Spektaklis, kuris įkvepia gyventi
RECENZIJA
Prisipažinsiu: Panevėžio teatre „Menas“ lankiausi pirmą kartą: visai netoli nuo garsiojo Juozo Miltinio dramos teatro, bet jau visai kitoks, nišinis tikrąja to žodžio prasme. Įeini į Vasario 16-osios gatvės kiemelį, kuris veda gilyn, į mažas jaukias erdves. Ypač patraukė žaisminga piešinių ir instaliacijų erdvė vestibiulyje: čia net Mona Liza tampa aktore, sėdinčia prie stalelio su ką tik gauta rože ir greičiausiai todėl švelniai besišypsanti…
Šiame teatre rugsėjo 27 d. įvyko režisieriaus Juliaus Dautarto premjera: pirmąkart žiūrovams pristatytas spektaklis „Ilgesys. Editos Piaf istorija“. Spektaklis įdomus, patraukiantis savo jautrumu ir šviesa. Man tai visiška priešingybė neseniai Kauno nacionaliniame dramos teatre matytai „Agnijos magijai“, – rašytojai Jurgai Ivanauskaitei dedikuotame spektaklyje net Tibeto laisvės idėja paverčiama pigiu triuku.
Juliaus Dautarto spektaklis parodo, kad apie asmenybes galima kalbėti ir kitaip: nerėkiant apie jų gyvenimo būdą, pasirinkimų kraštutinumus, bet subtiliai bandant kalbėti apie sielą, jos ilgesį, gyvenimą, kuris tampa kreipiniu į kitą, ieškant savęs ir savo gyvenimo prasmės. Šio spektaklio koncepcija padeda atsigręžti, kas slypi žmogaus dvasiniame, o ne fiziniame pasaulyje. Dabar, kai kūno nuogumas teatre tampa vos ne norma, toks spektaklis kartu reiškia ir priešinimąsi bendrai srovei, tam konvulsyviam fiziologizmui, kaip atsitinka „Agnijos magijoje“.
Visas Juliaus Dautarto spektaklis yra ne kokios nors ypatingos scenografijos, ne apšvietimo ir net ne muzikos, o aktorės, atliekančios Editos Piaf vaidmenį, valioje. Po premjerinio spektaklio režisierius, lenkdamasis žiūrovams, kaip tik ir užsiminė, kaip jam svarbu aktorinis teatras. Išties, galima labai daug eksperimentuoti, ir tai, žinoma, įdomu, bet kas geriausiai išreikš istoriją, jei ne aktoriaus meistriškas gebėjimas ją įkūnyti savo būdu, perteikiant žmogaus vidinę tikrovę per save – savo balso tembrą, judesio plastiką, per savo žvilgsnį, kuris neišvengiamai kuria santykį su kitu: kamerinėje teatro erdvėje visi – tiek aktoriai, tiek žiūrovai – yra labai arti, nėra kur pasislėpti.
Mane labiausiai patraukė tai, kaip perteikiama Editos Piaf istorija. Tai sudėtingas pasakojimas, koduojamas keliais kodais. Visų pirma, tai rinktinės dainos, nurodančios į esminius gyvenimo lūžius. Garso takelyje skamba Editos Piaf balsas, kurio aktorė nebando imituoti: tai neliečiama vertybė, tai pati Edita Piaf. Manau, būtent šis režisieriaus pasirinkimas išreiškia pagarbą dainininkės sukurtam menui, kuris perteikiamas subtiliai, nesiekiant rėkiančio garso (garso režisierius Valdas Petrauskas).
Dainininkę vaidinanti aktorė Eleonora Koriznaitė ne dainuoja, o kalba, tiksliau sakant, išsikalba: kuriamas menamas dialogas, kai nėra, kas iš tikrųjų atsako. Edita Piaf šiame spektaklyje kalbasi su dviem žmonėmis: mylimuoju Teo ir bevardžiu žurnalistu. Tai kaip buberiško „tu“ ir „tai“ metonimijos, įtaigiai parodančios bet kokio žmogiško dialogo ribas, nes net kalba, skirta „tu“, palieka monologu: nors „tu“ pasirodo, bet nėra kalbantis.
Kiti metai Lietuvoje paskelbti nepalūžusių moterų metais, o Edita Piaf pagal šio spektaklio koncepciją kaip tik ir galėtų būti pavadinta tokia. Tai dramaturgės Eleonoros Matulaitės istorija apie nepalūžusią moterį, kurios gyvenimas nelepino nuo pat kūdikystės. Spektaklyje išnyra atskiri kriziniai momentai: palikta motinos, o tėvo auginta gatvėje, ankstyvoje jaunystėje numarinusi savo kūdikį, vyrų „globota“ ir palikta, įjunkusi į narkotikus, bet vis tiek nepasidavusi, nepraradusi vilties ir gyvenimo džiaugsmo. Dabar, kai labai madinga kalbėti apie knygų, filmų, teatro terapiją, šis spektaklis gali būti suvokiamas kaip terapinis: šviesus, trykštantis tikėjimu. Kaip Van Gogo garsiausiame paveiksle „Žvaigždėta naktis“: net ir didelėje tamsoje esama šviesos.
Scenografija minimalistinė, žiūrovai čia pat, tarsi stebintys mažutį Editos Piaf kambarį, kuris galbūt net ir slėgtų savo mažumu, jei ne langas, kuris spektaklio metu atsiveria į tolį, ar net stoglangis su plaukiančiais debesimis, su mirguliuojančių naktį žvaigždžių tinklu (šviesų dailininkas Edvinas Rutkauskas, vaizdo projekcijų dailininkas Evaldas Mažukna). Ir to visiškai užtenka ilgesio metaforai perteikti: atsiveriančio aukščio ir tolio, kuris mus traukia keliauti tiek fiziškai, tiek dvasiškai: nuolatinis kreipinys „Teo“ gali būti suprastas ir kaip amžinybės, Dievo „Tu“. „Negirdime jokio Tu, vis dėlto jaučiame, kad esame šaukiami, ir mes atsakome, atsakome kurdami, mąstydami, veikdami: savąja esybe tariame pamatinį žodį, neįstengdami lūpomis ištarti „Tu“, – rašė Martinas Buberis. Tikras dialogas veda link to, kuris mus visus pranoksta. Tad neerzino spektaklio pabaigoje ir ryškus liturginis dvasininko rūbas – apsiaustas tarsi apglėbia du vienišus žmones: mums visiems reikia tos dvasinės šilumos, Dievo palaimos, ženkliško Jo buvimo mūsų būtyje.
Nemanau, kad šis spektaklis patrauks teatrologų dėmesį: juo nesiekiama šokiruoti, apnuoginti žmogų, išmėsinėti jo santykius. Juo tik siekiama švelniai prisiliesti, prakalbinti dvasią, nesudirginant emociškai. Bet daug verčiau pamatyti tokį ir išeiti iš spektaklio su šviesa širdyje.
Aurelija MYKOLAITYTĖ
Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja, Lituanistikos katedros docentė
