Tris dešimtmečius – pirmose gretose

Jaunystėje tvirtinęs, kad kuo jau kuo, bet policininku tikrai nebūsiantis, panevėžietis Ričardas Bakas šioje tarnyboje skaičiuoja jau 36-tus metus. Jis svarsto, kad būti policininku, kaip ir gydytoju ar mokytoju, reikalingas pašaukimas.

„Man vis tenka gyventi perversmų laiku. Gimiau sovietmečiu, tarnavau sovietinėje armijoje, o iš jos grįžau jau į laisvą Lietuvą. Dirbti pradėjau milicininku, dabar aš – policijos pareigūnas“, – sako Ričardas Bakas, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo skyriaus pareigūnas.

Šio skyriaus pareigūnai pirmieji atvyksta į įvykio vietą.

Per daugiau nei trisdešimt tarnybos policijoje metų R. Bakas tvirtina įsitikinęs, kad tokiame darbe svarbiausia žmogiškumas.

Pasak pareigūno, ši sąvoka apima daugybę savybių: geranoriškumą, supratingumą, nuoširdumą, sąžiningumą. Deja, būtent jų, R. Bako teigimu, žmonėms neretai pritrūksta.

Už tūkstančių kilometrų nuo namų

Užaugo Ričardas netoli Raguvos, baigė šio miestelio vidurinę mokyklą.

Praėjus vos kelioms dienoms po abiturientų išleistuvių, sulaukė šaukimo į sovietinę armiją. Tarnauti teko Sibire, Sverdlovsko mieste – už 3000 kilometrų nuo Panevėžio.

Paskirtas į milicijos dalinį, ten saugojo parako fabriką.

O po metų jam buvo patikėtas dalinio kultūrinis gyvenimas.

Tarnybą palengvino fotografija

R. Bakas pasakoja dar paauglystėje sumanęs užsidirbti. Gyveno kaime, tėvai dirbo kolūkyje, ten pat padirbėti nutarė ir pats. Kolūkis jį priimti sutiko, dargi davė arklį, kuriuo važinėdamas po kolūkiečių namus surinkdavo primelžtą pieną.

Pristatęs jį į pieninę, grįždavo pas tėvus.

„Taip padirbėjęs nusipirkau neblogą fotoaparatą. Pamenu, net mokytojas, kuris vadovavo fotografų būreliui, turėjo prastesnį už manąjį“, – šypsosi R. Bakas.

Įsigijęs fotoaparatą Ričardas tapo savotišku Raguvos vidurinės mokyklos metraštininku – įamžindavo jos gyvenimą.

Fotografavo ir mokyklos draugus, o nuotraukas jiems parduodavo už simbolinį mokestį. Už tuos pinigus pirkdavo popieriaus nuotraukoms atspausti, ryškalų.

Tėvų namuose Ričardas buvo įsirengęs fotolaboratoriją.

„Fotografuodavau mokslo draugus, kurdavau plakatus, kurie taip pat buvo paklausūs tarp bendraamžių. Tuos plakatus kabindavomės ant sienų. Kitokių tuomet neturėjome“, – mena R. Bakas.

Aistra fotografijai pravertė ir sovietų armijoje. Įvertinę tokį lietuvio gebėjimą, dalinio vadai paskyrė Ričardą dirbti kino mechaniku, o netrukus jam patikėtos ir dalinio kultūros namų vadovo pavaduotojo pareigos.

„Nebloga buvo tarnyba“, – šypsosi pareigūnas.

Niekada nesakyk „niekada“

Iš sovietų armijos Ričardas sugrįžo 1990-ųjų pavasarį, kai Lietuvoje paskelbta nepriklausomybė. Mena, kad į gimtinę tada parskrido vilkėdamas civilinius drabužius, nors iš armijos būdavo įprasta grįžti su kareivio uniforma.

Grįžęs pirmiausia nuėjo atsiimti paso – iš siunčiamųjų į kariuomenę pasai būdavo surenkami, kareiviai turėdavo karinius bilietus.

„Paso teko kreiptis į rajono policiją, o ji tais laikais buvo įsikūrusi pastate, kur dabar veikia Kraštotyros muziejus, Vasario 16-osios gatvėje“, – mena R. Bakas.

Bet paso jam neišdavė. Pareigūnė pareiškė atiduosianti, jei sutiks dirbti milicininku.

Visgi Ričardas tokio pasiūlymo griežčiausiai atsisakė, o paso jam dar kurį laiką teko palaukti.

Visi gerai žinome patarlę „Niekada nesakyk „niekada“. R. Bakui ji itin tinka.

Nesutikęs dirbti milicijoje, nuėjo darbintis į tuo metu Panevėžyje veikusią įmonę „Linų pluoštas“. Joje ruošdavo linus verpimui.

