Senosios Panevėžio kapinės – miesto panteonas
Po samanotais senųjų Panevėžio kapinių akmenimis slypi ne tik tūkstančių žmonių gyvenimai, bet ir paties miesto istorija – su iškiliais vardais, netikėtais likimo vingiais, didvyriškais poelgiais ir skaudžiomis tragedijomis. Čia amžino poilsio atgulė žmonės, kūrę Panevėžį, garsinę jo vardą, padėję vargstantiems ar palikę kitokį pėdsaką miesto gyvenime. Jų istorijos, išlikusios antkapių užrašuose ir archyvuose, šiandien leidžia pažvelgti į praeitį taip, kaip neatskleistų nė vienas vadovėlis.
Amžinam poilsiui tūkstančius panevėžiečių priglaudusios senosios miesto kapinės – tikras praeities istorijų lobynas. Varduose, iškaltuose ant iškilių ir kuklių antkapių bei brūkšneliuose tarp dviejų datų užkoduoti gyvenimai, sėkmė ir paklydimai, džiaugsmai ir sielvartai, čia palaidotuosius lydėjusios legendos.
Senosiomis vadinamos Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos kapinės lankomos ne tik savuosius čia palaidojusių, bet ir miesto istorija besidominčių panevėžiečių.
Juk, kaip sako Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius dr. Arūnas Astramskas, šią vietą galima vadinti tikru istorijos žinių šaltiniu.
„Vaikštant galima atrasti žymių Panevėžio žmonių, čia gyvenusių ir dirbusių iki Antrojo pasaulinio karo bei kiek vėliau, palaidojimo vietų, o pasidomėjus sužinoti ir jų gyvenimo istorijas“, – teigia direktorius.
Nors kapinės šioje vietoje veikti pradėjo gerokai anksčiau, dauguma dabar čia stūksančių antkapių liko iš XX amžiaus pradžios.
Kapinės šioje vietoje įrengtos 1877 metais, šalia anuomet jau sunykusių pirmųjų.
Prasidėjus XX amžiui ir naujose kapinėse ėmus trūkti vietos, teritoriją reikėjo plėsti ir 1905 metais tam gautas leidimas.
Pradėta rūpintis išpirkti sklypus iš privačių asmenų, bet visų gauti nepavykus, kapinės pradėtos plėsti Nevėžio link.
Kai vietos po kurio laiko ir vėl pradėjo stigti, imta laidoti pirminių palaidojimų vietose, taip sunaikinant ir senuosius kapus, ir antkapinius paminklus.
Tačiau ir išlikusieji dar gana iškalbingi.
Brolių palikimas
Apmąstymui ir susikaupimui nuteikia jau pats įėjimas į senąsias kapines – į jas veda dveji įspūdingi vartai.
Dėmesį patraukia jau beveik šimtą metų kapinėse stūksanti 1933-iaisiais pastatyta skulptoriaus Vincento Jakševičiaus sukurta įspūdinga antkapinė skulptūra, skirta Šv. Zitos draugijos narių amžinajam poilsiui.
Paminklas vaizduoja krepšelį gėlių laikančia jauną mergaitę, kalbama, kurtą pagal skulptoriaus žmonos atvaizdą.
Šioje vietoje palaidota per tris dešimtis Šv. Zitos draugijos, vienijusios ir globojusios tarnaites bei darbininkes, narių. Netoliese yra Šv. Zitos vienuolyno seserų kapai.
Šis V. Jakševičiaus sukurtas paminklas įtrauktas į kultūros paveldo objektų sąrašą.
Ne mažiau įspūdinga ir skulptoriaus Vincento brolio Benjamino Jakševičiaus sukurta skulptūra „Kristus, nešantis kryžių“. Tik jo pastatymo data nežinoma.
Šis senąsias kapines puošiantis paminklas taip pat įrašytas į Kultūros vertybių registrą.
Didelės vertės vieta
Į akis, be abejo, kris ir kapavietė, papuošta žinomo skulptoriaus Gedimino Jokūbonio sukurta moters skulptūra.
Ją skulptorius pastatė ant savo tėvų kapo 1961 metais ir granitinį paminklą pavadino „Svajone“.
Šios senosios miesto kapinės – tarsi Panevėžio kultūros ir istorijos archyvas po atviru dangumi, turinčios ir architektūrinę, ir istorinę, ir memorialinę vertę.
Į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įtrauktos žymių panevėžiečių – muziko Juozapo Gudavičiaus (1873–1939), geologo Česlovo Chmielevskio (1867–1921), kunigo, knygnešio Jono Karbausko (1866–1929), kalbininko Antano Lalio (1873–1960) ir kitų žinomų žmonių palaidojimo vietos.
Trumpas, bet prasmingas gyvenimas
Dažnas kapinių lankytojas atkreipia dėmesį į antkapį – didelę moters skulptūrą su užrašu „Motinystės pareigos auka“.
Šis paminklas – garsaus skulptoriaus Bernardo Bučo kūrinys.
Jį užsakė ir ant savo žmonos Veronikos kapo pastatė žinomas kalbininkas Petras Būtėnas.
Kaip pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas, Veronika Kalendaitė-Būtėnienė gimė 1906 metais Rygoje.
Pirmojo pasaulinio karo metais šeima pasitraukė į Rusijos gilumą, o iš jos grįžo jau ne į Latviją, bet į Lietuvą. Į Panevėžį parvažiavo 1921-aisiais.
Panevėžyje Veronika Kalendaitė baigė Mokytojų seminariją, iš pradžių dirbo Pajuosčio pradinėje mokykloje, vėliau, rekomendavus vyskupui Kazimierui Paltarokui, tapo Panevėžio 1-osios pradžios mokyklos mokytoja.
