Tunas ir gyvsidabris: ką slepia konservuotos žuvies sudėtis?

Kai norisi skanios ir sveikos žuvies, daugelis renkasi tuną.

Jo mėsoje gausu baltymų, omega-3 riebalų rūgščių, vitaminų ir mineralų, tad ji naudinga širdžiai, smegenų veiklai, o taip pat padeda auginti raumenų masę.

Vis dėlto tunas turi ir „tamsiąją pusę“ – moksliškai įrodyta, kad šioje žuvyje gali kauptis gyvsidabris.

Kodėl pavojingas metalas aptinkamas tokioje vertingoje žuvyje?

Ar gyvsidabris maiste gali pakenkti mūsų sveikatai?

Ir ar įmanoma jį pašalinti?

Gyvsidabris tune

Gyvsidabris žuvyje neatsiranda savaime.

Pirmiausia jis patenka į vandenyną dėl aplinkos taršos – turbūt nesunku įsivaizduoti, kiek daug atliekų žmonija išmeta į gamtą?

Pramoniniai teršalai, anglies deginimas ir kiti taršos šaltiniai prisotina orą ir vandenį gyvsidabrio junginiais.

Vandenyje šis metalas virsta ypač pavojinga forma – metilgyvsidabriu.

Ši medžiaga lengvai tirpsta, patenka į jūros gyvūnų organizmus ir ima juose kauptis, judėdama aukštyn maisto grandinėje.

Smulkios žuvys sugeria mikroskopinius metilgyvsidabrio kiekius iš vandens ir planktono.

Bėda ta, kad žuvys nemoka pašalinti gyvsidabrio – viskas, kas pateko į jų organizmą, lieka ten visam laikui.

Kai vidutinio dydžio ar stambūs plėšrūnai suėda dešimtis ar šimtus tokių mažų žuvų, visas sukauptas metalas persiduoda jiems.

Tunas – viena iš tokių didelių žuvų.

Jis minta daugybe kitų jūros gyvūnų, todėl per gyvenimą jo audiniuose gali susikaupti nemažai gyvsidabrio.

Dėl to tunas ir kitos stambios žuvys, pavyzdžiui, rykliai, gali turėti gana didelį sunkiųjų metalų kiekį, kuris žmogui pavojingas, jei suvartojamas per daug.

Tuno keliama žala organizmui

Gyvsidabris – tai sunkusis metalas, kuris dideliais kiekiais gali rimtai pakenkti sveikatai.

Patekęs į organizmą jis gali sukelti nuovargį, nemigą, atminties sutrikimus, virškinimo, inkstų bei imuninės sistemos problemas.

Kai kurie tyrimai sieja gyvsidabrio perteklių su smegenų veiklos sutrikimais ir net tokių būklių kaip dėmesio stoka bei hiperaktyvumas atsiradimu.

Ypač jautrios gyvsidabriui yra nėščiosios ir vaikai – jiems tikrai vertėtų atsargiai vartoti stambias jūrų žuvis.

Vis dėlto svarbu suprasti: jei tuną valgote retkarčiais, nieko blogo nenutiks.

Daugeliu atvejų žuvies nauda ženkliai viršija galimą žalą.

Tunas išlieka vertingu baltymų, omega-3 riebalų rūgščių ir vitaminų šaltiniu, kurie itin svarbūs širdies, smegenų ir imuninės sistemos veiklai.

Svarbiausia – saikas ir kokybiškas produktas.

Kaip pagerinti konservuoto tuno kokybę?

Švedijos mokslininkai atrado būdą, kaip sumažinti gyvsidabrio kiekį konservuotame tune 25–35 procentais.

Kaip skelbia „Science Alert“, tai įmanoma padaryti pasitelkus specialų konservavimo metodą.

Tyrėjai į vandenį, kuriame mirkomas tunas, pridėjo aminorūgšties cisteino. Su ja gyvsidabris itin noriai jungiasi, todėl dalis šios kenksmingos medžiagos ištraukiama iš žuvies mėsos ir lieka skystyje. Kuo didesnis žuvies paviršiaus plotas liečiasi su tokiu tirpalu, tuo efektyviau pašalinamas gyvsidabris.

Svarbiausias šio metodo privalumas – jis veikia jau parduotuvėje, nereikia keisti gamybos proceso. Tyrimai parodė, kad nei kvapas, nei išvaizda nepasikeičia, o pats gyvsidabrio šalinimo procesas tęsiasi iki dviejų savaičių.

Nors technologija dar tobulinama, ekspertai įsitikinę: toks sprendimas gali padaryti žuvį gerokai saugesnę ir išsaugoti visas jos naudingąsias savybes.