Svetimą kariuomenę išprašė pirmieji

Panevėžiečiai nepamiršo laikų, kai pusę amžiaus miesto pašonėje, Pajuostyje, veikė sovietų karinis dalinys, o iš karinio aerodromo, nuo miesto centro nutolusio vos per šešis kilometrus, kildavo ir leisdavosi kariniai lėktuvai.

1990-aisiais iš šio aerodromo bandydamas pakilti sovietinis karinis transporto lėktuvas patyrė katastrofą, pareikalavusią aštuonių įgulos narių gyvybių.

Po šios tragedijos vietiniai gyventojai dėkojo likimui bent už tai, kad sovietų lėktuvas į žemę rėžėsi neužkliudęs dujotiekio trasos ir netoli nuo nelaimės vietos stovinčios kaimo mokyklos.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, svetimos kariuomenės išvedimas iš Pajuosčio užtruko ilgiau, nei buvo numatyta.

Persekiojo atsisakiusius tarnauti

Tuo metu, kai 1990 m. kovo 11-ąją Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas paskelbė atkuriantis nepriklausomą Lietuvos valstybę, šalyje tebebuvo dislokuota okupacinė sovietų sąjungos kariuomenė – apie 34,6 tūkst. karių.

Jau kitą dieną Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą, pagal kurį nebegaliojo sovietų sąjungos visuotinės karinės prievolės įstatymas.

Dėtos visos pastangos, kad sovietų sąjunga sėstų prie derybų stalo dėl savo kariuomenės išvedimo iš Lietuvos.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Emilis Jocius pasakoja, kad sovietų sąjunga delsė pradėti oficialias derybas dėl karių išvedimo, o karinių struktūrų atstovai persekiojo šaukiamojo amžiaus lietuvius, atsisakiusius tarnauti svetimoje okupacinėje kariuomenėje ar iš jos pabėgusius.

Nuo nepriklausomybės atkūrimo dar trejetą metų okupacinė kariuomenė alsavo lietuviams į nugaras.

Kokį ji kėlė pavojų Lietuvai, visam pasauliui tapo akivaizdu 1991-ųjų kruvinąjį sausį.

Tačiau tų pačių metų liepos 29-ąją žengtas didelis žingsnis.

Nors ir rizikuodama, Lietuva labai įžvalgiai pasielgė – pasirašė su rusijos federacija, o ne dar egzistavusia sovietų sąjunga sutartį „Dėl dvišalių santykių“.

Joje buvo oficialiai pripažinta sovietų sąjungos 1940 metais įvykdyta Lietuvos aneksija ir pasisakyta už jos padarinių likvidavimą.

Pasak E. Jociaus, ši sutartis vėliau buvo itin svarbi derantis jau su rusija dėl kariuomenės išvedimo.

Sudėtingos derybos

1991 metų pabaigoje nustojus egzistuoti sovietų sąjungai ir sovietinę kariuomenę, dislokuotą Lietuvos teritorijoje, į savo jurisdikciją perėmus rusijai, 1992 metų sausio pabaigoje prasidėjo derybos su rusijos vadovybe dėl okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos.

Pasak istoriko, šios derybos buvo itin sudėtingos ir įtemptos.

„Lietuva laikėsi principinės nuostatos, kad rusijos kariuomenės buvimas Lietuvos teritorijoje yra ir buvo neteisėtas, nepripažino jokių okupacinės kariuomenės teisių į Lietuvoje naudotus ar pastatytus pastatus ir kitokį nekilnojamąjį turtą“, – pasakoja istorikas.

Pasak E. Jociaus, deryboms ypač reikšmingi buvo 1992 metų referendumo Lietuvoje rezultatai.

Jame beveik 91 proc. dalyvavusių Lietuvos piliečių pasisakė už tai, kad rusijos kariuomenė būtų išvesta iš Lietuvos dar tais pačiais metais.

Okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos grafikas pagaliau pasirašytas tik 1992 metų rugsėjo 8-ąją.

Sutarta, kad kariuomenė bus išvesta per keturis etapus iki 1993 metų rugpjūčio 31-osios.

