Iš tiesų skirtumas tarp šviežių, šaldytų ir konservuotų daržovių bei vaisių dažnai būna mažesnis, nei manome. Kai kuriais atvejais šaldyti produktai maistines medžiagas išsaugo net labai gerai, nes dažniausiai užšaldomi netrukus po derliaus nuėmimo, kai jų maistinė vertė dar didelė.

Tad klausimas turėtų būti ne „švieži ar šaldyti“, o kaip dažniau suvalgyti pakankamai daržovių, vaisių ir uogų – ir kaip pasirinkti produktus, kuriuose nėra nereikalingo cukraus, druskos ar riebių padažų.

Kiek daržovių ir vaisių reikėtų suvalgyti

Daržovės, vaisiai ir uogos yra vitaminų, mineralinių medžiagų, skaidulų ir kitų organizmui naudingų junginių šaltinis. Pakankamas jų kiekis siejamas su mažesne kai kurių lėtinių ligų rizika, geresne virškinimo sistemos veikla ir sveikesne mityba apskritai.

Lietuvos sveikos mitybos rekomendacijose nurodoma kasdien suvartoti bent 500 g arba 5 porcijas daržovių, vaisių ir uogų. Iš jų bent 350 g turėtų sudaryti daržovės, neskaitant bulvių, o 150–250 g – vaisiai ir uogos.

Viena porcija – gana paprastas orientyras: dubenėlis salotų, vidutinio dydžio agurkas ar obuolys, sauja uogų, kelios morkos, pomidoras ar kita įprasta porcija. Svarbiausia – įvairovė ir reguliarumas.

Geriausia, kai daržovių, vaisių ir uogų yra kiekviename valgyme. Tačiau tai nereiškia, kad jie būtinai turi būti tik švieži. Tinka ir šaldytos, raugintos, saikingai termiškai apdorotos daržovės. Svarbu neapsiriboti vien bulvėmis ar saldžiais vaisiais – daržovių kasdien turėtų būti daugiau nei vaisių.

Kodėl šaldyti ir konservuoti produktai gali būti naudingi

Pagrindiniai šaldytų ir konservuotų daržovių bei vaisių privalumai – kaina, patogumas ir ilgesnis galiojimo laikas. Tai ypač aktualu žiemą ar ankstyvą pavasarį, kai švieži produktai būna brangesni, o jų kokybė ne visada džiugina.

Šaldytos daržovės dažnai jau būna nuplautos, supjaustytos ir paruoštos gaminti. Jas galima greitai suberti į sriubą, troškinį, omletą, košę ar garnyrą. Konservuotos ankštinės daržovės – pupelės, avinžirniai, lęšiai – taip pat gali labai praversti, kai norisi greitai pagaminti sotesnį patiekalą.

Dar vienas privalumas – mažiau maisto atliekų. Šviežios salotos, uogos ar vaisiai greitai vysta, genda, pelyja. Šaldyti ir konservuoti produktai laikosi gerokai ilgiau, todėl padeda sutaupyti ir išvengti situacijos, kai nespėtas suvalgyti maistas keliauja į šiukšliadėžę.

Ar šaldant išlieka vitaminai

Šaldymas sulėtina produktų gedimą ir padeda išsaugoti didelę dalį maistinių medžiagų. Dažnai daržovės ir vaisiai šaldomi tada, kai yra prinokę ar pasiekę tinkamą brandą, todėl jų maistinė vertė gali būti labai gera.

Žinoma, šaldymas nėra stebuklas. Kai kurios daržovės prieš šaldymą trumpai blanširuojamos – apdorojamos karštu vandeniu ar garais. Dėl to gali sumažėti dalis jautresnių vandenyje tirpių vitaminų, pavyzdžiui, vitamino C ar kai kurių B grupės vitaminų. Kita vertus, blanširavimas padeda sustabdyti fermentų veiklą, išsaugoti spalvą, skonį ir tekstūrą.

Praktiškai svarbiausia šaldytų produktų nekankinti: neatšildyti ir vėl neužšaldyti kelis kartus. Pakartotinis atitirpinimas ir užšaldymas blogina tekstūrą, gali skatinti skysčių netekimą ir neigiamai veikti kokybę. Todėl geriausia išsiimti tiek, kiek iškart sunaudosite.

Kas nutinka konservuojant

Konservavimas veikia kitaip nei šaldymas. Produktai paprastai kaitinami aukštoje temperatūroje, kad būtų sunaikinti mikroorganizmai ir maistas galėtų ilgai saugiai stovėti kambario temperatūroje. Dėl tokio apdorojimo dalis jautresnių maistinių medžiagų, ypač vitamino C, gali sumažėti.

Vis dėlto tai nereiškia, kad konservuoti produktai yra „beverčiai“. Konservuoti pomidorai, pupelės, avinžirniai, lęšiai, kukurūzai ar kai kurios daržovės vis tiek gali būti geras skaidulų, mineralinių medžiagų ir augalinių baltymų šaltinis.

Kai kurių produktų atveju terminis apdorojimas netgi padidina tam tikrų junginių prieinamumą organizmui. Pavyzdžiui, iš kaitintų pomidorų organizmui lengviau pasisavinti likopeną – antioksidantą, siejamą su pomidorų raudona spalva. Todėl konservuoti pomidorai savo sultyse ar pomidorų tyrė be perteklinės druskos gali būti visai geras pasirinkimas.

Didžiausia konservų problema – druska ir cukrus

Renkantis konservuotus produktus svarbiausia skaityti etiketes. Konservuotose daržovėse ir ankštiniuose produktuose neretai būna daug druskos, o konservuotuose vaisiuose – pridėtinio cukraus ar sirupo.

Todėl verta rinktis daržoves ir ankštinius produktus su užrašu „be pridėtinės druskos“, „mažiau druskos“ arba tiesiog palyginti natrio kiekį maistingumo lentelėje. Jei tokio pasirinkimo nėra, dalį druskos galima sumažinti paprastai: nupilti skystį ir produktus perplauti po tekančiu vandeniu.

Konservuotus vaisius geriau rinktis savo sultyse, o ne sirupe. Dar geriau – be pridėtinio cukraus. Sirupas gali paversti iš pažiūros sveiką produktą tiesiog saldžiu desertu.

Atsargiau reikėtų žiūrėti ir į konservuotas pupeles pomidorų ar kitokiuose padažuose, nes juose gali būti ir druskos, ir cukraus. Jei tokie produktai valgomi dažnai, verta rinktis mažiau druskos ir cukraus turinčias versijas.

O kaip dėl saugumo

Šaldyti vaisiai ir daržovės paprastai yra saugūs, tačiau kai kuriuos produktus, ypač šaldytas daržoves, geriausia vartoti termiškai apdorotus, jei taip nurodyta ant pakuotės. Tai svarbu dėl galimos mikrobiologinės taršos.

Konservų atveju galioja kita taisyklė: niekada nevartokite produkto iš išsipūtusios, pažeistos, surūdijusios ar pratekėjusios skardinės. Išsipūtusi pakuotė gali rodyti, kad viduje vyksta mikroorganizmų veikla, todėl rizikuoti nereikėtų.

Atidarytų konservų taip pat geriau nelaikyti pačioje skardinėje. Likusį turinį verta perdėti į švarų indelį, uždengti ir laikyti šaldytuve.

Kaip patogiai naudoti šaldytas ir konservuotas daržoves

Šaldytos daržovės – vienas paprasčiausių būdų greitai pagerinti vakarienę. Žirneliai, brokoliai, špinatai, šparaginės pupelės, morkų ir žiedinių kopūstų mišiniai tinka sriuboms, troškiniams, apkepams, omletams ar garnyrams.

Šaldytos uogos puikiai tinka košėms, jogurtui, varškei, glotnučiams, kepiniams ar padažams. Jos ypač naudingos ne sezono metu, kai šviežios uogos brangios arba atvežtinės ir ne tokios aromatingos.

Konservuotos ankštinės daržovės gali išgelbėti pietus ar vakarienę: avinžirnius galima dėti į salotas, sriubas, troškinius, iš jų gaminti užtepėles; pupelės tinka čili troškiniams, makaronų padažams, mišrainėms; lęšiai greitai padidina patiekalo sotumą.

Sausos ankštinės daržovės dažnai yra dar pigesnės ir taip pat ilgai laikosi, tačiau jas reikia mirkyti ar ilgiau virti. Todėl konservuotos pupelės ar avinžirniai nėra prastas pasirinkimas – ypač jei padeda dažniau valgyti augalinį maistą.

Ar džiovinti vaisiai gali pakeisti šviežius

Džiovinti vaisiai ir uogos taip pat gali būti mitybos dalis, tačiau jų nereikėtų laikyti lygiaverčiu kasdieniu šviežių ar šaldytų vaisių pakaitalu. Džiovinant pašalinama daug vandens, todėl cukrūs ir kalorijos tampa labiau koncentruoti.

Keli džiovinti abrikosai, slyvos ar datulės gali būti patogus užkandis, bet sauja džiovintų vaisių cukraus kiekiu gali prilygti gerokai didesniam šviežių vaisių kiekiui. Be to, dalis džiovintų vaisių papildomai saldinami arba apdorojami sirupu, todėl verta skaityti sudėtį.

Lietuvos sveikos mitybos rekomendacijose taip pat pabrėžiama, kad džiovintus vaisius ir uogas reikėtų vartoti saikingai, nes juose gausu cukrų. Sultys taip pat nėra visavertis vaisių ar uogų pakaitalas, nes jose mažiau skaidulų ir santykinai daugiau cukrų.

Ką rinktis parduotuvėje

Jei perkate šviežius produktus, rinkitės sezoninius ir tokius, kuriuos tikrai spėsite suvalgyti. Vasarą ir rudenį šviežių vietinių daržovių bei uogų pasirinkimas Lietuvoje didelis, todėl verta tuo naudotis. Tačiau žiemą šaldytos daržovės ar uogos dažnai yra labai praktiška alternatyva.

Rinkdamiesi šaldytus produktus, ieškokite paprastos sudėties: daržovės, uogos ar vaisiai be cukraus, druskos, padažų, džiūvėsėlių ar riebalų mišinių. Kuo trumpesnė sudėtis, tuo lengviau suprasti, ką iš tikrųjų perkate.

Rinkdamiesi konservus, žiūrėkite į druską, cukrų ir padažus. Geriausias pasirinkimas – ankštiniai produktai ar daržovės vandenyje, savo sultyse ar natūraliame užpilde, be perteklinių priedų.

Mitą verta pamiršti

Skirstymas į „naudingus šviežius“ ir „antrarūšius šaldytus“ produktus yra pasenęs. Šaldytos daržovės, vaisiai ir uogos gali būti visavertė sveikos mitybos dalis, o kai kuriais atvejais – net patogesnis ir pigesnis būdas dažniau valgyti augalinį maistą.

Konservuoti produktai taip pat gali būti naudingi, jei pasirenkami apdairiai. Svarbiausia vengti perteklinės druskos, cukraus ir riebių padažų.

Tad sveikiausias pasirinkimas nebūtinai yra tas, kuris atrodo „šviežiausiai“. Sveikiausias pasirinkimas yra tas, kuris padeda kasdien suvalgyti pakankamai daržovių, vaisių ir uogų, dera prie jūsų gyvenimo ritmo ir netampa dar viena priežastimi maistui gesti šaldytuve.

The post Ar šviežios daržovės tikrai naudingesni už šaldytus ar konservuotus? appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau formalių lentelių viršuje neretai atsiduria visai kitokia valstybė – mažytis, itin turtingas Monakas.

Iš pirmo žvilgsnio atsakymas atrodo paprastas: jei norite gyventi ilgai, keliaukite ten, kur statistiškai gyvenama ilgiausiai. Vis dėlto ilgaamžiškumo reitingai slepia daug niuansų. Jie rodo ne tik sveikos gyvensenos įpročius, bet ir šalies turtą, medicinos prieinamumą, gyventojų sudėtį, vaikų mirtingumą bei socialinę aplinką.

Todėl vien pasakyti, kad „šioje šalyje žmonės gyvena ilgiausiai“, nepakanka. Kur kas įdomiau suprasti, kodėl taip yra ir ką iš tų pavyzdžių galime pritaikyti patys – taip pat ir Lietuvoje, kur gyvenimo trukmė ilgėja, bet vis dar atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkio.

Kur žmonės gyvena ilgiausiai

Pagal vieną iš dažnai cituojamų 2026 m. tikėtinos gyvenimo trukmės reitingų, pirmoje vietoje atsiduria Monakas. Ten tikėtina gyvenimo trukmė siekia apie 86–87 metus. Toliau rikiuojasi San Marinas, Honkongas, Japonija ir Pietų Korėja.

