Valdovas, padovanojęs Panevėžiui gimtadienį

Panevėžiečiams rugsėjo 7-oji – ne šiaip kalendoriaus data. Tai diena, kai prieš daugiau nei penkis šimtmečius Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras Jogailaitis savo raštu davė pradžią gyvenvietei, iš kurios ilgainiui išaugo Panevėžys.

Jo sprendimas atkreipti dėmesį į žemę tarp Lėvens ir Nevėžio upių šiandien atrodo savaime suprantamas, tačiau už šio istorinio fakto slypi įdomi valdovo asmenybė, jo epocha ir garsioji Jogailaičių giminė.

Panevėžyje Aleksandro vardas minimas su ypatinga pagarba – jo skulptūra Senvagės prieigose primena valdovą, kurio parašas miesto istorijai tapo lemtingas. Tačiau Aleksandras buvo ne tik Panevėžio pradžią nulėmusio rašto autorius. Jis – Jogailos vaikaitis, Kazimiero Jogailaičio sūnus, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius, valdęs sudėtingu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu. Be to, jo gyvenimo istorija neatsiejama nuo jaunesniojo brolio – šventojo Kazimiero, šiandien laikomo Lietuvos globėju.

Kas buvo šis valdovas, kurio sprendimas prieš 523 metus tapo Panevėžio miesto istorijos pradžia? Koks buvo jo gyvenimas, šeima, politiniai sprendimai ir paskutinės dienos? Ir kodėl Aleksandras, nors buvo Lenkijos karalius, amžino poilsio atgulė ne Krokuvoje, o Vilniaus katedroje – šalia savo brolio šv. Kazimiero?

Aleksandro epocha jau padengta tokiu storu laiko ir užmaršties sluoksniu, kad tik giliai besidomintieji gali pro jį prasibrauti ir surasti tai, ką pavyko išsaugoti įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose.

Istorikės atradimas

Tiesa, apie tą ypatingąjį 1503 metų rugsėjo 7-osios Aleksandro raštą žinota ne visada.

Šią paslaptį tik 1961 metais atskleidė Panevėžyje ilgą laiką gyvenusi istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, pedagogė Ona Maksimaitiene (1902–1999).

Tai ji nustatė, kad Panevėžys rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas būtent tą dieną, kai kunigaikštis Aleksandras žemę tarp Lėvens ir Nevėžio upių dovanojo Ramygalos klebonui su sąlyga, kad čia bus pastatyta bažnyčia.

Maldos namai iškilo 1507 m. dabartinės Senamiesčio gatvės teritorijoje. Šalia kūrėsi gyvenvietė, gavusi Senojo Panevėžio pavadinimą. Iki to laiko šioje vietovėje buvo stipri pagonybės įtaka, tačiau augant miestui krašte plito katalikybė.

Nevėžio dešiniajame krante įsikūrė Senasis Panevėžys, o 1519–1521 m. Nevėžio kairiajame krante susiformavo Naujojo Panevėžio gyvenvietė. Per Naująjį Panevėžį ėjo prekybos kelias į Rygą, dėl to jis plėtėsi sparčiau nei Senasis miestas. Jau XVI a. viduryje istorijos šaltiniuose Naujasis Panevėžys vadinamas miestu – jame buvo turgaus aikštė ir trys gatvės.

Tad dabar, rugsėjo 7-ąją minint Panevėžio įkūrimo datą, nežinoti Aleksandro vardo panevėžiečiui tiesiog neįmanoma, o šis O. Maksimaitienės atradimas bei kiti jos iškilūs darbai istorijos srityje – puiki dovana visam kraštui.

Istorikė savo veiklos srityje yra pasiekusi labai daug – ji pirmojo sieninio Lietuvos istorijos žemėlapio autorė ir, kaip yra sakęs panevėžietis istorikas, pedagogas Juozas Brazauskas, – istorijos kartografija buvo viena pagrindinių jos darbo krypčių.

Mokytoja žinoma ir kaip 1863 metų sukilimo Lietuvoje tyrinėtoja. Parašyta ir apginta disertacija „Sukilėlių karinė organizacija ir koviniai veiksmai 1863–1864 m.“, išleista knyga „Lietuvių sukilėlių kovos 1863–1864 m.“ ir kt.

Visa apimantis tyrimas

„Man Ona Maksimaitienė – pasiaukojimo ir atsidavimo pavyzdys. Iš jos ir dabar žmonės galėtų mokytis, kaip, nesiblaškant po pašalinius dalykus, siekti užsibrėžto tikslo“, – įsitikinęs istorikas J. Brazauskas.

Įtemptai ir atsidėjusi dirbdama O. Maksimaitienė parengė spaudai monografijos „Panevėžio miesto istorija“ 865 puslapių rankraštį, deja, jo išleisti nepavyko.

Iki nepriklausomybės atkūrimo pasirodė tik 108 puslapių knyga „Iš Panevėžio istorijos“.