„Įmonės vadovas pareiškė, kad mielai mane priimtų, bet neturi teisės – esu registruotas Panevėžio rajone, o įmonė gali įdarbinti ir apgyvendinti tik registruotus mieste“, – pasakoja R. Bakas.

Tais laikais Lietuvoje dar galiojo gyvenamosios vietos registracijos ribojimai.

Panevėžio rajono gyventojas, kad galėtų prisiregistruoti Panevėžyje, būtų privalėjęs valstybei sumokėti 19 tūkstančių rublių.

Tokių pinigų neturėjęs jaunuolis tada ir prisiminė pasiūlymą tapti milicininku.

Mat įsidarbinus Lietuvos milicijoje mokėti už gyvenamosios vietos registraciją mieste nereikėjo.

O šįmet, lapkričio 1-ąją, sukaks 36 metai, kai R. Bakas – atestuotas statutinis policijos pareigūnas.

Liko verčiausi

Policijos veteranas Ričardas skaičiuoja dirbantis jau su trečia kolegų karta.

Praėjus pusmečiui, kai įsidarbino milicijoje, ji perorganizuota į policiją.

Pertvarka, anot pašnekovo, atsijojo ne vieną buvusį pareigūną – dalis milicininkų nepanoro dirbti policininkais.

„Tais laikais į policiją atėjo, sakyčiau, nemažai atsitiktinių žmonių. Buvo ir tokių, kurie diskreditavo pareigūno vardą“, – neslepia R. Bakas.

Tačiau laikui bėgant tokie atsisijojo.

Juos pakeitė kiti, verti pareigūno vardo ir uniformos.

Į iškvietimą atvyksta pirmas

Daugybę metų R. Bakas dirbo transporto policijoje geležinkelyje. Jo darbas buvo aiškintis nusikaltimus traukiniuose, žūtis geležinkelyje.

Pareigūnas neslepia iki šių dienų skaudžiai prisimenantis, kai teko surinkti traukinio pervažiuoto žmogaus kūno dalis.

Šiurpu prisiminti ir tragediją, kai po traukiniu žuvo dvi mergaitės.

Nebelikus transporto policijos, R. Bakas tapo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo skyriaus patruliu.

„Esu tas, kuris pirmas atvykstu į iškvietimo vietą“, – paaiškina pareigūnas.

Bene daugiausia iškvietimų, pasak R. Bako, sulaukiama pašalpų ir atlyginimų mokėjimo dienomis.

Neslepia pareigūnas, kad iškvietimams įtakos turi ir mėnulio fazės. Patys keisčiausi jų pasipila per pilnatį.

„Nuvažiuoju ir girdžiu skundžiantis, kad kaimynai per lubas, sienas, elektros kištukus ar duris leidžia nuodus. Būna ir tokių atvejų, kai žmogui atrodo, kad kažkokiu nežinomu būdu vagys patekę į namus vagia santaupas“, – apie patrulių darbo kasdienybę pasakoja R. Bakas.

Pareigūnas sako per gyvenimą išmokęs parodyti pagarbą žmogui, išklausydamas jo istorijų, kad ir kokios šios būtų.

Akistatos su mirtimi nepasimiršta

R. Bakui yra tekę atvykus į iškvietimą bute rasti ir nusižudžiusį vaiką. Kitą kartą pavyko nuo savižudybės išgelbėti jaunuolį – už tai pareigūnas buvo apdovanotas.

Per tokius iškvietimus patirti išgyvenimai ir matyti vaizdai, neslepia R. Bakas, išliks atmintyje visam gyvenimui.

Paklaustas, kokių savybių reikia policijos pareigūnui, R. Bakas vardija gerą sveikatą, emocinį tvirtumą, šaltakraujiškumą, stiprų charakterį ir – teisingumą.

„O dar labai svarbu gerbti žmogų, su kuriuo bendrauji. Nei žodžiu, nei žvilgsniu neturi teisės pažeminti nė vieno, net nusikaltėlio. Smerkiamas padarytas nusikaltimas, o ne žmogus“, – pabrėžia Ričardas.

Auksarankis bitininkas

Kolegos R. Baką pažįsta ne tik kaip atsakingą pareigūną, bet ir kaip bitininką bei visų galų meistrą.

Bitininkystės paslaptis jis sako perėmęs iš mamos, kuriai jau 92-eji. Mamos perduotomis žiniomis ir savo darbu puoselėdamas bites, R. Bakas ne tik pats džiaugiasi jų suneštu medumi, bet ir kolegas juo palepina.

O kad pareigūno rankose darbas tirpte tirpsta, liudija ir jo paties pastatyti namai Panevėžyje. Be kitų pagalbos jis tvarko įsigytą sodybą kaime. Čia, atitrūkęs nuo darbo įtampos, pareigūnas atsikvepia, pasinėręs į sodybos gyvenimo ritmą.