Tačiau Monakas – labai specifinis atvejis. Tai mažytė valstybė, kurioje gyvena palyginti nedaug žmonių, o didelę jų dalį sudaro pasiturintys gyventojai. Jie turi gerą prieigą prie medicinos, gyvena saugioje aplinkoje, dažniausiai nepatiria skurdo, pavojingų darbo sąlygų ar prastos mitybos padarinių.

Kai valstybė tokia maža, statistika tampa jautresnė kiekvienam demografiniam pokyčiui. Be to, tikėtina gyvenimo trukmė priklauso ne tik nuo to, kiek metų sulaukia senjorai, bet ir nuo to, kiek žmonių miršta vaikystėje ar jauname amžiuje. Jei ankstyvų mirčių labai mažai, bendras rodiklis smarkiai kyla.

Todėl Monako pavyzdys labiau pasakoja ne apie stebuklingą dietą ar vieną ypatingą įprotį, o apie turto, medicinos, saugumo ir specifinės gyventojų sudėties derinį. Lyginti mažytę kunigaikštystę su milijoninėmis valstybėmis nėra visiškai tikslu.

Lietuvos atveju toks palyginimas ypač iškalbingas. Pagal naujausią Europos Komisijos, EBPO ir Europos sveikatos sistemų observatorijos parengtą Lietuvos sveikatos profilį, 2024 m. tikėtina gyvenimo trukmė mūsų šalyje siekė 77,6 metų – tai buvo 4,1 metų mažiau nei ES vidurkis. Moterų tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje siekė 81,9 metų, vyrų – 73,1 metų, tad lyčių skirtumas išlieka labai didelis.

Kodėl dažnai minima Japonija

Jei ieškome šalies, kurios ilgaamžiškumas labiau susijęs su gyvenimo būdu, dažniausiai atsigręžiama į Japoniją. Ši šalis jau seniai laikoma vienu ryškiausių pavyzdžių, kaip mityba, sveikatos priežiūra, kasdieniai įpročiai ir visuomenės organizavimas gali veikti gyvenimo trukmę.

Japonų ilgaamžiškumo nereikėtų aiškinti vien sušiais, žaliąja arbata ar kokiu nors vienu „slaptu“ produktu. Ilgaamžiškumas čia kyla iš visos sistemos: saikingesnės mitybos, didesnio žuvies, sojos, daržovių ir kitų augalinių produktų kiekio, mažesnio nutukimo paplitimo, profilaktinės medicinos ir gana stiprios visuomenės sveikatos kultūros.

Moksliniuose tyrimuose pabrėžiama, kad Japonijos gyventojų ilga gyvenimo trukmė siejama su mažesniu mirtingumu nuo išeminės širdies ligos ir kai kurių vėžio rūšių. Tam įtakos gali turėti ne vien genetika, o ir kasdienė mityba bei mažesnis nutukimo lygis.

Lietuvai šis pavyzdys aktualus ne todėl, kad reikėtų kopijuoti japonišką virtuvę, o todėl, kad jis parodo bendrą principą: gyvenimo trukmę lemia ne vien gydymas susirgus, bet ir daugybė kasdienių pasirinkimų, kurie per dešimtmečius susideda į didelį skirtumą.

Ką bendro turi ilgaamžių šalys

Ilgiau gyvenančios šalys paprastai turi kelis bendrus bruožus. Pirmiausia – gerai veikiančią sveikatos priežiūros sistemą. Tai reiškia ne tik modernias ligonines, bet ir ankstyvą ligų diagnostiką, skiepus, prevencines programas, kraujospūdžio, cholesterolio, cukraus kiekio kraujyje kontrolę.

Šioje vietoje Lietuva turi ir pasiekimų, ir akivaizdžių iššūkių. Gyvenimo trukmė po pandemijos atsitiesė, tačiau išvengiamo mirtingumo rodikliai tebėra prastesni nei EBPO vidurkis. 2025 m. EBPO duomenimis, Lietuvoje prevencinėmis priemonėmis išvengiamas mirtingumas siekė 222 atvejus 100 tūkst. gyventojų, kai EBPO vidurkis buvo 145, o gydymu išvengiamas mirtingumas – 134 atvejai 100 tūkst. gyventojų, kai EBPO vidurkis buvo 77.

Antra, svarbi mitybos struktūra. Ilgaamžių šalių gyventojų racione dažnai daugiau žuvies, daržovių, ankštinių kultūrų, vaisių, riešutų, mažiau stipriai perdirbto maisto, saldžių gėrimų ir perteklinio raudonos mėsos kiekio.

Trečia, didelę reikšmę turi nutukimo paplitimas. Antsvoris ir nutukimas didina antrojo tipo cukrinio diabeto, hipertenzijos, širdies ir kraujagyslių ligų, insulto bei kai kurių onkologinių ligų riziką. Todėl šalys, kuriose mažiau nutukimo, dažnai turi geresnius sveikatos rodiklius.

Ketvirta, svarbus druskos kiekis. Japonija ilgą laiką turėjo problemų dėl didelio druskos vartojimo, kuris siejamas su aukštu kraujospūdžiu, insulto ir skrandžio vėžio rizika. Tačiau keičiantis mitybos įpročiams ir mažėjant druskos kiekiui, mažėjo ir kai kurios su tuo susijusios sveikatos rizikos.

Lietuvoje šie klausimai taip pat svarbūs. Širdies ir kraujagyslių ligos ilgą laiką išlieka viena pagrindinių mirčių priežasčių, o didesnis dėmesys kraujospūdžiui, mitybai, judėjimui, alkoholio vartojimo mažinimui ir ankstyvai diagnostikai galėtų realiai prisidėti prie ilgesnio gyvenimo.

Ką iš tikrųjų reiškia tikėtina gyvenimo trukmė

Svarbu suprasti, kad tikėtina gyvenimo trukmė nėra pažadas, kiek metų konkretus žmogus gyvens. Tai statistinis rodiklis, apskaičiuojantis, kiek vidutiniškai gyventų naujagimis, jei dabartiniai mirtingumo rodikliai pagal amžių išliktų tokie patys.

Kitaip tariant, teiginys, kad tam tikroje šalyje žmonės gyvena vidutiniškai 86 metus, nereiškia, jog dauguma jos gyventojų miršta būtent tokio amžiaus. Tai modelis, padedantis lyginti šalis, vertinti sveikatos sistemos efektyvumą ir gyvenimo sąlygas.

Tikroji šiandien gimstančių vaikų gyvenimo trukmė priklausys nuo to, kaip per ateinančius dešimtmečius keisis medicina, aplinka, technologijos, maistas, gyvenimo būdas ir socialinės sąlygos.

Tai svarbu ir vertinant Lietuvą. Vienas skaičius neatskleidžia visos istorijos: mieste ir regione, tarp skirtingo išsilavinimo, pajamų, profesijų ir lyčių grupių gyvenimo trukmė gali skirtis. Todėl ilgaamžiškumas nėra vien asmeninės drausmės klausimas – jį lemia ir tai, kaip lengva žmogui pasiekti gydytoją, gyventi saugioje aplinkoje, sveikai maitintis, judėti, laiku pasitikrinti sveikatą.

Ko galime pasimokyti patys

Gera žinia ta, kad ilgaamžiškumui nereikia nei persikelti į Monaką, nei tapti japonu. Dalis veiksnių, lemiančių ilgesnį ir sveikesnį gyvenimą, yra gana žemiški.

Pirmiausia verta daugiau dėmesio skirti mitybai: dažniau rinktis daržoves, ankštinius produktus, žuvį, viso grūdo gaminius, mažiau vartoti saldžių gėrimų, stipriai perdirbtų produktų, perteklinio cukraus, druskos ir sočiųjų riebalų.

Lietuvoje tai nebūtinai reiškia egzotišką meniu. Sveikesnė mityba gali būti labai paprasta: daugiau daržovių prie įprastų patiekalų, dažnesni ankštiniai produktai, žuvis bent kelis kartus per savaitę, mažiau rūkytų, sūrių ir stipriai perdirbtų gaminių, atsargesnis požiūris į alkoholį ir saldžius gėrimus.

Taip pat svarbu palaikyti sveiką kūno svorį, reguliariai judėti, nerūkyti, riboti alkoholį, tikrintis kraujospūdį, cholesterolį, gliukozės kiekį kraujyje ir neignoruoti profilaktinių sveikatos patikrų.

Lietuvoje ypač svarbu kalbėti ir apie vyrus, nes jų gyvenimo trukmė gerokai trumpesnė nei moterų. Tai susiję ne tik su biologija, bet ir su rizikingesniu elgesiu, vėlesniu kreipimusi į medikus, didesniu mirtingumu nuo išvengiamų priežasčių. Kuo anksčiau vyras sužino savo kraujospūdį, cholesterolio ir cukraus rodiklius, tuo daugiau galimybių užkirsti kelią ligoms, kurios tyliai vystosi metų metus.

Nė vienas iš šių punktų nėra stebuklingas atskirai. Tačiau jų visuma ir sudaro tą pagrindą, kuris ilgainiui gali sumažinti širdies ligų, diabeto, insulto ir kai kurių vėžio formų riziką.

Ilgaamžiškumas – ne vien skaičius

Formaliai ilgiausios tikėtinos gyvenimo trukmės lentelėse gali pirmūnauti Monakas, tačiau tai ypatingas atvejis – maža, turtinga ir saugi valstybė, kurios statistika ne visada tinka kaip pavyzdys didelėms šalims.

Jei ieškome realistiškesnio ilgaamžiškumo modelio, verta žiūrėti į Japoniją ir kitas aukštus rodiklius turinčias valstybes. Jų pamoka paprasta: ilgas gyvenimas dažniausiai nėra vieno stebuklingo produkto ar vienos paslapties rezultatas. Tai nuoseklus įpročių, medicinos, aplinkos ir socialinių sąlygų derinys.

Lietuvai ši pamoka ypač aktuali. Mūsų šalies gyvenimo trukmė per pastaruosius metus gerėjo, bet atotrūkis nuo ES vidurkio vis dar rodo, kad vien medicinos pažangos nepakanka. Ilgesnį gyvenimą lemia ir tai, ką valgome, kiek judame, kaip miegame, ar laiku tikrinamės sveikatą, ar mažiname žalingus įpročius ir ar išdrįstame kreiptis pagalbos dar tada, kai liga nėra įsisenėjusi.

O svarbiausia – ilgaamžiškumas neturėtų būti matuojamas vien metais. Ne mažiau svarbu, kiek tų metų žmogus praleidžia sveikas, savarankiškas ir galintis gyventi visavertį gyvenimą.

The post Kurioje šalyje žmonės gyvena ilgiausiai? Atsakymas gali nustebinti appeared first on Kauno savaitė.

Diskusijos apie antsvorį neišvengiamai susiveda į moralizavimą ir neva būtinybę herojiškai save nugalėti. Tačiau šiuolaikinė medicina tokį požiūrį jau seniai atmeta.

Šiandien nutukimas oficialiai pripažintas sudėtinga lėtine liga, kuria sergant bet kokie bandymai apriboti kalorijas atsimuša į evoliucinius mechanizmus.

Kodėl organizmas griežtą dietą priima kaip tiesioginę grėsmę išlikimui? Kaip hormonų disbalansas valdo mūsų apetitą priešingai sveikam protui?

Esmė – ne dietos

Aišku, niekas kategoriškai netvirtina, kad dietos neveikia. Kalorijų ribojimas tikrai leidžia sumažinti kūno masę – tai patvirtina tūkstančiai tyrimų ir milijonų žmonių asmeninė patirtis.

Problema yra ne numesti svorio – problema išlaikyti pasiektą rezultatą.

Didelių sisteminių apžvalgų duomenimis, dauguma žmonių, sumažinusių kūno svorį dieta, per 3–5 metus susigrąžina didžiąją dalį prarastų kilogramų. Neretai – daugiau nei pusę. Tačiau taip nutinka ne dėl to, kad jie aptingo ar apsileido. Tai tiesiog reiškia, kad trumpalaikės ir griežtos mitybos intervencijos yra prastai pritaikytos ilgalaikiam vartojimui. Organizmas joms aktyviai priešinasi.

Svarbus ir kontekstas.

Svoris sugrįžta ne visiems ir ne vienodai. Dalies žmonių pasiektas rezultatas išlieka. Bet paprastai tai susiję ne su išskirtinėmis valios savybėmis, o su tuo, kad jiems pavyko suformuoti tvarų gyvenimo būdą ir gauti reikiamą pagalbą.

