavo, alpakų ūkių tuo metu irgi buvo per penkiasdešimt, tad pabandėm griebtis visai naujos patirties – ieškojom ir įsigijom Angoros ožkų, kurių vilna pasaulyje žinoma kaip viena geriausių“, – prisimena B. Norvilė.
Tuo laiku Lietuvoje niekas iš Angoros ožkų gaunamų moherio siūlų nesiūlė.
Nors, be abejo, visos mezgėjos žinojo, kad mezginys iš šių siūlų yra lengvas, vėsus vasarą ir šiltas žiemą.
„Jo savybės panašios į vilnos, išskyrus tai, kad moherio plaukas neturi žvynelių, galinčių dirginti odą“, – pristato Angoros ožkų augintojos.
Iš pradžių apie gerąsias vilnos savybes žinojusios tik teoriškai, motina ir dukra pradėjusios veiklą netruko ir praktiškai įsitikinti.
Tarsi pritardamas šeimininkių pasakojimui iš voljero suloja didelis gauruotas šuo – šveicariškos Berno zenenhundų veislės Keris, einantis šioje sodyboje ne tik draugo, sargo, bet ir papildomos vilnos tiekėjo pareigas.
Iš surinktos, iššukuotos Kerio vilnos kartu su ožkų moheriu verpiami ypatingi – stiprūs, šilti ir net, sako, gydantys siūlai.
Nors jų gaunama nedaug, jie labai vertinami ir paklausūs.
Paprasti vilnos stebuklai
Šiomis dienomis Vilniuje šurmuliuojant Kaziuko mugei, joje savo gaminius siūlo ir auksarankės ožkų augintojos iš Panevėžio krašto.
Kas supranta tokių verpalų ir iš jų numegztų, nuveltų ar nuaustų gaminių vertę – pirmieji būriuojasi prie jų stalo.
Mezgėjoms – į gijas susukti siūlai, nemėgstančioms megzti – įvairiaspalvės pirštinės, kojinės, riešinės, kepurės, kurias ir pačios mezga, ir Beatos krikšto mama padeda primegzti.
Iš storai suverptų siūlų G. Vildzevičienė kilimus ir kilimėlius audžia, iš vilnonių ožkų garbanų suvenyrų prigamina.
Besidomintiems Angoros ožkomis Beata gali papasakoti ir nelengvą jų atvežimo į Lietuvą istoriją, ir apie nuo seno itin populiaraus moherio patrauklumą.
„Mūsų verptas siūlas nešiauštas, ne su šilku ar kitais pluoštais susuktas, koks siūlomas parduotuvėse atvežtinis, fabrikuose pagamintas“, – sako ožkų augintojos.
Moheriu vadinami siūlai gaunami būtent iš Angoros ožkų vilnos ir yra itin lengvi, švelnūs, purūs, tačiau kartu tvirti, ilgaamžiai.
Ožkų vilna, arba moheris, vienas seniausių žinomų tekstilės pluoštų, vertinamas jau ne vieną šimtmetį.
O savo ožkų ūkio gimimo data Gražina ir Beta laiko 2019 metų spalio 18-ą dieną, kai į sodybą iš Vakarų Europos buvo parsigabentos pirmosios gauruotos, garbanotos augintinės.
Tokių Lietuvoje niekas neaugino, nes jos ne tokios kaip įprastos, melžiamos ožkos.
Angoros ožkos skirtos tik vilnai, jų nemelžia.
Norint turėti moherio siūlų, tereikia prižiūrėti ir šerti ožkų bandą, du kartus per metus tas įspūdingas ožkeles kirpti, gautą vilną gerai išplovus išdžiovinti ir pirštais iškedenus kiekvieną sruogytę apdirbti karštuvu arba specialiais šepečiais.
Iškarštą vilną jau galima verpti – abi moterys sparčiai darbuojasi rankiniais verptuvais.
Gautas siūlas dvejinamas – rateliu suvejamas po du, tada sukamas į gijas, plaunamas, gali būti dažomas, o išdžiovinus ir į kamuoliukus suvyniojus jau ir virbalus bus galima imti.