Tik 2003-iaisiais, jau po autorės mirties, buvo išleista O. Maksimaitienės knyga „Panevėžio miesto istorija. Nuo pirmųjų paminėjimų šaltiniuose iki XX a. 8-ojo dešimtmečio“.

Pasitelkus gausius archyvų šaltinius, istoriografinius apibendrinimus, skaitytojui pirmą kartą buvo pateiktas visapusiškas, ne atskirus laikotarpius, bet visą Panevėžio istoriją apimantis, kvalifikuotai parengtas tyrimas.

Tą knygą ar bent jau kai kuriuos skyrius vertėtų paskaityti kiekvienam panevėžiečiui – savojo miesto istorija atsiskleis naujai ir įdomiai.

Jogailos vaikaitis

Ir O. Maksimaitienės knygą skaitęs, ir kituose šaltiniuose tiesos ieškojęs, istorija besidomintis panevėžietis, neabejotina, atsakytų ir į kitus kunigaikščiui Aleksandrui skirtos viktorinos klausimus.

Esminės žinios – kunigaikštis Aleksandras, Kazimiero Jogailaičio sūnus, Jogailos Gediminaičio vaikaitis, gyvenęs 1461–1506 metais, Lietuvą valdė 14 metų – nuo 1492 iki pat mirties.

Devynerius metus jis valdė vien tik Lietuvą ir daugiausia laiko praleisdavo Vilniuje, o Lenkijos karaliaus karūna jam atiteko 1501 metais po brolio Jono Albrechto mirties.

Kunigaikštis Aleksandras vertinamas kaip ypač rūpinęsis Lietuvos valstybingumu, įkūręs lietuviškų pinigų kalyklą, siekęs, kad lietuvių kalba būtų vartojama bažnyčiose.

Išsilavinęs kunigaikštis rūpinosi, kad į Lietuvą atvyktų išsimokslinusių žmonių iš kitų kraštų. Jo valdymo laikotarpiu Vilniuje pradėjo kurtis amatininkų cechai.

Kartu su broliu

Garbingojo kunigaikščio Aleksandro, vienintelio iš Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovų, palaikai ilsisi Vilniuje, katedroje, mauzoliejuje po Šv. Kazimiero koplyčia.

Aleksandras palaidotas šalia savo brolio Kazimiero (1458–1484) – dangiškuoju Lietuvos globėju laikomo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalaičio.

Kazimieras – antrasis sūnus valdovų Jogailaičių šeimoje, nuo pat mažens garsėjęs pamaldumu ir gyvenęs labai dorai. Susirgęs džiova jis mirė jaunas – mirtis ištiko pakeliui iš Gardino į Vilnių.

Dėl savo pamaldumo ir doro gyvenimo 1602 metais Kazimieras paskelbtas šventuoju.

O Vilniaus katedroje palaidoto Kazimiero kapas tapo maldininkus traukiančia vieta, su išgijimų ir kitų stebuklų liudijimais.

Kazimiero kulto patvirtinimo proga 1602 m. atidarytas karstas su jo palaikais.

Yra užrašyti ir liudytojų parodymai, teigiantys, kad kūnas, netgi praėjus daugiau kaip šimtui metų po mirties, rastas nepasikeitęs ir dargi skleidė nepaprastai malonų kvapą.

Šventojo Kazimiero kanonizacijos iškilmės įvyko 1604 m. gegužės 10–12 dienomis Vilniuje ir tai buvo įspūdingas renginys su iškilminga procesija iš Šv. Stepono bažnyčios į Vilniaus katedrą.

Lietuvos globėju šv. Kazimieras paskelbtas 1636 metais.

Aleksandras ir jo epocha

Daugiau sužinoti apie Aleksandrą bei jo artimus ar tolimesnius giminaičius galima iš daug informacijos pateikiančios knygos „Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ir jo epocha“ , sudarytos dr. Daivos Steponavičienės.

Knygos pagrindas – 2006 m. lapkritį Vilniuje vykusios tarptautinės mokslinės konferencijos „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro dvaro kultūra“ pranešimai.

Konferencija tuomet surengta ypatinga proga – minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio mirties penkių šimtų metų sukaktį.

Ši knyga – tai bandymas pažvelgti į vieno iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų asmenybę ir valdymą, pradedant tarptautine krašto padėtimi ir baigiant dvaro muzikine kultūra.

Gausi šeima

Su Panevėžio pradžia siejamas Aleksandras gimė Krokuvoje. Jis – ketvirtas sūnus ir penktas vaikas Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgaitės šeimoje.

Žinoma, kad sutuoktiniai susilaukė 13 vaikų – 6 sūnų ir 7 dukterų.

Vyriausias sūnus Vladislovas II Jogailaitis (1456–1516) tapo Čekijos ir Vengrijos karaliumi, Jonas Albrechtas (1459–1501) – Lenkijos karaliumi, o po Aleksandro mirties Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus pareigas perėmė brolis Žygimantas I Senasis (1467–1548), dar vienas Aleksandro brolis Frydrichas (1468–1503) tapo Krokuvos vyskupu.