Kitiems svorio sugrįžimas yra dėsninga ir biologiškai nulemta rizika, ypač jei lieknėjimo programa buvo trumpa, pernelyg griežta ir be gydytojų priežiūros.

Kodėl organizmas svorio metimą vertina kaip grėsmę

Smegenys nežino, kad žmogus riboja maistą dėl sveikatos ar dailesnės figūros. Senosioms evoliucinėms išlikimo sistemoms staigus energijos tiekimo sumažėjimas reiškia viena: prasidėjo badas. Ne sąmoningas suaugusio žmogaus, turinčio pilną šaldytuvą, pasirinkimas, o reali grėsmė egzistencijai, reikalaujanti skubaus atsako.

Informaciją apie energetinių rezervų būklę smegenys nuolat gauna iš kelių organų: riebalinio audinio, žarnyno, kasos ir kepenų. Kai riebalų masė pradeda mažėti, persitvarko visas hormoninių signalų srautas. Ir kaip atsakas į tai įsijungia mechanizmai, susiformavę epochose, kai kitas valgis nebuvo garantuotas. O konkrečiai – sumažinti energijos sąnaudas ir priversti organizmą aktyviau ieškoti bei vartoti kaloringą maistą.

Specialistai tai vadina ginamu kūno svorio diapazonu (svoriu, kai kūnas jaučiasi geriausiai, todėl jį tokį ir stengiasi palaikyti). Ir pabrėžia: svarbu suprasti, kad čia kalbama ne apie vieną nekintamą skaičių, bet būtent diapazoną, kurį organizmas tam tikromis sąlygomis stengiasi palaikyti ir kurį galima koreguoti. Bet tik suprantant, kad kovoti su evoliucine biologija vien valios pastangomis yra ypač sudėtingas uždavinys.

Kodėl po dietos taip norisi valgyti

Dėl to kalti alkio ir sotumo hormonai.

Leptinas – riebalinio audinio gaminamas hormonas, signalizuojantis smegenims apie pakankamas energijos atsargas.

Kai riebalų masės sumažėja, nukrenta ir leptino lygis. Smegenys tai supranta kaip deficito signalą ir pereina į maisto paieškos režimą.

Grelinas – apetitą stimuliuojantis skrandyje gaminamas hormonas. Metant svorį, jo išsiskyrimas suintensyvėja ir taip sustiprina bado jausmą.

GLP-1 (gliukagono pavidalo peptidas-1) – tuo pat metu susilpnėja iš žarnyno ateinantys sotumo signalai, įskaitant paties organizmo gaminamą GLP-1. Todėl žmogus ne šiaip nusprendžia suvalgyti daugiau: jis fiziškai patiria pokyčius, kuriuos sunku ignoruoti:

• Anksčiau pradeda jausti alkį ir vėliau pastebi sotumą.

• Dažniau galvoja apie maistą, jautriau reaguoja į jo vaizdą ir kvapą.

• Sunkiai sustoja suvalgęs įprastą porciją, net ir sąmoningai norėdamas valgyti mažiau.

• Patiria įkyrias mintis apie kaloringus produktus.

Tai nėra charakterio silpnumas – tai pasikeitusi biochemija. Numetus svorio, ankstesnį maisto kiekį tenka kontroliuoti stipresnio apetito sąlygomis. Ir apie tai beveik niekada niekas nebūna įspėjamas iš anksto.

Ekonomijos režimas kaip spąstai

Sumažėjusiam kūnui reikia mažiau kalorijų gyvybinėms funkcijoms palaikyti. Tačiau bėda ta, kad neretai energijos sąnaudų sumažėjimas po dietos būna labiau išreikštas, nei galima paaiškinti vien tik kūno masės netekimu.

Šis reiškinys vadinamas adaptacine termogeneze – papildomu, neproporcingu energijos sąnaudų sumažėjimu organizmui reaguojant į maisto ribojimą.

Svarbiausia, kad sumažėja ne tik energijos kiekis, kurį organizmas išeikvoja būdamas ramybės būsenos – kvėpavimui, širdies darbui, kūno temperatūros palaikymui. Pats žmogus nesąmoningai tampa mažiau judrus: rečiau atsistoja, lėčiau vaikšto. Didėja nuovargis, ir tai papildomai riboja kasdienį aktyvumą.

Taip susidaro energetiniai spąstai – atsikračius antsvorio, apetitas yra didesnis, o energijos sąnaudos mažesnės. Todėl net ir nedidelis kasdienis 100–150 kalorijų perteklius pamažu sugrąžina prarastus kilogramus.

Taip nutinka ne dėl to, kad žmogus atsipalaidavo, bet todėl, kad biologinės apsaugos sistema būtent taip sprendžia užduotį, kurią jai sukūrė evoliucija.

Stresas, miegas ir emocinis apetitas

Mitybos elgseną iš esmės keičia ir lėtinis stresas. Patiriant įtampą, smegenys aktyviau ieško greito apdovanojimo, o saldus, riebus, didelio kaloringumo maistas jį suteikia beveik akimirksniu.

Smegenų centrai, atsakingi už ilgalaikį planavimą ir impulsų kontrolę, kurie turėtų mus apsaugoti nuo tokių sprendimų, esant tokioms sąlygoms nedirba efektyviai.

Mitybos elgseną iš esmės keičia ir lėtinis stresas.

Tokią situaciją dar labiau komplikuoja miego trūkumas. Jei reguliariai neišsimiegama – trūksta bent valandos ar dviejų, impulsų kontrolė sumažėja dar labiau. Kaip ir motyvacija fiziniam aktyvumui. O subjektyvus bado jausmas auga.

Tyrimai rodo, kad net viena savaitė miego, trunkančio šešias valandas vietoj aštuonių, pastebimai pakeičia hormonų profilį: didėja grelino ir krinta leptino lygis.

Svarbu skirti kelias skirtingas situacijas, kurios neretai suplakamos į viena:

Fizinis badas – energijos poreikio jausmas, susijęs su biochemija ir laiku, praėjusiu nuo paskutinio valgymo.

Emocinis persivalgymas – maistu naudojamasi kaip būdu sumažinti nerimą, nuobodulį ar įtampą.

Automatinis valgymas – valgymas prieš ekraną, kelyje ar draugijoje nejaučiant sąmoningo bado.

Kompulsiniai epizodai – situacijos, kai žmogus jaučia kontrolės praradimą dėl suvalgyto maisto kiekio, paskui – kaltės jausmą.

Tai iš esmės skirtingos būsenos su skirtingomis priežastimis ir skirtingomis pagalbos strategijomis. Tad perprasti situaciją ir paskirti teisingą gydymą gali tik gydytojas.

Svarbus, bet ne panacėja

Reguliarus fizinis aktyvumas padeda išsaugoti raumenų masę metant svorį, gerina širdies ir kraujagyslių sistemos darbą, didina audinių jautrumą insulinui (taip mažindamas II tipo cukrinio diabeto riziką), normalizuoja miegą ir palaiko psichologinę būseną. Joks kitas įrankis neduoda tokio visapusiško poveikio sveikatai apskritai.

Tačiau trys mėnesiai intensyvių treniruočių nėra tas pats, kas tvarus gyvenimo būdas.

Pasibaigus „maratonui“ ar iššūkiui, krūviai paprastai staiga sumažėja, kartu su jais išnyksta ir didžioji dalis pasiektų rezultatų.

Be to, dideli krūviai neretai tik dar labiau sustiprina apetitą.

Tad nors fizinis aktyvumas esant nutukimui yra būtinas, jo dažniausiai nepakanka kaip vienintelio gydymo metodo.

Judėjimas yra neatsiejama kompleksinės programos dalis, o ne jos pakaitalas.

Užkeiktas „numečiau – priaugau“ ratas

Ekstremalios dietos veiksmingos trumpuoju laikotarpiu, todėl minus 7 kg per mėnesį atrodo kaip didelė sėkmė. Tačiau mitybos plano, susijusio su nuolatiniu badavimu, griežtu draudimu ir visišku tam tikrų produktų grupių atsisakymu, neįmanoma laikytis ilgai.

Po griežtos kontrolės periodo neretai seka persivalgymo epizodas.

Tai irgi nėra atotrūkis moraline prasme ar valios trūkumas – tai fiziologiškai nuspėjamas atsakas į ilgalaikį ribojimą.

Tačiau pats žmogus tai priima kaip asmeninį pralaimėjimą, tad vėl sugalvoja draudimus, paleisdamas naują ciklą.

Taip ir atsiranda tai, ką vadiname svorio sūpynėmis: svoris krenta ir auga, krenta ir auga… Kaskart su didėjančia psichologine našta, prastėjančiais metaboliniais rodikliais ir smunkančia saviverte.

Griežta dieta yra greito svorio mažinimo įrankis. Sveikatos išlaikymo strategija – visai kita užduotis, reikalaujanti kitokio požiūrio.

Neatsitiktinai pastaraisiais metais medicinoje įvyko svarbus lūžis. Nutukimą liautasi vertinti kaip tingumo ar drausmės trūkumo pasekmė – jis pradėtas vadinti lėtine liga.

Ši liga kyla dėl vienalaikio kelių veiksnių poveikio: nervų ir endokrininės sistemų darbo, genetinio polinkio, maisto aplinkos ypatumų, miego režimo, lėtinio streso, vartojamų vaistų ir gretutinių ligų.

Būtent todėl universalaus patarimo, kaip numesti svorio, vienodai tinkančio visiems, neegzistuoja.

The post Svorio spąstai: kodėl kilogramai grįžta appeared first on Kauno savaitė.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo visiškai nekaltas įprotis. Vanduo juk nesurūgsta kaip pienas ir nesugenda kaip maistas.

Iš tiesų pats vanduo per naktį netampa pavojingas ar „nuodingas“. Tačiau svarbu, kur jis buvo laikomas, ar indas buvo švarus, ar vanduo stovėjo atviras, ar iš butelio jau buvo gerta. Būtent šios smulkmenos lemia, ar rytinis gurkšnis bus tik ne itin skanus, ar jau ne pats higieniškiausias pasirinkimas.

Kodėl ryte vanduo kartais būna keisto skonio

Jeigu stiklinė vandens visą naktį stovėjo atvira, ryte jo skonis gali pasirodyti „plokščias“, prėskas ar tarsi pastovėjęs. Tai nereiškia, kad vanduo sugedo. Per kelias valandas jis kontaktuoja su kambario oru, sugeria nedidelį kiekį anglies dioksido, šiek tiek keičiasi jo rūgštingumas, išgaruoja dalis ištirpusių dujų.

Kambario temperatūroje vanduo taip pat nebeatrodo toks gaivus kaip vėsus. Todėl žmogui gali susidaryti įspūdis, kad jis „senas“. Tačiau jei stiklinė buvo švari, kambaryje nebuvo daug dulkių, šalia nelakstė augintiniai ir vanduo stovėjo tik vieną naktį, sveikam suaugusiam žmogui toks gurkšnis paprastai neturėtų sukelti problemų.

Visai kas kita, jei atvira stiklinė stovėjo prie praviro lango, šalia maisto, ant dulkėtos palangės ar ten, kur prie jos galėjo prieiti katė ar šuo. Tokiu atveju į vandenį gali patekti dulkių, plaukų, mikroorganizmų ar kitų nešvarumų.

Kodėl rizikingiau gerti iš jau nugerto butelio

Uždarytas butelis iš pirmo žvilgsnio atrodo saugesnis nei atvira stiklinė. Taip ir yra, jei vanduo buvo įpiltas į švarų indą, užsuktas dangteliu ir paliktas vėsioje vietoje. Tačiau situacija pasikeičia, jei iš butelio jau buvo gerta tiesiai per kaklelį.

Burnoje natūraliai gyvena daugybė bakterijų. Kai lūpos liečiasi prie butelio, dalis mikroorganizmų patenka ant kaklelio ir į patį vandenį. Jei toks butelis per naktį paliekamas šiltoje patalpoje, bakterijoms atsiranda palankesnės sąlygos daugintis.

Tai nereiškia, kad kiekvienas iš vakaro nugertas butelis ryte būtinai sukels sveikatos sutrikimų. Sveikam žmogui rizika dažniausiai nedidelė. Tačiau tokio vandens geriau neduoti vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms ar tiems, kurių imunitetas nusilpęs. Taip pat nereikėtų dalintis tuo pačiu buteliu su kitais.