Bet net ir po šio susitarimo procesas nevyko taip sklandžiai, kaip laukta.

Diplomatinė pergalė

„Sovietų kariuomenės išvedimas buvo išties komplikuotas: rusijos pusė ne kartą jį stabdė, bandė išsiderėti įvairių Lietuvai nepriimtinų nuolaidų, o rusijos kariuomenė tuo metu sistemingai pažeidinėjo Lietuvos įstatymus, savivaliavo“, – pasakoja E. Jocius.

Pasak jo, rusijos dalinius Lietuvoje papildyti naujais šauktiniais buvo draudžiama, tačiau šios valstybės nestabdė jokie teisėti susitarimai – šauktiniai į Lietuvą buvo įvežami nelegaliai ir įvairiu transportu.

Lietuvos institucijos ėmėsi blokuoti karinius dalinius, buvo varžomas karinio transporto judėjimas Lietuvos keliais.

Pasak istoriko, ne kartą pagalbos teko prašyti ir kitų pasaulio valstybių, tarptautinių organizacijų.

„Visus nesklandumus, kilusius išvedant rusijos kariuomenę, Lietuvos Vyriausybei pavyko išspręsti derybomis, naudojantis įvairiais politiniais kanalais. Lietuva pademonstravo, kad galima pasiekti okupacinės kariuomenės išvedimo išskirtinai derybomis, bet tvirtai laikantis principinių pozicijų“, – sako E. Jocius.

Galiausiai 1993 metų rugpjūčio 31-ąją, prieš pat vidurnaktį, paskutinis sovietų kariuomenės ešelonas paliko Lietuvą.

Tai įvyko metais anksčiau nei Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje ar Lenkijoje.

Rusijos kariuomenės išvedimas laikomas svarbia jaunos valstybės diplomatine pergale.

Ypač įvertinus aplinkybę, kad rusijai derybose atstovavo aukščiausio rango diplomatai, o lietuviai buvo patirties neturintys naujokai.

Net tualete – sargybinis su Kalašnikovu

Nepriklausomybės akto signataras Jonas Liaučius net du kartus su oficialia Lietuvos delegacija vyko į maskvą derėtis dėl svetimos kariuomenės išvedimo.

Signataras „Panevėžio balsui“ yra pasakojęs įspūdžius iš šių derybų.

Į maskvą jis vyko kartu su pirmąja ir antrąja Aukščiausiosios Tarybos delegacijomis.

Tuo metu jis buvo Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininkas, tai dabar atitinka komitetą.

J. Liaučiaus teigimu, pirmoji kelionė buvo daugiau žvalgybinio pobūdžio, kurioje nieko nenuspręsta.

Antroji – jau konkretesnė.

Abu kartus susitikimai vyko rusijos gynybos ministerijoje.

J. Liaučiaus atmintyje užsifiksavo, kad ministerijoje prie visų durų tiek viduje, tiek išorėje stovėjo ginkluoti kariai.

Net nuėjęs į tualetą rasdavai stovintį sargybinį su Kalašnikovo automatu ant krūtinės.

Be to, generolui susipažįstant su delegacija, pastarasis kiekvieno klausinėjo, ar tarnavo sovietų kariuomenėje.

Jei atsakymas buvo teigiamas, klausdavo, kur ir kuo.

Signataro manymu, tai rodė tam tikrą požiūrį į atvykusius lietuvių derybininkus.

Išeidami nusiaubė

Šalia Panevėžio dislokuoto Pajuosčio transporto aviacijos aerodromo perėmimas į Lietuvos rankas irgi nebuvo sklandus.

Pasak E. Jociaus, šis procesas pradėtas 1992 metų gruodį.

Istoriko teigimu, pagal pasirašytą Lietuvos ir rusijos protokolą perduodama teritorija ir pastatai turėjo būti geros būklės ir tinkami naudoti, tačiau realybė pasirodė visai kitokia.