Dukterys ištekėjo už įvairių šalių valdovų: Jadvyga (1457–1502) – už Bavarijos kunigaikščio Jurgio Turtingojo, Sofija (1464–1512) – už Brandenburgo-Ansbacho margrafo Frydricho II.

Visi Jogailaičiai vaikystėje gavo gerą išsilavinimą, mėgo ir domėjosi muzika, dalyvaudavo medžioklėse.

Bet Aleksandras „labiau nei kuris kitas brolis jautėsi lietuviu“.

Nors kunigaikščio veikla kartais vertinama prieštaringai, bet kilnumas, įžvalgumas, sveikas ir blaivus požiūris į reikalus ir žmones – nediskutuotini jo charakterio bruožai.

Pagal Vytauto pavyzdį

„Stebėdamas jo politiką LDK viso valdymo laikotarpiu, neradau nė vieno poelgio, kuris rodytų jo klastą ar veidmainystę“, – savo pranešime sakė mokslininkas iš Lenkijos, Poznanės universiteto Kšištofas Pietkievičius.

Aleksandras laikomas vienu iš labiausiai su LDK kultūriniu bei politiniu gyvenimu susijusių valdovų, dažnai vadinamas „paskutiniuoju valdovu, rezidavusiu Vilniuje“ bei mokėjusiu lietuvių kalbą.

Aleksandro pakėlimo didžiuoju kunigaikščiu ceremonija įvyko 1492 m. liepos 26-ąją Vilniaus katedroje.

Ceremonijos metu LDK didikai Aleksandrą paragino valdyti tautą „pagal lietuviškus papročius, arba pagal Vytauto pavyzdį“.

1495 m. Aleksandras vedė Rusijos valdovo Ivano III dukrą Eleną.

Lietuvos kronikose yra išsamus pasakojimas apie didžiojo kunigaikščio sužadėtinės atvykimą, o jų susitikimas aprašytas dar vaizdingiau.

Kelyje, vedančiame į Vilnių, kunigaikštytei buvo pastatyta palapinė, ją pasitiko iki 4000 lietuvių.

„Aleksandras, atvažiavęs su 500 žmonių palyda, pėsčias priėjo prie palapinės, jį pasitiko sužadėtinė ir „maloniai sutikę vienas kitą, ėjo prie jos palapinės“ lydimi džiaugsmingų šūksnių ir lietuvių muškietų šūvių“, – rašoma knygoje.

Nors ši pora vaikų neturėjo, tačiau teigiama, kad santuoka buvusi darni.

Kaip teigiama knygoje „Aleksandras ir jo epocha“, pagal Aleksandro elgesį šeimoje „matyti noras laikytis taisyklių ir sukurti tinkamus santykius“.

Paskutinės dienos

Į Vilnių iš Lenkijos Aleksandras paskutinį kartą parvažiavo 1506 metų kovo antroje pusėje jau rimtai sirgdamas, bet vis dėlto įveikęs nelengvą kelionę.

Gal todėl ir liga neatrodė pavojinga, skubių gydymo veiksmų nesiimta.

Tačiau liepos mėnesį jo sveikata suprastėjo tiek, kad gydytojai ne ką tegalėjo padėti.

Liepos mėnesį valdovas surašė testamentą, su kuriuo kartu pateiktas ir asmeninio kilnojamojo turto inventorius bei visokiausių vertybių sąrašu. Testamentas skelbė, kad Aleksandras Lietuvos didžiąją kunigaikštystę valdyti palieka savo broliui Žygimantui Senajam.

1506 m. rugpjūčio 5 dieną Aleksandrui sukako 45 metai, o to paties mėnesio naktį iš 19 į 20-ąją jis Vilniaus Žemutinės pilies rūmuose mirė. Buvo praėję vos treji metai nuo Panevėžiui lemtingo rašto, davusio pradžią Panevėžio miestui.

Nors Aleksandras testamente buvo išreiškęs valią jį laidoti Krokuvoje, padaryta buvo savaip – valdovo palaikai palaidoti Vilniaus katedroje.

Ta tema konferencijoje buvo daug svarstymų, nagrinėtos palaidojimo Vilniuje priežastys, įvairiai traktuojamas šis pasirinkimas.

Yra išlikęs laiškas vyskupui, kuriame karalaitis Žygimantas rašė: „dėl primygtinų

LDK ponų ir gyventojų prašymų mes nusprendėme šviesiausiojo brolio mirusio valdovo karaliaus Aleksandro kūną palaidoti čia“.

Kunigaikštis Aleksandras – vienas iš nedaugelio Lenkijos karalių, kurie nebuvo palaidoti Krokuvos Šv. Vaclavo ir Stanislovo katedroje Vavelyje – ten, kur nuo XIV amžiaus buvo lenkų monarchų laidojimo rūsys.

Bet jis kartu ir vienintelis Lenkijos karalius palaidotas Vilniuje – LDK sostinėje.