Vienkartiniai plastikiniai buteliai – ne gertuvės

Lietuvoje daugelis įpratę vienkartinį mineralinio ar geriamojo vandens butelį panaudoti dar kartą – prisipilti vandens iš čiaupo ir nešiotis automobilyje, darbe ar prie lovos. Vieną kitą kartą tai nebūtinai pavojinga, bet paversti tokią tarą nuolatine gertuve nėra gera mintis.

Vienkartiniai plastikiniai buteliai nėra sukurti ilgalaikiam naudojimui. Juos sunkiau tinkamai išplauti, ypač siaurą kaklelį ir dangtelį. Laikui bėgant ant paviršių gali kauptis bakterijos, o įbrėžimai ar įlinkimai tampa dar viena vieta nešvarumams. Todėl geriau rinktis plačiakaklę daugkartinę gertuvę, kurią galima normaliai išplauti karštu vandeniu su indų plovikliu.

Svarbu ir tai, kur butelis laikomas. Plastikinių butelių nereikėtų palikti ant tiesioginės saulės, prie radiatoriaus ar automobilyje karštą dieną. Karštis ir ultravioletiniai spinduliai blogina plastiko savybes, o vanduo tokiame butelyje gali įgauti nemalonų kvapą ar skonį. Praktinis patarimas paprastas: jei butelis buvo ilgai kaitinamas saulėje ar automobilyje, geriau jo negerti.

O kaip dėl vandens iš čiaupo Lietuvoje?

Lietuvos skaitytojui svarbu atskirti du dalykus – vandens kokybę ir jo laikymo higieną. Daugelyje Lietuvos vietovių centralizuotai tiekiamas geriamasis vanduo yra požeminis, paprastai mikrobiologiškai saugus ir tinkamas vartoti. Tačiau net geras vanduo gali tapti ne toks švarus, jei jis pilamas į neplautą gertuvę, paliekamas atviras ar ilgai laikomas šiltai.

Kitaip reikėtų vertinti šulinių ar individualių gręžinių vandenį. Jo kokybė priklauso nuo konkrečios vietos, aplinkos, ūkinės veiklos ir šulinio priežiūros. Jei vanduo naudojamas iš šulinio, jį verta periodiškai tirti, ypač jei šeimoje yra kūdikių, nėščiųjų ar vyresnio amžiaus žmonių.

Kada vakarykštį vandenį geriau išpilti

Iš vakaro palikto vandens geriau negerti, jei stiklinė stovėjo atvira visą naktį dulkėtoje vietoje, šalia augintinių ar maisto. Jo taip pat geriau atsisakyti, jei iš butelio buvo geriama tiesiai per kaklelį ir jis paliktas šiltoje patalpoje.

Vandenį reikėtų išpilti, jei jis stovėjo ne vieną naktį, o kelias dienas, jei pasikeitė jo kvapas, spalva, atsirado drumstumas, nuosėdų ar plėvelė paviršiuje. Atsargiau reikėtų elgtis ir tada, kai vandenį gers vaikas, senjoras ar žmogus po ligos.

Atskira taisyklė galioja automobiliui. Vasarą salone paliktas plastikinis butelis gali smarkiai įkaisti. Tokio vandens geriau nelaikyti „atsargai“ ir negerti kitą dieną, ypač jei butelis jau buvo pradarytas.

Kaip laikyti vandenį, kad jis išliktų švarus

Paprasčiausias sprendimas – vakare įsipilti vandens į švarią gertuvę ar grafiną su dangteliu. Geriausia rinktis stiklą, nerūdijantį plieną arba kokybišką daugkartinę gertuvę, kurią galima lengvai išplauti.

Gertuvę reikėtų plauti kasdien, ypač jei iš jos geriama tiesiai lūpomis. Vien praskalauti vandeniu neužtenka – ant kaklelio, dangtelio ir vidinių sienelių gali likti bakterijų. Tinka šiltas vanduo, indų ploviklis ir geras išdžiovinimas.

Jei norite vandens prie lovos, geriau rinktis ne atvirą stiklinę, o uždengtą indą. Tokiu atveju rytinis vanduo bus ir malonesnio skonio, ir higieniškesnis.

Svarbiausia išvada

Vakarykštis vanduo nėra nuodas. Vieną naktį švarioje, uždarytoje taroje pastovėjęs vanduo dažniausiai yra tinkamas gerti. Problemos prasideda tada, kai vanduo paliekamas atviras, laikomas nešvarioje gertuvėje, geriama iš to paties butelio kelias dienas arba plastikinė tara kaitinama saulėje.

Todėl saugiausia taisyklė labai paprasta: ryte gerkite šviežią vandenį iš švaraus indo, o vakare prie lovos palikite ne atsitiktinį nugertą butelį, bet uždengtą stiklinę, grafiną ar gerai išplautą gertuvę.

The post Kodėl ryte geriau negerti iš vakaro butelyje palikto vandens appeared first on Kauno savaitė.

Vieną akimirką miegate, o kitą koja tarsi sukietėja, pirštai įsitempia, o skausmas toks stiprus, kad sunku net pajudėti.

Dažniausiai tai vadinama kojų mėšlungiu. Mediciniškai tai – staigus, nevalingas raumens susitraukimas. Jis gali trukti kelias sekundes, bet kartais užsitęsia kelias minutes, o raumens jautrumas gali išlikti ir kitą dieną.

Daugelis iš karto pagalvoja: „Trūksta magnio.“ Tačiau tai tik viena iš galimų priežasčių. Kojų mėšlungį gali lemti ir skysčių trūkumas, nuovargis, ilgas stovėjimas, kai kurie vaistai, kraujotakos ar nervų sistemos problemos.

Kodėl raumenį sutraukia mėšlungis?

Normaliai raumuo susitraukia ir atsipalaiduoja gavęs nervų sistemos signalus. Tam reikia tinkamos nervų, raumenų, kraujotakos ir mineralų pusiausvyros.

Mėšlungio metu ši sistema sutrinka: raumuo pradeda trauktis nevalingai ir tarsi „užstringa“. Jis susitraukia stipriai, dėl to pablogėja kraujotaka, raumeniui ima trūkti deguonies, o atsipalaiduoti tampa dar sunkiau.

Štai kodėl mėšlungis gali atrodyti toks staigus ir skausmingas. Tai ne šiaip „nutirpusi koja“, o nevalingas raumens spazmas.

Kodėl mėšlungis dažnai užklumpa naktį?

Naktį kojų mėšlungis pasitaiko ypač dažnai. Viena priežastis – miego padėtis. Miegant pėdos dažnai būna nuleistos žemyn, o blauzdos raumuo sutrumpėjęs. Tokia padėtis gali sudaryti palankesnes sąlygas spazmui.

Kita priežastis – ramybės būsena. Dieną kojos dirba, o naktį, kai ilgai nejudame, kraujotaka sulėtėja. Jei raumuo per dieną buvo pervargęs, įtemptas ar po fizinio krūvio atsirado smulkių pažeidimų, naktį jis gali sureaguoti mėšlungiu.

Tai ypač aktualu žmonėms, kurie daug stovi, ilgai sėdi, dirba fizinį darbą, sportuoja, bet nepakankamai atsigauna, arba dieną išgeria per mažai skysčių.

Ar tikrai visada kaltas magnis?

Ne. Magnis svarbus normaliai raumenų ir nervų veiklai, tačiau kojų mėšlungis ne visada reiškia jo trūkumą.

Mėšlungiui įtakos gali turėti:

• skysčių trūkumas;
• elektrolitų disbalansas;
• magnio, kalio ar kalcio trūkumas;
• raumenų nuovargis;
• nepatogi kojų padėtis miegant;
• ilgas stovėjimas arba sėdėjimas;
• nėštumas;
• kai kurie vaistai;
• kraujotakos, nervų, inkstų, kepenų ar skydliaukės ligos.

Todėl aklai gerti magnį „dėl viso pikto“ ne visada prasminga. Vieniems jis gali padėti, kitiems – ne. Be to, jei mėšlungis kartojasi dažnai, svarbu ieškoti priežasties, o ne tik slopinti simptomą.

Ypač atsargiai reikėtų elgtis su kalio papildais. Jų nereikėtų vartoti savarankiškai, nepasitarus su gydytoju ar vaistininku, nes per didelis kalio kiekis gali būti pavojingas, ypač sergant inkstų ligomis ar vartojant kai kuriuos vaistus nuo kraujospūdžio.

Ką daryti, kai koją sutraukė mėšlungis?

Svarbiausia – pabandyti priverstinai ištempti susitraukusį raumenį. Jei mėšlungis sutraukė blauzdą, atsisėskite, ištieskite koją ir patraukite pėdos pirštus į save. Kulnas turi būti stumiamas į priekį, o pėda lenkiama kūno link.

Jeigu rankomis pėdos nepasiekiate, galima panaudoti rankšluostį, diržą ar paklodės kraštą – užmesti ant pėdos ir švelniai traukti į save.

Kitas būdas – atsistoti ir atsargiai perkelti svorį ant sutrauktos kojos, pėdą laikant pilnai ant grindų. Tai gali padėti raumeniui atsipalaiduoti.

Kai aštrus skausmas atlėgsta, blauzdą galima švelniai pamasažuoti. Masažuokite nuo pėdos aukštyn, link kelio. Jei raumuo vis dar jautrus, gali padėti šilta dušo srovė arba šiltas drėgnas rankšluostis.

Svarbu: jei skausmas labai stiprus, koja patinsta, parausta, nutirpsta ar mėšlungis nepraeina ilgiau kaip 10 minučių, nereikėtų laukti, kol „praeis savaime“.

Kaip sumažinti naktinio mėšlungio riziką?

Jei mėšlungis kartojasi, verta pradėti nuo paprastų įpročių.

Prieš miegą galima kelias minutes švelniai pratempti blauzdas. Pavyzdžiui, atsiremti rankomis į sieną, vieną koją pastatyti priekyje, kitą atitraukti atgal ir kulną laikyti ant grindų. Tempimas turi būti jaučiamas, bet ne skausmingas.

Taip pat svarbu per dieną gerti pakankamai vandens, ypač karštu oru, po fizinio krūvio ar gausiau prakaituojant.

Jei mėšlungis dažnai užklumpa naktį, verta atkreipti dėmesį į miego padėtį. Per stipriai užklota antklodė gali spausti pėdas žemyn. Tokiu atveju galima palikti daugiau vietos kojoms arba po keliais padėti nedidelę pagalvę.

Jeigu žmogus daug sėdi, pravartu kas valandą bent trumpai pajudėti, pakilnoti pėdas, pasivaikščioti ar atlikti keletą blauzdų tempimo pratimų.

Kada verta pasitikrinti vaistus?

Kai kurie vaistai gali didinti mėšlungio tikimybę. Tai gali būti dalis šlapimą varančių vaistų, kai kurie vaistai nuo kraujospūdžio, cholesterolio ar astmos, taip pat kiti preparatai.

Tai nereiškia, kad vaistus reikia nutraukti savarankiškai. To daryti negalima. Tačiau jei mėšlungis prasidėjo pradėjus vartoti naują vaistą arba sustiprėjo pakeitus dozę, verta pasitarti su šeimos gydytoju.

Gydytojas įvertins, ar mėšlungis gali būti susijęs su vartojamais vaistais, elektrolitų pusiausvyra ar kita sveikatos būkle.

Kada kojų mėšlungis gali būti rimtesnis signalas?

Dažniausiai naktinis kojų mėšlungis nėra pavojingas. Vis dėlto kartais jis gali būti susijęs su kitomis sveikatos problemomis.

Į gydytoją verta kreiptis, jei:

• mėšlungis kartojasi labai dažnai;
• dėl jo nuolat sutrinka miegas;
• spazmas trunka ilgiau nei 10 minučių;
• kartu atsiranda kojos tinimas, paraudimas ar karštis;
• jaučiamas tirpimas, silpnumas ar dilgčiojimas;
• skausmas atsiranda vaikštant ir praeina sustojus;
• mėšlungis prasidėjo pradėjus vartoti naujus vaistus;
• sergate diabetu, inkstų, kepenų, skydliaukės ar kraujotakos ligomis.

Tokiais atvejais priežastis gali būti ne vien nuovargis ar mineralų trūkumas. Kartais panašūs simptomai susiję su venų, arterijų, nervų ar medžiagų apykaitos sutrikimais.

Ko geriau nedaryti?

Nereikėtų mėšlungio gydyti vien papildais, neieškant priežasties. Magnis nėra universali priemonė visiems.

Taip pat nereikėtų savarankiškai vartoti kalio papildų ar vaistų nuo mėšlungio, ypač jei turite lėtinių ligų arba vartojate vaistus nuo kraujospūdžio, širdies ligų ar inkstų problemų.