„Pajuosčio aerodrome buvo išimtos beveik visos buksyravimo takų apšvietimo lempos, išplėšta apie 3 kilometrai požeminių kabelių, išardyta viena lėktuvų stovėjimo aikštelė. Pastatai apleisti, juose neveikė kanalizacija, vamzdžiai buvo sutrūkinėję, durys išlaužytos, stiklai išdaužyti. Tokį vaizdą perimdamas Pajuosčio poligoną pamatė majoras Algis Vaičeliūnas“, – pasakoja E. Jocius.

Jo teigimu, vėliau Pajuostyje buvo perimti 18-osios transporto aviacijos divizijos štabo pastatai. Galutinai Pajuosčio karinį miestelį Lietuva perėmė tik 1993 metų rugpjūtį.

Istoriko teigimu, nelaukdami galutinio perdavimo ir priėmimo akto pasirašymo dienos, Lietuvos kariai pradėjo būtiniausius remonto darbus.

Be Pajuosčio aerodromo, pasak E. Jociaus, atiduota ir dalį Skaistakalnio parko užėmusi Aviacijos remonto gamykla. Vienoje gražiausių miesto vietų, ant Nevėžio upės kranto, sovietai buvo įsirengę dirbtuves, kuriose remontuoti įvairių sovietinių karinių lėktuvų elektros ir elektronikos įrenginiai, kita aviacinė technika, taip pat gamintos plataus vartojimo prekės: suvirinimo aparatai, automobilių atsarginės dalys ir kt.

Okupantai pasitraukė

Visoje šalyje, pasak E. Jociaus, iš rusijos kariuomenės Lietuva perėmė 272 karinius miestelius, teritorijas ir atskirus karinius objektus – daugiau nei 4 000 pastatų.

Istoriko teigimu, išvedant kariuomenę didelį darbą nuveikė Lietuvos politikai, ekspertai, ministerijų darbuotojai.

Tačiau didžiausias krūvis teko tuometinei Krašto apsaugos ministerijai bei krašto apsaugos kariams ir darbuotojams.

„Jiems teko organizuoti ir prižiūrėti išvedimo procesą, tikrinti karinius dalinius, perimti paliekamus sovietinius karinius objektus ir 1992-ųjų pavasarį blokuoti rusijos karinius dalinius, kad nebūtų įvežta naujų karių. Rizikuodami savo gyvybe, jie bandė priversti didesnę ir galingesnę valstybę paklusti naujos Lietuvos valstybės teisės aktams“, – sako E. Jocius.

1993 metų rugpjūčio 31-ąją, 23 valandos 46 minutės – laikas, įėjęs į Lietuvos istoriją, paženklinęs jos visišką išsivadavimą iš pusę amžiaus trukusios sovietų okupacijos.

Tą minutę iš Lietuvos nesustodamas išvažiavo paskutinis sovietų okupacinės armijos karinis ešelonas. Tai buvo tikroji sovietų okupacijos pabaiga.

„Sovietų kariuomenės išvedimas buvo išties komplikuotas: rusijos pusė ne kartą jį stabdė, bandė išsiderėti įvairių Lietuvai nepriimtinų nuolaidų, o rusijos kariuomenė tuo metu sistemingai pažeidinėjo Lietuvos įstatymus, savivaliavo.“

E. Jocius

Karius plūdo už žmogiškumą

Ir 1991-ųjų sausio kruvinieji įvykiai, ir tų pačių metų rugpjūčio pučas akivaizdžiai rodė, kokį didžiulį pavojų jaunai valstybei kėlė joje dislokuota svetima kariuomenė.

Panevėžio sąjūdininkų leistame laikraštyje „Laisvas žodis“ 1991 metų rugpjūtį rašyta apie pučo metu užimtą Panevėžio telefono-telegrafo stotį bei televizijos ir radijo retransliavimo centrą.

Tąkart miesto radijo ir televizijos retransliatoriaus viršininkas Vytautas Lukšys pasakojo, kad rugpjūčio 21-ąją, apie 3.30 val. naktį jam į namus paskambino Pažagieniuose buvusios radijo stoties budėtojas ir pranešė apie nelauktus „svečius“.

