Imantas J. ŠIMKUS: gyvenimas stebina!
Dirigento dr. Imanto Jono Šimkaus vardas žinomas muzikos gurmanams ne tik Lietuvoje.
Vos 31-erių dirigento biografijoje – koncertai su garsiais Austrijos, Vokietijos, Vengrijos simfoniniais orkestrais, pasirodymai Prancūzijoje, Lenkijoje, su orkestrais ir chorais išleistos kompaktinės plokštelės. Šio talentingo dirigento iniciatyva Lietuvoje atgaivinama sovietmečiu sunaikinta sakralinės muzikos kultūra.
I. J. Šimkaus plati pasaulėžiūra negali nestebinti: nuo liturginės muzikos iki džiazo ir netgi tango, nuo Platono filosofijos iki Marselio Prusto psichologijos.
Studijavęs Vienoje, gyvenęs Paryžiuje vis dėlto I. J. Šimkus sako savęs tikrąjį įprasminimą mato kurdamas Lietuvai ir Lietuvoje.
Tikrai neperdėsiu sakydama, kad Panevėžio muzikinio teatro premjera – Giedriaus Kuprevičiaus ir Kazio Sajos miuziklas „Devynbėdžiai“ yra reikšmingas kultūros įvykis. Esate šio pastatymo muzikos vadovas ir dirigentas. Ar regdamasis miuziklui patyrėte kūrybinių atradimų kaip tyrėjas ir menininkas?
„Devynbėdžiai“ į Panevėžio sceną sugrįžo po 50 metų. Ši K. Sajos pjesė dienos šviesą yra išvydusi įvairiais pavidalais – ir kaip miuziklas, ir kaip draminis veikalas.
Mūsų tikslas buvo pastatyti miuziklą, kad jame būtų kuo daugiau muzikos.
Dėl šios priežasties visa partitūra buvo dar kartą perorkestruota, kai kur muzikos net prikurta daugiau ir kūrinys įgavo kitą išraišką. Kaip muzikos vadovas, turėjau galimybę prisidėti prie visai kitokio pobūdžio pastatymo įgyvendinimo. Taigi, atradimų buvo daug.
Ir tai buvo nebe pirmas jūsų bendras projektas su Panevėžio muzikiniu teatru. Dirigavote Jono Vaitkaus režisuotoje Broniaus Kutavičiaus operoje „Strazdas – žalias paukštis“, sulaukusioje ne tik žiūrovų, bet ir kritikų geriausių įvertinimų. Kartu su kompozitoriumi L. Butkumi perrašėte visą B. Kutavičiaus rankraštį!
Kokių patirčių jums suteikė darbas Panevėžyje?
„Strazdas – žalias paukštis“ ir „Devynbėdžiai“ suteikė labai skirtingas patirtis.
Statydami „Strazdas – žalias paukštis“, tai, ką parašė B. Kutavičius, bandėme atgaivinti nepridėdami nuo savęs nė vienos natos, tik perrašydami į modernią notaciją. B. Kutavičius labai mėgo grafines ir simbolines partitūras, jos labai gražios, bet ne visada praktiškos. Tad teko sukti galvą, kaip šituos kazusus išspręsti ir visam orkestrui padaryti greitai perskaitomus.
B. Kutavičiaus muzika įstabi, reikalaujanti įsigilinimo. Visą partitūrą reikėjo rekonstruoti, tai buvo tikrai didelis projektas.
O „Devynbėdžių“ pastatymo atveju kompozitorius Giedrius Kuprevičius suteikė daugiau laisvės, leido mums ganėtinai laisvai elgtis. Miuziklas suskambo naujai, bet išlaikytas jo autentiškumas.
Kokia buvo jūsų muzikinio kelio pradžia? Gal augote muzikalioje aplinkoje?
Kiek man žinoma, šeimoje esu pirmas muzikas.
Mažiukas labai daug dainavau ir tėvams tikriausiai reikėjo mane kur nors padėti, kad nenervinčiau namie (juokiasi).
Mokėjau burti žmones aplink save. Toms dviem savybėms – muzikavimo ir vadovavimo – susijungus, natūraliai išėjo dirigavimas.
Bet stebuklų nebūna – didžiausi nuopelnai mano puikių mokytojų. Man išties labai pasisekė su pedagogais, kurie mane ugdė.
Kuo jums žavus dirigento darbas?
Pirmiausia tuo, jog dirigentas dirba su labai daug skirtingų ir talentingų asmenybių.
Labai įdomu dirbti su menininkais, juos suvesti, vienyti skirtingas interpretacijas į bendrą kūrybinį darbą ir nuolat būti tarp mąstančių, labai įdomių žmonių. Tai vienas didžiausių privalumų!