Seniau kojų mėšlungiui gydyti kai kur naudotas chininas, tačiau šiandien jis daugelyje rekomendacijų nebesiūlomas dėl galimų rimtų šalutinių poveikių. Todėl tokių priemonių be gydytojo nurodymo vartoti nereikėtų.

Paprasta taisyklė

Jei naktį koją sutraukė mėšlungis, pirmiausia ištempkite raumenį – pėdos pirštus traukite į save, kulną stumkite į priekį. Kai skausmas atlėgs, blauzdą pamasažuokite ir sušildykite.

Jeigu mėšlungis pasitaiko retai, dažniausiai pakanka daugiau dėmesio skirti skysčiams, poilsiui, tempimo pratimams ir miego padėčiai.

Tačiau jei mėšlungis kartojasi dažnai, trikdo miegą ar jį lydi tinimas, tirpimas, paraudimas ar silpnumas, verta pasikonsultuoti su šeimos gydytoju. Tokiu atveju organizmas gali signalizuoti ne tik apie nuovargį, bet ir apie sveikatos problemą, kurią reikia įvertinti rimčiau.

The post Naktį koją sutraukė mėšlungis: ko gali trūkti organizmui ir kaip numalšinti spazmą? appeared first on Kauno savaitė.

Gerti aspiriną apsisaugoti nuo krešulių ar jokiu būdu ne? Valgyti kiaušinius ar bijoti, kad juose esantis cholesterolis užkimš kraujagysles?

Atsakymai į tokius klausimus tik atrodo akivaizdūs.

Kaip ir visas mokslas, medicina nuolat evoliucionuoja. O dar internetas įkiša savo dažnai nieko bendra su tiesa neturintį trigrašį.

Galiausiai kiekvieno žmogaus organizmas yra skirtingas, ir tai, kas padeda vienam, nebūtinai tampa išsigelbėjimu kitam.

Todėl mitybos specialistai ir gydytojai kardiologai pataria per daug neimprovizuoti širdies tausojimo tema be jų žinios ir periodiškai atnaujinti informaciją apie pagrindines sveikos širdies taisykles.

Pavyzdžiui, šias jau galite drąsiai pamiršti.

Kasdienis aspirino vartojimas

Pasižymintis kraują skystinančiu, taigi nuo krešulių saugančiu poveikiu, šis vaistas gali padėti išvengti infarkto ir insulto. Tačiau tik kai kuriems žmonėms. Kitiems nuolatinis aspirino vartojimas gresia rimtomis šalutinėmis reakcijomis, pavyzdžiui, kraujavimu virškinimo trakte.

Dėl to pasaulio specialistai jau nebesiūlo aspirino, kaip širdies ligų riziką mažinančios priemonės, absoliučiai visiems. Per dešimtmečius, kol tokia rekomendacija galiojo, kardiologai išsiaiškino, kad dažniausiai vaistais yra visiškai nereikalingas, o kai kada – ir nepaprastai pavojingas.

40–59 metų asmenys, kuriems padidėjusi širdies ir kraujagyslių sistemos ligų rizika, tačiau dar neturintys tokios diagnozės savo ligos istorijoje (pavyzdžiui, 45-erių rūkaliai, sergantys diabetu), klausimą vartoti ar nevartoti aspirino turėtų spręsti kartu su savo gydytoju. Tačiau 60-mečiams ir vyresniems žmonėms, nesergantiems širdies ligomis, geriau nepradėti jo gerti.

Jeigu esate patyrę infarktą, širdies kraujagyslių šuntavimo, stentavimo operacijas, aspirinas bus į naudą nepaisant nuo jūsų amžiaus. Arba jei nieko panašaus nenutiko, bet turite smarkiai užkalkėjusias širdies kraujagysles, aspirino tabletės taip pat greičiausiai duos naudos. Bet ir čia galioja esminė taisyklė: pasitarti su gydytoju. Be jo palaiminimo kasdien aspirino nevartokite niekada.

Jūros druska sveikesnė už paprastą

Jūros druska yra mažiau apdorota, turi daugiau mineralų, tačiau jų abiejų maistinė vertė yra tokia pati ir mūsų organizmas jas vienodai pasisavina.

Todėl nesvarbu, kokią druską naudosite, svarbu, kad nenaudotumėte per daug: rekomenduojama norma – 1 šaukštelis per dieną. Nes druskos perteklius neigiamai veikia kraujospūdį ir didina širdies ligų bei insulto riziką.

Kokosų aliejus sveikesnis maistui gaminti

Nors gryname kokosų aliejuje yra vidutinio ilgio grandinių riebalų rūgščių, manoma, didinančių gerojo cholesterolio kiekį organizme, nors jis pasižymi antimikrobinėmis ir antioksidacinėmis savybėmis, šiame produkte vis tiek pavojingai daug sočiųjų riebalų – maždaug 50 proc. daugiau nei svieste. O vartojant pernelyg daug sočiųjų riebalų daugėja blogojo cholesterolio, taigi didėja insulto bei širdies kraujagyslių ligų rizika.

Dauguma kardiologų rekomenduoja, kad sotieji riebalai turėtų sudaryti ne daugiau kaip 6 proc. visų perdien suvartojamų kalorijų – arba dar mažiau. Kaip alternatyvą jie siūlo naudoti nedidelius kiekius alyvuogių („extra virgin“) ir avokadų aliejaus.

Elektroninės cigaretės geriau už paprastas

Įkvėpti karšto oro iš cigaretės ar elektroninio inhaliatoriaus, kaip ir iš degančio pastato, niekada nebus sveika plaučiams.

Elektroninėse cigaretėse garinamas skystis turi toksiškų medžiagų ir aliejų, kurie taip pat žeidžia plaučius, kaip smalkės ar dervos. O jeigu dar jame yra nikotino, tai lygiai tas pat, jei rūkytumėte tabaką.

Nikotinas ne tik sukelia priklausomybę, bet ir kraujospūdį, be to, lemia hipertenziją.

Tiesiog meskite rūkyti, užuot ieškoję pakaitalų.

Kava nesveika širdžiai

Taip, kava yra vienas labiausiai stimuliuojančių gėrimų. Tačiau tas ne visada blogai sveikatai.

Nustatyta, kad išgeriant apytikriai po 2–3 puodelius kavos per dieną širdies ligų rizika sumažėja. Šauniausia, kad tiek sveikiems, tiek jau sergantiems žmonėms.

Tik reikėtų būti atsargesniems, jeigu jums diagnozuota aritmija arba priešlaikinis skilvelių ar prieširdžių susitraukimas, ir nepiktnaudžiauti kava. Kofeinas gali dar labiau sustiprinti širdies permušimus.

Truputis alkoholio širdžiai nepakenks

Tai dažnas įsitikinimas: jeigu neviršysime rekomenduojamos alkoholio paros dozės, jokios žalos širdžiai nebus.

Nieko panašaus.

Europos kardiologų asociacija tvirtina, kad alkoholio kiekiai, kai kuriose valstybėse laikomi saugūs vartoti, yra susiję su širdies nepakankamumo vystymusi.

Tas pats pasakytina ir apie raudonąjį vyną. Nors jis gali tam tikra prasme pagerinti širdies sveikatą (tikėtina, jog vyne esantys antioksidantai didina gerojo cholesterolio kiekį ir saugo nuo blogojo kaupimosi organizme), tai nėra visa tiesa.

Kaip visur, taip ir vartojant alkoholį būtina jausti saiką. O atsiradus širdies problemų – nepulti gurkšnoti raudonojo vyno: tai ne vaistai.

Be to, kai kurių širdies ligų (tarkime, nepakankamumo) atvejais alkoholis, nustatyta, veikia kaip sukėlėjas arba jas komplikuojantysis veiksnys.

Kardiologų išvada: norite sveikos širdies – visai nevartokite alkoholio.

10 000 žingsnių per dieną pakeičia mankštą

Nors judėjimas labai svarbus visai sveikatos būklei, tam, kad išvengtume širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, dešimties tūkstančių žingsnelių neužtenka, įspėja gydytojai.

Raktas į sveiką širdį – nuosaikūs krūviai. Tai reiškia, kad vaikštinėdami lėtai nepasitarnaujate širdžiai taip, kaip tuo atveju, jei sportuotumėte intensyviau.

Bet jeigu pasivaikščiojimai jums labai patinka, puiku – tik žingsniuokite sparčiau arba neškitės nedidelius svarmenis. Jei lengvai išprakaituosite, o širdis ims plakti sparčiau, žinosite, kad viską darote teisingai.

Sveika valgyti tik kiaušinių baltymus

Tai labai senas įsitikinimas iš laikų, kai manyta, kad kiaušinius – o ypač trynius – valgyti nėra sveika, nes juose gausu maistinio cholesterolio.

Tiesa ta, kad tryniuose susikaupusios ir visos naudingiausios maistinės medžiagos: liuteinas, folatas, riboflavinas, vitaminai A, B12, D, K. Dauguma jų gyvybiškai svarbūs ir saugo nuo visokių ligų. Širdies – taip pat.

Atliktas mokslinis tyrimas atskleidė, kad žmonių, reguliariai valgančių kiaušinius, kraujyje esama daugiau didesnių gerojo cholesterolio molekulių. Dėl to jos lengviau pašalinamos iš kraujagyslių, tad jų neužkemša ir nesukelia infarkto ar insulto.

Žmonės, valgantys mažai kiaušinių, kraujyje sukaupia daugiau kenksmingų metabolitų, siejamų su širdies ligomis.

Medikų išvada: nors tryniuose yra sočiųjų riebalų (maždaug 1–2 g viename), juos valgyti galima net besilaikantiesiems širdžiai sveikos dietos. Vėlgi svarbus saikas – nevalgyti daugiau kaip 3–5 kiaušinių per savaitę ir derinti juos su kuo daugiau cholesterolį ir kraujospūdį mažinančių produktų – avižiniais dribsniais, avokadais, šviežiais vaisiais ir daržovėmis.

Visi riebalai kenkia širdžiai

Su maistu mes gauname keturių skirtingų rūšių riebalus ir kai kurie jų yra svarbi subalansuotos mitybos dalis. Todėl visiems laikams iš savo valgiaraščio išprašyti reikėtų tik vieną rūšį – transriebalus.

Daugiausia transriebalų yra perdirbtuose maisto produktuose ir kepiniuose. Jie didina blogojo cholesterolio kiekį kraujyje, mažina – gerojo.

Riboti derėtų ir sočiųjų riebalų vartojimą. Jų natūraliai esama raudonoje mėsoje, nenugriebto pieno produktuose, egzotiškuose aliejuose (kokosų, palmių).

Būna sočiųjų riebalų ir keptame maiste, kepiniuose. Panašiai kaip transriebalai, jie irgi didina blogojo cholesterolio kiekį, o sykiu – širdies ligų bei insulto riziką.

Mononesotieji ir polinesotieji riebalai – visai kas kita. Jie, manoma, mažina blogąjį cholesterolį ir gausina gerąjį.

Šių sveikų riebalų gana daug aliejuose (alyvuogių, saulėgrąžų), riešutuose ir sėklose (graikiniuose ir moliūgų), avokaduose ir žemės riešutų svieste.

Neabejotinai esate girdėję apie omega-3 – tai polinesotieji riebalai. Kad gautumėte jų daugiau, valgykite riebią žuvį, pavyzdžiui, lašišą, silkę. Iš augalinių produktų specialistai rekomenduoja ispaninių šalavijų ir kanapių sėklas, briuselinius kopūstus.

Aukštas gerojo cholesterolio lygis gali sumažinti blogąjį

Kadangi vadinamasis gerasis cholesterolis absorbuoja blogąjį ir nugabena jį į kepenis, kurios šį pašalina iš organizmo, logiška atrodo prielaida, kad kuo daugiau bus gerojo cholesterolio, tuo sparčiau blogojo mažės.

Bet iš tikrųjų žmonės, kurių kraujyje itin dideli gerojo cholesterolio kiekiai, kaip tik susiduria su didesne širdies ligų rizika.

Tyrėjams dar reikia išsiaiškinti, kodėl taip yra. Tikėtina, kad su tuo kažkaip susiję genai ir paveldimumas.

Norint išvengti širdies ligų, gerojo cholesterolio kiekis mūsų organizme turi būti nei per mažas, nei per didelis. Idealiai – aukštesnis kaip 40 mg/dl, bet žemesnis kaip 90 mg/dl.