„Supratau: stotis užimta sovietų armijos. Spėjau paskambinti į Respublikos gatvėje esantį retransliatorių (ten dar nebuvo kariškių), pranešti apie Pažagienių stoties užėmimą ir išskubėjau ten. Kai nuėjau, prie vartų pasitiko penki automatais ginkluoti kareiviai. Prie pastato laukęs kapitonas paaiškino, kad jie nieko neketina daryti tik „paimti stotį apsaugai“, – V. Lukšio atsiminimus spausdino „Laisvas žodis“

Stoties budėtojas jau buvo pasirūpinęs, kad kariai negalėtų naudotis siųstuvu. Tiesa, kariškiai leido darbuotojams išsinešti savo magnetofonus, kasetes, kompiuterį.

Vėliau užimtos ir Respublikos gatvėje buvusios radijo ir televizijos retransliatoriaus patalpos. Ir čia kariškiai, vilkėję desantininkų uniformas, darbuotojams leido išsinešti aparatūrą.

„Tik vėliau atvykęs Pajuostės karinio garnizono politrukas O. V. Sivuchinas plūdosi, esą pernelyg švelniai ir tolerantiškai pasielgta su televizijos darbuotojais, leidžiant jiems išsinešti „visus savo žaislus“, kuriais galima sėkmingai naudotis kitose patalpose“, – 1991-aisiais rašė „Laisvas žodis“.

Kiek sužinota, kareiviai buvo ne vietiniai – atvežti iš Jonavos karinio dalinio.

Leidimas transliuoti maskvą ir „kasperviziją“

V. Lukšys laikraščiui pasakojo, kad apie vidurdienį dar bandė su kariškiais tartis dėl galimų televizijos transliacijų.

„Su manimi kalbėjęs papulkininkis pareiškė, kad galima transliuoti tik abi maskvos programas ir „kasperviziją“ (okupantų užimtos televizijos transliacijos po sausio 13-osios dienos iki rugpjūčio pučo. Pavadinta Edmundo Kasperavičiaus vardu, kuris buvo vienas pagrindinių šios televizijos, skleidusios propagandą ir dezinformaciją, veikėjų – aut. past). Pasakiau, kad stoties techninės galimybės leidžia transliuoti tik vieną programą“, – „Laisvam žodžiui“ pasakojo V. Lukšys.

Retransliatoriaus patalpose jis dar spėjo užblokuoti du siųstuvus taip, kad niekas jais negalėtų naudotis.

„Kariškiams daug talkino dar vienas civiliais rūbais vilkėjęs jaunas vyriškis, kuriam eiliniai kareiviai atidavinėjo pagarbą. Yra spėlionių, kad tai aukšto rango KGB ar Omon’o pareigūnas, kurio įvardinti, deja, negaliu“, – „Laisvam žodžiui“ kalbėjo V. Lukšys.

Laikraščio redaktorius Arnoldas Simėnas anonimiškai pakalbino ir vieną kareivių, saugojusių Panevėžio telefono-telegrafo stotį.

Pokalbį jis atkūrė iš atminties.

Faktai

1993 metų rugpjūčio 31-ąją išvykus paskutiniam rusijos armijos kariniam ešelonui, Lietuvoje dar buvo likę keli smulkūs daliniai.

Jie išvesti per porą mėnesių.

1993 metų lapkričio 26 dieną perimti paskutinio karinio dalinio, dislokuoto Linkaičiuose, objektai.

Rusijos federacijos šiaurės vakarų grupės pateiktas duomenimis, 1992 metų sausio 1-ąją Lietuvoje buvo dislokuota daugiau nei 34 000 karių, apie 1 000 tankų, apie 180 lėktuvų, 1 901 šarvuotis. Be sovietų Gynybos ministerijai pavaldžių dalinių, Lietuvoje dar buvo dislokuota KGB priklausę 6 pasienio apsaugos daliniai, Vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės junginys bei Federalinės vyriausybės ryšių ir informacijos agentūros prie rusijos federacijos prezidento 6-oji radijo žvalgybos bazė.

Sovietų kariniai daliniai Lietuvoje užėmė 68 tūkst. hektarų, arba 1,2 procento šalies teritorijos.