Be to, dirigentas priima ir nemažai kūrybinių sprendimų, ta laisvė kurti mane irgi labai žavi.
Kiek dirigentas gali sau leisti improvizuoti?
Rašiau disertaciją apie interpretaciją dirigavimo mene. Pirmiausia turime žinoti, kokį tekstą interpretuojame ir kaip kompozitorius pats traktavo savo notaciją, kiek mums paliko laisvės.
Pavyzdžiui, Morisas Ravelis yra sakęs, kad jo muzika sukurta ne interpretuoti, o realizuoti, išpildyti, kas parašyta.
O Olivjė Mesianas – kad interpretacijos laisvės gali būti labai daug.
Yra aibė ir kitų aspektų, pavyzdžiui, muzikinio atlikimo tradicija, kaip griežtai turime atlikti tam tikrą stilių, kokios buvo to meto tendencijos.
Bet laisvės visada yra – spalvų, dinamikos paieškose, tik ji skirtingo pobūdžio, skirtingo lygio.
Koks jūsų pasirodymas pačiam padarė didžiausią įspūdį?
Sudėtinga atsakyti. Kaip atlikėjui man labai patinka Gustavo Malerio muzika. Man labai artimos visos atliktos jo kūrinių interpretacijos, nežinau, kiek jos buvo vykusios, čia jau spręsti kritikams.
Taip pat ir Panevėžio muzikinio teatro scenoje suskambėjęs B. Kutavičiaus „Strazdas – žalias paukštis“. Tai buvo labai gilus prisilietimas, ypač per režisieriaus Jono Vaitkaus matymą, buvo labai įdomu su juo dirbti.
Teko daug prisidėti prie M. K. Čiurlionio kūrybos interpretavimo, prie Antono Bruknerio simfonijų.
Tas santykis su kūriniu daug priklauso ir nuo konteksto. Atsiverti kokią Gaetano Donicečio operą ir jau atrodo, kad tai visiškai mano muzika, bet esi įmetamas į nacionalinės muzikos interpretavimą ir supranti, kad tavo šaknys būtent čia.
Esam daugialypės būtybės, išgyvenančios skirtingus gyvenimo tarpsnius. Veikiausiai dėl to ir mūsų skonis kinta. Atrodo, kad tai, ką darai, ir yra geriausia, ką moki, bet paimi interpretuoti visiškai kito stiliaus, kito žanro muziką ir atrandi save visai netikėtu amplua.
Prieš ketvertą metų teko paruošti Astoro Piacolos programą. Iki tol niekada negalvojau, kad tango yra mano muzika, bet labai gerai joje jaučiausi. Gyvenimas stebina!
Studijavote Vienoje, gyvenote ir Paryžiuje. Ar nebuvo minčių tęsti kūrybinį kelią ne Lietuvoje?
Tikrai buvo. Visada esu atviras visokiems gyvenimo iššūkiams. Užsienyje daug kur didesnės galimybės, kokybiškesnės atlikimo priemonės – instrumentų, orkestrų, finansavimo. Bet kurdamas kitai kultūrai ir kuri svetimam. O kai kuri Lietuvai, jauti, kad kuri savo kultūrą. Nacionalinės muzikos interpretavimas, darbas nacionalinėje srityje kur kas labiau įprasmina.
Pastebiu tendenciją, kad pastaruoju metu daug lietuvių menininkų sugrįžta. Veikiausiai ir jie čia jaučia didesnį savęs įprasminimą. Juk ne viskas gyvenime yra susiję su geresne pozicija ir didesne alga.
Esate koncertavęs su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Lietuvos kameriniu orkestru, kitais garsiausiais šalies ansambliais, taip pat su užsienio kolektyvais – Čekijos Bohuslavo Martinu filharmonijos orkestru, Austrijos Graco kameriniu filharmonijos orkestru, Vokietijos Hamburgo Camerata orkestru. Ar skiriasi Lietuvos ir užsienio publika?
Tikrai skiriasi. Tarkim, austrai yra labai reiklūs orkestro muzikai, bet mažiau reiklūs chorams, nes jie Austrijoje silpnesni. O štai Baltijos šalyse turime labai stiprią chorinę kultūrą. Čekai – labai šilta publika.
Bet ir pačioje Lietuvoje publika labai skiriasi. Pastebiu miestuose susiformavusias skonių tendencijas. Tarkime, Kaunas labai mėgsta operetės žanrą, Panevėžys – draminį teatrą, čia stipri J. Miltinio tradicija. Biržuose, Radvilų pilyje, vyksta baroko senosios muzikos koncertai ir publika pripranta prie to žanro.
Kiekvienas miestas turi savo įdomių bruožų. Kartais gali labai nustebti, kokių staigmenų sulauki.