Jei aktyviau mankštinsitės, mesite rūkyti, palaikysite normalų kraujospūdį ir cukraus kiekį kraujyje, sveikai maitinsitės, taip pat padidinsite gerojo cholesterolio kiekį kraujyje. Tuo labiau kad naujausi tyrimai rodo, jog cukrus gali daug labiau prisidėti prie blogojo cholesterolio kaupimosi, nei iki šiol manyta. Todėl analizuodami produktų etiketes mažiau dairykitės cholesterolio ir atidžiau vertinkite sočiųjų riebalų ir pridėtinių cukrų kiekius.

The post Dešimt sveikos širdies taisyklių, kurias reikėtų ignoruoti appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau jei drėgmė bute laikosi nuolat, tai gali būti ne vien sezoninė smulkmena.

Per didelė drėgmė sudaro palankias sąlygas pelėsiui, gadina sienų apdailą, baldus ir gali pabloginti savijautą.

Kuo anksčiau pastebima problema, tuo lengviau pašalinti jos priežastį ir išvengti brangesnio remonto.

Kokia drėgmė namuose laikoma normalia?

Santykinė oro drėgmė parodo, kiek vandens garų yra ore, palyginti su didžiausiu kiekiu, kurį oras gali išlaikyti esamoje temperatūroje.

Gyvenamosiose patalpose dažniausiai rekomenduojama palaikyti maždaug 30–50 procentų santykinę oro drėgmę.

Jei ji nuolat viršija 60 procentų, didėja kondensato ir pelėsio susidarymo rizika.

Tiksliai įvertinti situaciją padeda paprastas drėgmės matuoklis – higrometras.

Vien pojūčių ne visada pakanka, nes prie drėgnesnio oro žmogus gali palaipsniui priprasti.

Langai rasoja ne tik rytais

Vienas pirmųjų per didelės drėgmės ženklų – nuolat rasojantys langai.

Trumpam atsiradęs kondensatas po maisto gaminimo, maudynių ar skalbinių džiovinimo nebūtinai reiškia rimtą problemą.

Tačiau jei langai rasoja kasdien, vanduo kaupiasi ant palangių, bėga stiklu žemyn ar drėksta langų angokraščiai, tai rodo, kad patalpose susidaro per daug drėgmės arba ji nepakankamai pašalinama.

Ypač svarbu atkreipti dėmesį į vandens lašus langų kampuose, prie tarpinių ir sienų sandūrose. Šiose vietose pelėsis dažnai atsiranda pirmiausia.

Jaučiamas specifinis kvapas

Drėgmės problema gali būti juntama dar prieš pasirodant matomam pelėsiui.

Užsistovėjęs, žemę, rūsį, šlapią kartoną ar senus audinius primenantis kvapas dažnai rodo, kad kur nors kaupiasi drėgmė ir pradėjo daugintis mikroorganizmai.

Kvapas gali būti stipresnis:

• spintose;
• už baldų;
• prie išorinių sienų;
• vonios kambaryje;
• po palangėmis;
• prie grindjuosčių;
• sandėliukuose.

Jei išvėdinus patalpą kvapas greitai grįžta, vien oro gaiviklio nepakaks – reikia ieškoti šaltinio.

Baldai ir daiktai atrodo drėgni

Per didelę drėgmę gali išduoti ir kasdieniai daiktai.

Patalynė atrodo vėsi ir drėgna, drabužiai spintoje įgauna nemalonų kvapą, rankšluosčiai ilgai nedžiūsta, o popierius ar kartoninės dėžės suminkštėja.

Medinės spintelių durelės gali pradėti strigti, grindų lentos – brinkti, o laminato kraštai – kilnotis. Ilgai drėgmę gaunanti mediena plečiasi ir deformuojasi.

Tai jau signalas, kad problema veikia ne tik oro pojūtį, bet ir būsto medžiagas.

Atsiranda juodų taškelių

Smulkūs juodi, pilki, žalsvi ar rusvi taškeliai kampuose dažnai yra pirmasis matomas pelėsio požymis.

Jis dažniausiai pasirodo:

• aplink langus;
• kambarių kampuose;
• už didelių spintų;
• vonios plytelių siūlėse;
• prie lubų;
• už užuolaidų;
• šalia šaltesnių išorinių sienų.

Pelėsis gali augti ne tik paviršiuje.

Kartais jis slepiasi po tapetais, už gipso kartono, grindų danga ar baldais.

Todėl net maža matoma dėmė nebūtinai parodo visą pažeidimo mastą.

Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad drėgmė yra pagrindinė sąlyga patalpose augti pelėsiams ir kitiems mikroorganizmams.

Lupasi dažai ir tapetai

Jei sienų dažai pradeda pūslėtis, trūkinėti ar luptis, o tapetų kraštai atsiklijuoja, priežastis gali būti ne tik prastas remontas.

Drėgmė gali skverbtis iš patalpos oro, per išorinę sieną, nesandarias konstrukcijas ar vamzdynus. Ilgainiui ji susilpnina klijus, dažų sluoksnį ir tinką.

Rimtesnę problemą gali rodyti:

• gelsvos ar rusvos dėmės;
• patamsėjusi siena;
• byrantys dažai;
• minkštėjantis tinkas;
• baltos druskų apnašos ant mūro;
• nuolat drėgnas plotas vienoje vietoje.

Tokiu atveju vien perdažyti sieną neužtenka.

Drėgmė kaupiasi už baldų

Didelės spintos ir sofos, pristumtos prie šaltos išorinės sienos, trukdo orui cirkuliuoti.

Už jų paviršius gali atvėsti, susidaryti kondensatas ir pradėti augti pelėsis.

Pavojus tas, kad problema ilgai lieka nepastebėta.

Apie ją kartais praneša tik kvapas arba apipelijusi spintos nugarėlė.

Tarp didelio baldo ir išorinės sienos verta palikti bent nedidelį tarpą orui judėti.

Periodiškai baldus reikėtų atitraukti ir patikrinti sieną.

Drėgmė laikosi tik viename kambaryje

Jei drėgmė padidėjusi visame bute, dažna priežastis būna prastas vėdinimas, daug gaminamų vandens garų ar skalbinių džiovinimas viduje.

Tačiau jei problema pasireiškia tik viename kambaryje ar vienoje sienos vietoje, verta įtarti:

• vamzdžio nuotėkį;
• nesandarią stogo ar balkono konstrukciją;
• išorinės sienos pažeidimą;
• šilumos tiltą;
• drėgmės skverbimąsi iš rūsio;
• kaimynų bute esančią avariją.

Lokalus drėgnas plotas, kuris neišdžiūsta net vėdinant, dažnai rodo ne oro, o konstrukcinę problemą.

Pelėsis vis grįžta

Nuvalius pelėsį jis po kelių savaičių vėl atsiranda toje pačioje vietoje? Tai aiškus ženklas, kad pašalintas tik matomas padarinys, bet ne priežastis.

Kol siena lieka šalta ar drėgna, pelėsio sporos turės sąlygas augti iš naujo.

Todėl būtina spręsti drėgmės šaltinį:

• pagerinti ventiliaciją;
• sutvarkyti nuotėkį;
• sumažinti drėgmės susidarymą;
• pašalinti šilumos tiltą;
• tinkamai apšiltinti konstrukciją.

Vien purškimas pelėsių valikliu nėra ilgalaikis sprendimas.

Pablogėja savijauta

Drėgnose ir pelėsio pažeistose patalpose kai kuriems žmonėms gali atsirasti arba sustiprėti:

• nosies užgulimas;
• čiaudulys;
• akių dirginimas;
• kosulys;
• švokštimas;
• odos sudirgimas;
• astmos simptomai.

Poveikis nėra vienodas visiems, tačiau jautresni gali būti vaikai, vyresni žmonės, alergiški asmenys ir sergantieji astma ar kitomis kvėpavimo ligomis.

Jei simptomai namuose sustiprėja, o išėjus į lauką ar išvykus sumažėja, verta įvertinti patalpų drėgmę ir galimus pelėsio židinius.

Kodėl bute kaupiasi drėgmė?

Drėgmės šaltinių kasdienėje buityje netrūksta. Ji į orą patenka:

• gaminant maistą;
• verdant vandenį;
• maudantis;
• džiovinant skalbinius;
• kvėpuojant;
• laikant daug augalų;
• naudojant dujinę viryklę;
• nepakankamai šildant kambarius.

Problema prasideda tada, kai susidariusi drėgmė negali pasišalinti.

Taip nutinka dėl uždengtų ventiliacijos angų, sandarių langų, silpnos natūralios traukos, neveikiančio ventiliatoriaus ar pernelyg reto vėdinimo.

Kaip patikrinti ventiliaciją?

Pirmiausia apžiūrėkite, ar ventiliacijos grotelės neužsikimšusios dulkėmis ir nėra uždengtos baldais.

Natūralios ventiliacijos trauką galima preliminariai patikrinti prie grotelių pridėjus ploną popieriaus lapą. Jei jis visai neprisitraukia, oro judėjimas gali būti nepakankamas.

Tačiau toks bandymas nėra tikslus, o trauka priklauso nuo lauko temperatūros, vėjo ir to, ar į butą gali patekti šviežio oro.

Jei kyla abejonių, ventiliaciją turėtų įvertinti specialistas arba namo administratorius.

Prie ventiliacijos angos nereikėtų laikyti atviros liepsnos.

Ką galima padaryti iš karto?

Jei drėgmė dar nėra sukėlusi didelės žalos, pradėkite nuo paprastų veiksmų.

Trumpai, bet intensyviai vėdinkite kelis kartus per dieną. Plačiai atidarytas langas per kelias minutes orą pakeičia efektyviau nei ilgai laikomas vos praviras.

Gaminant maistą naudokite gartraukį, o maudantis – vonios ventiliatorių.

Po dušo palikite vonios duris praviras tik tada, jei drėgnas oras gali būti tinkamai pašalintas iš buto, o ne pasklis po kitus kambarius.

Skalbinius, jei įmanoma, džiovinkite lauke, balkone, džiovyklėje arba labai gerai vėdinamoje patalpoje.

Palaikykite tolygią temperatūrą. Šaltose sienose kondensatas susidaro lengviau.

Kada praverčia oro sausintuvas?

Oro sausintuvas gali padėti, jei drėgmė padidėja dėl buities, sezono ar prastos oro apykaitos.

Jis ypač naudingas:

• džiovinant skalbinius;
• rūsyje;
• po nedidelio užliejimo;
• pereinamaisiais metų laikais;
• butuose, kuriuose sunku užtikrinti pakankamą vėdinimą.

Tačiau sausintuvas nepašalins trūkusio vamzdžio, nesandaraus stogo ar per sieną besiskverbiančio vandens. Jei vandens šaltinis nuolatinis, pirmiausia reikia jį sutvarkyti.

Kada jau reikia specialisto?

Į namo administratorių, santechniką, statybų specialistą ar pelėsio šalinimo profesionalus verta kreiptis, jei:

• siena nuolat šlapia;
• drėgmė sklinda iš vienos konkrečios vietos;
• matomas plotas sparčiai didėja;
• pelėsis vis grįžta;
• pažeistos kelios patalpos;
• trupa tinkas ar brinksta grindys;
• juntamas stiprus pelėsio kvapas, nors židinio nematyti;
• problema prasidėjo po lietaus, vamzdyno avarijos ar kaimynų užliejimo.

Didelis pelėsio plotas ar pažeistos statybinės konstrukcijos reikalauja ne kosmetinio valymo, o priežasties nustatymo ir tinkamo remonto.

Ko nereikėtų daryti?

Nereikėtų pelėsio tiesiog uždažyti ar užklijuoti naujais tapetais. Po apdaila problema toliau vystysis.

Taip pat nereikėtų ilgai laikyti langų nuolat pravirų šaltuoju metų laiku.

Taip gali stipriai atšalti angokraščiai ir sienos, o kondensato rizika dar labiau padidėti.

Drėgmės sugėrikliai su granulėmis tinka mažoms spintelėms ar sandėliukams, tačiau viso drėgno buto problemos neišspręs.

Paprasta taisyklė

Vieną kartą aprasojęs langas dar nebūtinai reiškia rimtą gedimą. Tačiau nuolatinis kondensatas, pelėsio kvapas, juodi taškeliai, drėkstančios sienos ir besilupanti apdaila rodo, kad drėgmės problema jau veikia būstą.

Svarbiausia ne tik nuvalyti matomus požymius, bet ir rasti priežastį. Kartais pakanka pakeisti vėdinimo įpročius, o kartais būtina tvarkyti ventiliaciją, vamzdyną ar pastato konstrukcijas.

Kuo anksčiau imamasi veiksmų, tuo didesnė tikimybė išvengti pelėsio, sugadinto remonto ir didesnių išlaidų.