Pastebėjau, kad Panevėžyje, skirtingai nei kituose Lietuvos miestuose, visi trys teatrai – Muzikinis, Juozo Miltinio, „Meno“ – labai gražiai bendradarbiauja. Man pačiam teko kurti muziką vaikų spektakliui teatre „Menas“.
Netgi ir Muzikinis teatras prie publikos prieina per psichologinį, draminį lietuvišką teatrą. Juk operą „Strazdas – žalias paukštis“ režisavęs Jonas Vaitkus yra draminis režisierius, o K. Sajos „Devynbėdžiai“ irgi ilgai buvo žinomas kaip draminis spektaklis. Ir tai labai gražu. Sostinėje mes dažnai pasigendame lietuviškų autorių, nacionalinės kūrybos.
Turite labai daug ir labai įvairių muzikinių veiklų. Kaip tiek suspėjate? Ar dar lieka laisvo laiko?
Tikrai lieka! Bet mano gyvenime darbas ir laisvalaikis natūraliai susipynę.
Įprastai žmogus baigęs darbo dieną uždaro darbovietės duris, grįžta namo ir pasineria į asmeninį gyvenimą.
Menininkui daug sudėtingiau. Nuolat galvoji apie kūrybines idėjas. Atsikėlęs naktį užsirašai kokią nors frazę ar sumanymą.
Labai mėgstu literatūrą, daug skaitau, tai mano hobis.
Bet galiausiai iš literatūros kilusios idėjos nugula kūrybiniuose projektuose. Tarkim, sėdžiu, atostogauju ir parašau kokį skečą, kokį nors muzikinį etiudą.
Iš vienos pusės tarsi visą laiką dirbu, iš kitos – tiesiog toks esu.
O kurie rašytojai jūsų favoritai?
Yra tokių autorių, apie kuriuos sakai, jog gaila, kad perskaitei. Nes norėtųsi iš naujo išgyventi tą patyrimą, tą pirmą kartą su kūriniu.
Man prancūzų aukso literatūros viršukalnė yra Marselis Prustas.
Taip pat vokiečių Tomas Manas, kuris ir mums, lietuviams, ganėtinai artimas.
Labai mėgstu ir antikinę literatūrą, skaitau nemažai filosofijos. Bet vis tiek ant pjedestalo statyčiau M. Prustą ir T. Maną.
Kokios muzikos klausotės, kai norite atsipalaiduoti?
Kai nedirbu, stengiuosi klausytis džiazo. Buvo taip, kad po kokių trejų metų tokio naminio įvairaus džiazo klausymo sugalvojau su savo choru „Momentum“ parengti džiazo programą. Taigi, ir nedirbdamas galiausiai vis tiek dirbu.
O kokių turite tikslų? Kaip įsivaizduojate, kokie nauji kūrybiniai atradimai laukia?
Labai sudėtinga pasakyti. Planuoji vienaip, o pasisuka visai kitaip.
Austrijoje, Vienoje, gyvenau dvejus metus, bet skirtingu laiku. Studijuodamas magistrantūroje ir vėliau doktorantūroje. Tarp šių etapų buvo ketverių metų etapas, kai gyvenau Paryžiuje.
Kai po pirmųjų metų išvažiavau iš Vienos, maniau, kad tai nuostabus miestas, bet šitas mano gyvenimo tarpsnis jau baigtas ir čia nebegrįšiu. Bet išėjo taip, kad po ketverių metų grįžau.
O konkretu tai, kad su Vilniaus sakralinės muzikos choru „Adoramus“ 2020 metais pradėjome Lietuvos liturginės muzikos kompozicijų konkurso projektą.
Jo idėja – atnaujinti Lietuvos liturginę muziką. Sovietmečiu šitas kultūrinis baras buvo sugriautas. Norime sukurti didelę erdvę Lietuvos kompozitoriams kurti nacionalinę liturginę muziką. Jau yra įvykę du konkursai, išleisti du įrašų albumai ir tikrai žinau, kad 2026–2027 metais norėčiau padaryti trečią konkursą.
Dar norėčiau išleisti M. K. Čiurlionio sakralinės muzikos kūrybą.
Norėtųsi, kad ir jau padaryti darbai nenumirtų. „Devynbėdžiai“ Panevėžyje buvo rodyti bene 11 metų („Devynbėdžių“ premjera Panevėžio dramos teatre įvyko 1974 m. ir spektaklis gyvavo iki 1986 m. – aut. past.). Koks tai buvo pasisekimas!
Trokštu, kad ir Panevėžio muzikinio teatro atgaivinti „Devynbėdžiai“, ir „Strazdas – žalias paukštis“ ilgai gyvuotų, kad atsirastų dar daugiau tokių prasmingų pastatymų, ne vienadienių, o kalbančių apie universalias žmogiškąsias vertybes.