The post Drėgmė bute: pirmieji požymiai, kad problema rimtesnė nei atrodo appeared first on Kauno savaitė.

Vaistas nebrangus, dažnai parduodamas be recepto, veikia gana greitai, todėl ne vienų namų vaistinėlėje laikomas „dėl viso pikto“.

Tačiau čia slypi ir pavojus.

Viena yra išgerti tabletę retkarčiais, kai skausmas trumpalaikis, ir visai kas kita – vartoti ibuprofeną kasdien ar beveik kasdien kelias savaites.

Tokiu atveju šalutinio poveikio rizika pastebimai didėja.

Kaip veikia ibuprofenas?

Ibuprofenas priklauso nesteroidiniams vaistams nuo uždegimo, dar vadinamiems NVNU.

Šiai grupei priklauso ir kai kurie kiti dažnai vartojami vaistai nuo skausmo bei uždegimo.

Ibuprofenas mažina skausmą, uždegimą, tinimą ir karščiavimą.

Dėl to jis gali padėti, kai skauda sąnarius, raumenis, nugarą, dantis ar galvą.

Vis dėlto svarbu suprasti: ibuprofenas dažniausiai malšina simptomą, bet nepašalina pačios priežasties.

Pavyzdžiui, sergant sąnarių ligomis jis gali sumažinti skausmą ir palengvinti judėjimą, tačiau pats kremzlės dėvėjimosi ar ligos eigos nesustabdo.

Todėl ilgai besitęsiantis skausmas neturėtų būti „užgesinamas“ tabletėmis mėnesių mėnesius.

Jei vaisto prireikia nuolat, tai ženklas ieškoti skausmo priežasties.

Kodėl pavojinga vartoti ilgai?

Didžiausia problema prasideda tada, kai ibuprofenas vartojamas ne kelias dienas, o savaitėmis ar mėnesiais.

NHS nurodo, kad rimtų šalutinių poveikių rizika didesnė vartojant dideles ibuprofeno dozes arba vartojant jį ilgą laiką.

Mayo Clinic taip pat pabrėžia, kad nesteroidinius vaistus nuo uždegimo reikėtų vartoti mažiausia veiksminga doze ir kuo trumpesnį laiką.

Pirmiausia nukenčia virškinamasis traktas.

Ibuprofenas gali dirginti skrandžio gleivinę, didinti opų ir kraujavimo riziką.

Kartais žmogus pajunta rėmenį, pilvo skausmą ar pykinimą, tačiau pavojingesnė situacija ta, kad rimtas kraujavimas gali prasidėti ir be ryškių įspėjamųjų simptomų.

Rizika didėja, jei ibuprofenas vartojamas didelėmis dozėmis, ilgą laiką, vyresniame amžiuje, taip pat jei žmogus jau yra turėjęs skrandžio opų ar kraujavimų.

Poveikis inkstams

Ibuprofenas gali paveikti ir inkstus.

Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo veikia medžiagas, padedančias palaikyti tinkamą kraujotaką inkstuose.

Kai kuriems žmonėms tai gali pabloginti inkstų funkciją.

Ypač atsargūs turėtų būti tie, kurie serga inkstų ligomis, širdies nepakankamumu, vartoja šlapimą varančius ar kraujospūdį mažinančius vaistus, taip pat žmonės, kuriems trūksta skysčių, pavyzdžiui, karščiuojant, viduriuojant ar gausiai prakaituojant.

Todėl ibuprofeno nereikėtų vartoti „profilaktiškai“ ar įpročio tvarka.

Jei organizmas išsekęs, dehidratuotas ar jau yra inkstų problemų, toks vaistas gali tapti papildoma našta.

Širdies ir kraujagyslių rizika

Ilgesnis ibuprofeno ir kitų NVNU vartojimas siejamas ir su širdies bei kraujagyslių rizika.

Mayo Clinic nurodo, kad šie vaistai gali didinti širdies priepuolio ir insulto riziką, o rizika gali didėti ilgėjant vartojimo laikui.

JAV vaistų informacijoje taip pat pabrėžiama, kad rizika gali atsirasti anksti ir didėja vartojant didesnes dozes ar ilgiau.

Ibuprofenas kai kuriems žmonėms gali skatinti skysčių susilaikymą, didinti kraujospūdį arba pabloginti širdies nepakankamumo eigą.

Todėl sergantieji širdies ir kraujagyslių ligomis dėl reguliaraus vartojimo turėtų pasitarti su gydytoju.

Kam reikėtų būti ypač atsargiems?

Ibuprofenas ne visiems vienodai saugus.

Didesnė šalutinio poveikio rizika gali būti vyresniems žmonėms, sergantiems skrandžio, inkstų, kepenų, širdies ligomis, aukštu kraujospūdžiu, astma arba vartojantiems kelis vaistus vienu metu.

Ypač svarbios sąveikos su kraują skystinančiais vaistais, kai kuriais antidepresantais, kraujospūdį mažinančiais vaistais, šlapimą varančiais preparatais.

Tokiais atvejais ibuprofeno vartojimas gali padidinti kraujavimo, inkstų pažeidimo ar kitų komplikacijų riziką.

Kai kurie astma sergantys žmonės taip pat blogai toleruoja ibuprofeną ir kitus NVNU – jiems gali pasunkėti kvėpavimas, atsirasti švokštimas ar dusulys.

Ar tai reiškia, kad ibuprofeno reikėtų bijoti?

Ne. Ibuprofenas nėra „blogas“ vaistas.

Daugeliui žmonių trumpalaikis vartojimas pagal instrukciją yra veiksmingas ir pakankamai saugus.

Problema prasideda tada, kai vaistas vartojamas dažnai, didelėmis dozėmis arba ilgą laiką be gydytojo žinios.

Jei skausmas kartojasi kasdien, geriau ne didinti dozę, o ieškoti priežasties ir tartis su specialistu.

Paprasta taisyklė: vartoti mažiausią veiksmingą dozę ir kuo trumpiau. Jei skausmas nepraeina, grįžta ar dėl jo ibuprofeno prireikia nuolat, reikėtų pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

Kada būtina kreiptis į gydytoją?

Į gydytoją reikėtų kreiptis, jei skausmas tęsiasi ilgiau nei kelias dienas, kartojasi, stiprėja arba dėl jo nuolat prireikia nuskausminamųjų.

Skubios pagalbos reikia, jei atsiranda juodos išmatos, vėmimas krauju, stiprus pilvo skausmas, dusulys, krūtinės skausmas, staigus silpnumas, veido ar galūnių tinimas, smarkiai sumažėjęs šlapimo kiekis ar alerginės reakcijos požymiai.

Taip pat būtina pasitarti su gydytoju, jei ibuprofeną norima vartoti ilgiau, o žmogus turi lėtinių ligų arba vartoja kitus vaistus.

Svarbiausia

Ibuprofenas gali būti geras pagalbininkas trumpalaikiam skausmui ar uždegimui malšinti. Tačiau vartojamas savaitėmis jis gali kelti riziką skrandžiui, inkstams ir širdies bei kraujagyslių sistemai.

Todėl šio vaisto nereikėtų paversti kasdieniu įpročiu. Jei skausmas nuolat grįžta, organizmas siunčia signalą, kad reikia ne tik malšinti simptomą, bet ir ieškoti jo priežasties.

The post Ibuprofenas malšina skausmą, bet kas nutinka vartojant jį savaitėmis? appeared first on Kauno savaitė.

Nors iš šalies tai atrodo kaip keistas odos spalvos „žaidimas“, iš tiesų po oda vyksta gana aiškus biologinis procesas.

Organizmas pamažu suskaido po smūgio iš kraujagyslių išsiliejusį kraują ir pašalina jo likučius.

Kaip atsiranda mėlynė?

Mėlynė susidaro tada, kai smūgio ar suspaudimo metu pažeidžiamos smulkios kraujagyslės – kapiliarai.

Kraujas iš jų išteka, tačiau neišsilieja į išorę, o lieka audiniuose po oda.

Todėl pažeista vieta gali patinti, skaudėti, tapti jautri prisilietimui, o ant odos atsiranda spalvota dėmė.

Jos atspalvis priklauso nuo to, kiek kraujo išsiliejo, kaip giliai jis susikaupė, kokia žmogaus oda ir kuri kūno vieta sumušta.

Kodėl mėlynė iš pradžių būna raudona ar violetinė?

Pirmosiomis valandomis mėlynė dažnai būna rausva, raudona arba purpurinė. Taip yra todėl, kad po oda dar yra šviežio kraujo.

Kraujui spalvą suteikia hemoglobinas – raudonuosiuose kraujo kūneliuose esantis baltymas, pernešantis deguonį.

Tačiau po oda kraujas neatrodo ryškiai raudonas kaip žaizdoje.

Jo spalvą keičia odos sluoksniai, kraujosruvos gylis, apšvietimas ir tai, kiek deguonies likę hemoglobine.

Vėliau mėlynė dažnai tampa melsva, violetinė ar net beveik juoda.

Tai nereiškia, kad kraujas iš tikrųjų „pamėlynuoja“.

Tamsesnį atspalvį lemia hemoglobino pokyčiai ir tai, kaip šviesa atsispindi nuo po oda esančių kraujo sankaupų.

Kodėl mėlynė pažaliuoja?

Žalsvas mėlynės atspalvis atsiranda tada, kai organizmas pradeda skaidyti hemoglobiną.

Vienas svarbiausių šio proceso produktų yra biliverdinas – žalias pigmentas.

Kitaip tariant, žalia spalva rodo, kad mėlynė jau gyja: kraujas po oda nebėra „šviežias“, o organizmas aktyviai ardo jo sudedamąsias dalis.

Kodėl sena mėlynė pagelsta?

Vėliau biliverdinas virsta bilirubinu. Tai gelsvai oranžinis pigmentas, todėl senesnės mėlynės dažnai įgauna geltoną, gelsvai rudą ar rusvą atspalvį.

Bilirubinas žinomas ir iš kitų organizmo procesų – pavyzdžiui, jis susijęs su tulžies spalva ir gelta. Tačiau mėlynės atveju jis kaupiasi tik lokaliai audiniuose ir pats savaime nereiškia kepenų problemų.

Galiausiai pigmentų likučius, geležį ir suirusių kraujo ląstelių „atliekas“ pašalina imuninės sistemos ląstelės.

Kai šis valymo darbas baigiasi, mėlynė pamažu išblunka.

Mėlynės spalvų kelias

Supaprastintai mėlynės gyjimą galima apibūdinti taip:

• po smūgio plyšta kapiliarai ir kraujas patenka į audinius;
• hemoglobinas suteikia rausvus, melsvus, violetinius ar tamsius atspalvius;
• hemoglobinui yrant atsiranda žalias biliverdinas;
• biliverdinas virsta gelsvu bilirubinu;
• pigmentų likučiai pamažu pašalinami, o mėlynė išnyksta.

Todėl mėlynė yra tarsi mažas cheminis procesas po oda – spalvos keičiasi ne atsitiktinai, o pagal tai, kokioje stadijoje yra kraujo skilimas.

Kiek laiko gyja mėlynė?

Dažniausiai paprasta mėlynė išnyksta maždaug per dvi savaites, tačiau tai labai individualu. Viena gali išblukti per savaitę, kita laikytis ilgiau.

Gijimo greitis priklauso nuo smūgio stiprumo, kraujosruvos dydžio, žmogaus amžiaus, vartojamų vaistų, odos savybių ir sužeistos kūno vietos.

Pirmąją parą po sumušimo gali padėti šaltis. Ledą arba šaldomą kompresą reikėtų suvynioti į rankšluostį ir laikyti trumpais intervalais.

Tai gali sumažinti patinimą, skausmą ir kraujo išsiliejimą į audinius.

Kada mėlynės gali būti blogas ženklas?

Įprasta mėlynė po aiškaus sumušimo dažniausiai nėra pavojinga. Tačiau kai kuriais atvejais reikėtų pasitarti su gydytoju.

Sunerimti verta, jei mėlynės atsiranda be aiškios priežasties, jų staiga padaugėja, jos labai didelės, skausmingos arba atsiranda kartu su kraujavimu iš nosies, dantenų, krauju šlapime ar išmatose.

Medikų pagalbos taip pat reikėtų, jei sumušta vieta labai tinsta, darosi karšta, parausta, atsiranda pūlių, karščiavimas, raudonos juostos odoje arba mėlynė didėja, užuot mažėjusi.

Svarbu pasitikrinti ir tada, jei mėlynės pradėjo atsirasti pradėjus vartoti naujus vaistus, ypač kraują skystinančius preparatus ar kitus kraujo krešėjimui galinčius turėti įtakos vaistus.

Svarbiausia

Mėlynė nėra vien tik „mėlyna dėmė“. Tai po oda vykstantis gijimo procesas, kurio spalvas lemia kraujo ir hemoglobino skilimas.

Melsvi ir violetiniai atspalviai susiję su po oda susikaupusiu krauju bei hemoglobinu, žalsvą spalvą suteikia biliverdinas, o gelsvą – bilirubinas.

Kai organizmas pašalina šiuos likučius, mėlynė išnyksta.

Jeigu mėlynės atsiranda retkarčiais po aiškaus sumušimo, dažniausiai dėl jų nerimauti nereikia. Tačiau dažnos, nepaaiškinamos ar labai skausmingos kraujosruvos gali būti signalas, kad verta kreiptis į gydytoją.

The post Kodėl mėlynė iš pradžių būna mėlyna, paskui žalia ir geltona? appeared first on Kauno savaitė.

Dietologai išskiria apie tuziną populiarių produktų bei patiekalų, kurie, kai jų įsigeidžiame, gali įspėti apie svarbius pokyčius mūsų organizme.

Štai paprastas pavyzdys. Yra žmonių, mėgstančių kramsnoti ledo gabalėlius – jiems tai taip pat smagu, kaip kitiems triaukšti karameles. Bet jeigu šis poreikis tampa beveik nevaldomas, tai gali būti mažakraujystės požymis.

Poreikis valgyti ledą yra vienas iš nemaistinių potraukių, kuriems priskiriamas ir noras valgyti žemę ar graužti muilą, ir jis siejamas su geležies deficitu organizme. Mokslininkai spėja, jog kremtant ledą laikinai paskatinamas gausesnis kraujo pritekėjimas į smegenis – geležies trūkumas šį procesą sulėtina.

Ir tokių keistų sąsajų tarp maisto ir mūsų savijautos esama daugiau.

Jeigu norisi šokolado

Gali būti, jog jaučiatės prislėgti, apimti depresijos ir nesąmoningai bandote „gydytis“ šiuo gardėsiu.

Kaip parodė Amerikos chemijos draugijos atliktas tyrimas, apie 30 g juodojo šokolado padidina serotonino ir dopamino – medžiagų, siejamų su malonumo jausmu, – lygį smegenyse. Be to, šokolade yra magnio ir teopromido, jie abu mažina streso hormonų lygį ir padeda raumenims atsipalaiduoti.

Beje, apie magnį. Kai kurių šaltinių teigimu, net 80 procentų planetos gyventojų galima būtų diagnozuoti jo deficitą. To priežastis dažnai yra nuolatiniai stresai, ir štai kur bėda: magnio trūkumas verčia mus dar jautriau reaguoti į stresą taip tik pablogindamas situaciją.

Kad papildytumėte magnio atsargas organizme, valgykite daugiau žalialapių daržovių, riešutų, sėklų, žuvies, pupelių, visų grūdo dalių produktų, avokadų, jogurto, bananų, džiovintų vaisių ir, žinoma, juodojo šokolado (su mažiausiai 70 procentų kakavos!).

Jeigu norisi saldumynų

Dieną ir naktį akyse stovi saldainiai, šokoladukai, cukruoti vaisiai ir kitokie gardumynai? Gali būti, kad jums tereikia normaliai išsimiegoti.

Garsiosiose JAV Majo klinikose buvo atliktas tyrimas, per kurį paaiškėjo: žmonės, kuriems trūksta tik kiek daugiau negu vienos valandos miego, kitą dieną papildomai suvalgo vidutiniškai 550 kalorijų – ir ne virtos vištienos krūtinėlės su brokoliais.

Kovai su neišvengiamai užplūstančiais silpnumo ir mieguistumo priepuoliais mes naudojame ne ką kitą, o cukrų.

Deja, tai trumpalaikis problemos sprendimas, o perdozavus cukraus ilgainiui užplūsta dar didesnis nuovargis nei anksčiau.

Ir dar: saldumynų poreikis gali įspėti, kad organizmui trūksta chromo – šis mineralas padeda subalansuoti cukraus kiekį kraujyje. Chromo atsargas papildysite valgydami daugiau morkų, saldžiųjų bulvių, visų grūdo dalių produktų ir kiaušinių.

Jeigu norisi sūrio

Sūris yra itin dažna vadinamojo paguodos maisto – tokio, kurį valgome, kai būname pervargę, nusiminę, jaučiamės emociškai nesaugūs ar liūdni, – sudedamoji dalis. Ir neatsitiktinai. Mat sūryje yra triptofano, o ši amino rūgštis gerina nuotaiką bei padeda atsipalaiduoti.

Jeigu jaučiate, kad galėtumėte paskutinius marškinius atiduoti už sūrainį ar picą su kalnu išsilydžiusio sūrio, didelė tikimybė, jog jums tiesiog reikia trupučio meilės, švelnumo ir supratimo.

Tačiau nors nuosaiki porcija patiekalo su sūriu tikrai yra veiksminga savijautą gerinanti priemonė nuo streso, jeigu sūrio norisi beprotiškai ir nuolat, tai jau gali būti kognityvinio sutrikimo – dėmesingumo, atminties problemų – požymis.

Per vieną mokslinį tyrimą metu nustatyta, kad žmonės, kuriems diagnozuotas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, yra dukart dažniau kamuojami tokios sūrio manijos nei kiti. Minėto sutrikimo simptomai, beje, yra labai subtilūs – dažnai juos sunku pastebėti.

Jeigu norisi limonado

Kiek žmonių prisiekinėja negalintys gyventi be saldžių gazuotų gaiviųjų gėrimų? Tokiems dažnai sakome, jog jie yra „priklausomi nuo burbuliukų“, arba cukraus narkomanai, o iš tikrųjų įvairiausių kolų mėgėjams reikalinga kofeino dozė.

Nurodoma, kad viena stiklinė kolos suteikia apie 30 mg kofeino – pakankamai, kad pažadintų iš apatijos ir snūdo, bet ne tiek, kad taptume dirglūs ar nervingi, kaip padauginę stiprios kavos.

Kiek rečiau pasitaikanti prisirišimo prie limonadų priežastis – kalcio deficitas. Medikų aiškinimu, fosforo rūgštis gazuotuose gėrimuose gali „ištraukti“ kalcį ir magnį iš mūsų kaulų. Taip susidaro uždaras ratas, kai organizmas trokšta to, kas jam suteikia taip trūkstamo kalcio, ir jam nesvarbu, jog tą kalcį jis atiduoda pats.

Jeigu norisi bulvių traškučių

Bulvių traškučiai, kaip ir jų giminaitės skrudintos bulvytės, yra du dažniausiai pasitaikantys „kapriziniai“ gardėsiai, kurių užsinorima mirk ar gyvenk. Bet jeigu šį riebų maistą kemšate maišeliais, gali būti, jog jums trūksta sveikųjų riebalų.

Ypač dietologai pabrėžia omega 3 riebalų rūgščių svarbą. Žmogaus organizmas jų negamina, tad vienintelis būdas gauti būtiną paros normą yra su maistu – tokiu kaip riebi žuvis (pavyzdžiui, lašiša).

Aistrą bulvių traškučiams taip pat apmalšinsite valgydami daugiau avokadų, riešutų, kitų panašių produktų, vartodami alyvuogių aliejų.

Jeigu norisi vandens

Kamuoja baisus troškulys? Didelė tikimybė, kad tai dehidratacija – jūsų organizmui paprasčiausiai trūksta skysčių.

Jeigu troškulys nuolatinis ir nenumaldomas, tai jau gali būti rimtesnių sveikatos problemų, tokių kaip diabetas, simptomas.

Kai kitą sykį trūks plyš užsinorėsite „kažko tokio“ saldaus ar sūraus, pirmiau pabandykite išgerti didelę stiklinę vandens.

Padidėjęs troškulys ir dažnas šlapinimasis yra vienas ankstyviausių signalų, kad insulino lygis organizme ne toks, koks turėtų būti.

Cukrus kaupiasi kraujyje ir verčia inkstus dirbti viršvalandžius.

Kai pastarieji nebesusidoroja, nebelieka nieko kito, kaip tik pašalinti atliekamą cukrų su šlapimu.

Dėl to dažnai šlapinamasi ir dėl to nuolat norisi gerti – organizmas juk reikalauja atkurti skysčių pusiausvyrą.

Jeigu norisi sūrių sausainukų

Noras sūraus gali reikšti mineralų trūkumą. Leidinyje „Physiology and Behavior“ buvo aprašytas tyrimas, kurio metu paaiškėjo, jog moterims, nuolat geidžiančioms ko nors sūraus, labiausiai trūksta kalcio, magnio ir cinko.

Nepasotinamas druskos troškimas taip pat gali būti Adisono ligos arba Barterio sindromo simptomas – ypač jeigu ne tik norisi sūraus maisto, bet ir kamuoja išsekimas, netenkama svorio, ant odos atsiranda dėmių.

Jeigu norisi spragintų kukurūzų

Jūsų organizmui verkiant reikia ir natrio, ir gliukozės, kad jis galėtų normaliai funkcionuoti. Abiejų greitai netenkama, jeigu, pavyzdžiui, sportuojama (ypač jei gausiai prakaituojama).

Tad jeigu norisi ko nors saldaus ir sūraus vienu metu, tikėtina, tai jūsų kūnas įspėja: man reikia atsigauti nuo fizinių krūvių ir atnaujinti maistingųjų medžiagų atsargas.

Dėl tos pačios priežasties atletams po treniruočių skirtuose gėrimuose yra tiek vieno, tiek kito – ir cukraus, ir druskos.

Jeigu norisi ko nors aštraus

Aštrus maistas – vienas greičiausių būdų mūsų kūnui susidoroti su išoriniu karščiu. Yra net tokia teorija, kad pietų kraštuose gyvenančios tautos garsėja savo pikantiškais patiekalais būtent dėl to, jog karšto klimato sąlygomis. Sakysite, nelogiška? Bet yra kaip tik atvirkščiai.

Aštrūs priedai ir prieskoniai laikinai paspartina medžiagų apykaitą organizme, taigi tas greičiau išprakaituoja ir atvėsta.

Bet jeigu jums nekaršta, gali būti, jog aštraus maisto norisi dėl adrenalino pliūpsnio, kurį šis sukelia. Kai kurie žmonės tampa tokiais adrenalino fanatikais, jog jų aistra aštriam maistui, mokslininkų vertinimu, beveik prilygsta priklausomybei.

Jeigu norisi bandelės

Kai galvoje tesisuka vienintelė mintis – apie angliavandenius: bandeles, kitus kepinius, makaronus, – tai jau ženklas, kad jums labai trūksta aminorūgšties triptofano. To paties, dėl kurio norime valgyti ir sūrį.

Žmogaus organizmas naudoja triptofaną serotoninui sintetinti, serotoninas užtikrina gerovės ir laimės jausmą, tad nenuostabu, jog dėl ko nors susikrimtę dažnai siekiame bandelės.

Dietologai tokiu atveju pataria verčiau užkrimsti visų grūdo dalių duonos, pavartoti žuvų taukų ar tiesiog eiti pasportuoti, nors retkarčiais paskanauti bandelės irgi nėra blogai.

Jeigu norisi mėsos

Tai gali būti ženklas, jog organizmui reikia daugiau geležies ir cinko. Jie gyvybiškai svarbūs imuninei sistemai palaikyti, be to, padeda išnešioti deguonį po visą kūną. Be geležies ir cinko jaustumėmės silpni, mus nuolat kamuotų infekcijos, odos ligos ir nuovargis.

Produktai, iš kurių galėtumėte pasisemti daugiau geležies ir cinko, – moliūgų sėklos, tamsialapiai žalumynai ir jautiena.

Jei norisi… kažko

Nevaldomas bet kokio maisto – tačiau paprastai skanėstų – troškimas laikomas alkiu, nors iš tikrųjų dažnokai yra troškulys.

Kartais, kai mūsų organizmas netekęs skysčių, mes susipainiojame ir imame klaidingai suprasti jo signalus. Tokia būklė anaiptol nėra niekinė. Turėkite omenyje, kad troškulys – tai paskutinis pagalbos šauksmas, kurį pasiunčia skysčių stokojantis organizmas. Tad kai kitą sykį trūks plyš užsinorėsite „kažko tokio“ saldaus ar sūraus, pirmiau pabandykite išgerti didelę stiklinę vandens.

The post Kai širdis prašo „kažko tokio“ appeared first on Kauno savaitė.