1928 metų rugpjūtį Veronika ištekėjo už žinomo Panevėžio mokytojo ir kalbininko Petro Būtėno.
Mokytoja ir pati aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje – buvo ateitininkų organizacijos, Šaulių sąjungos narė, dalyvavo Kalinių globos draugijos veikloje.
1931 metais Būtėnams gimė dukra Vitalija, o 1934 m. rugpjūčio 29-ąją susilaukusi sūnaus Petro Tautvydo, Veronika tą pačią dieną netikėtai mirė.
Tragiškas įvykis sukrėtė visą kraštą. Jos laidotuvės buvo vienos iškilmingiausių to meto Panevėžyje.
Palydėti velionės į paskutinę kelionę susirinko minios žmonių, lydint iš namų į bažnyčią giedojo garsus Mykolo Karkos vadovaujamas choras. Daugybė užuojautų spausdinta to meto laikraščiuose ,,Panevėžio balsas“ ir „Mūsų kraštas“.
Pragiedrulių įkūrėjai
Šiais laikais taip gražiai įsibėgėjus Panevėžio kūrybiškumo centro „Pragiedruliai“ veiklai, verta prisiminti poetą, teisininką Juozą Čerkesą-Besparnį ir senosiose kapinėse aplankyti jo šeimos kapą.
Juk seniausiame miesto parke Skaistakalnyje jo sukurtoje ir paties Pragiedruliais pavadintoje sodyboje, restauravus istorinį jos pastatą, dabar veikia kūrybiškumo centras.
Skaistakalnio parke J. Čerkesas pradėjo kurtis 1926-aisiais, kai, nusipirkęs dalį dvaro žemės, gavo leidimą statyti namą.
Iš netoli Panevėžio esančio Bernatonių kaimo kilęs J. Čerkesas – XX amžiaus pirmos pusės krašto šviesuolis, poetas, advokatas, buvo aktyvus, pastebimas ir gerbiamas žmogus.
Jo straipsnius, feljetonus, pastabas Panevėžio spaudoje žmonės skaitė porą dešimtmečių.
Pasirašęs Besparniu pirmame savo straipsnyje, publikuotame „Panevėžio balse“, jis taip ir žadėjo: „Ką gero rasiu ar blogo – su Tamsta pasidalysiu pluoštu nedakepusių minčių.“
Tos mintys tikrai nebuvo „nedakepusios“, o prasmingos ir tikslios.
J. Čerkesas buvo linksmas žmogus, turėjo puikų humoro jausmą.
Ypač populiarūs buvo jau kitaip – „Panevėžio garsu“ – kurį laiką vadintame laikraštyje skelbti J. Čerkeso-Besparnio feljetonai „Iš Nykštuko užrašų“, apibūdindavę to meto Panevėžio gyvenimą ir įvairius įvykius.
Į Čerkesų sodybą rinkdavosi miesto inteligentai, smagiai būdavo švenčiamos Juozinės.
Šeimos tragedija
Tačiau nutikusi nelaimė aptemdė idilišką Čerkesų šeimos gyvenimą.
Muziejaus duomenimis, 1933 metų kovo 27 dieną J. Čerkeso name kilo gaisras, sudegė tvartas su gyvuliais, paukščiais ir daržinė su pašaru.
Netrukus Čerkesų šeimą ištiko dar didesnė bėda. 1935-ųjų sausį staiga mirė vyriausias jų sūnus Henrikas. Tais metais jam būtų sukakę 23-eji.
Jaunesnis Čerkesų sūnus Algirdas, gyvenęs vos penkerius metus, jau seniai ilsėjosi senosiose Panevėžio kapinėse.
O vyresnysis Henrikas, Lietuvos jūrų skautas, buvo šeimos pažiba.
Baigęs Lietuvos prezidento A. Smetonos karo mokyklą, jis buvo gavęs jaunesniojo leitenanto laipsnį.
Pasižymėjo ir meniniais gabumais – piešė viršelius ir iliustracijas to meto žurnalams bei laikraščiams.
Vėliau studijavo Vytauto Didžiojo universitete, o 1935 m. sausį įsidarbino Alytaus gimnazijos kūno kultūros ir gimnastikos mokytoju. Netrukus netikėtai, galbūt po gripo komplikacijų, mirė.
Jaunojo Čerkeso palaikai parvežti ir iškilmingai palaidoti Panevėžyje.
Netrukus po sūnaus mirties užėjus sovietų valdžiai, J. Čerkesas atleistas iš advokato pareigų, jo namas nacionalizuotas.
Neatlaikęs daugybės išgyvenimų 1949-aisiais poetas mirė savo namuose, dar po dešimties metų užgeso ir jo žmonos gyvybė.
Visa Čerkesų šeima ilsisi senosiose kapinėse, o jų amžino poilsio vietą žymi paminklas, ant kurio iškalta: poetas, publicistas Juozas Čerkesas-Besparnis (1884–1949), Jadvyga Choleckaitė-Čerkesienė (1885–1959), Henrikas Čerkesas (1912–1935), Algirdas Čerkesas (1920–1925).
Pirmasis burmistras
Šioje tylioje ramioje vietoje prie Nevėžio amžinybei atgulęs ir nepriklausomos Lietuvos pirmasis Panevėžio vadovas Aleksandras Vitartas.
Kaip teigia D. Pilkauskas, 1918 metų pradžioje Panevėžio burmistru dirbo vokietis Hesė.
„Tačiau Lietuvai tapus nepriklausoma susirinkę 25-i Panevėžio miesto dūmos nariai ir visuomenės veikėjai burmistro pareigas patikėjo eiti anksčiau buvusiam burmistrui Aleksandrui Vitartui“, – pasakoja muziejininkas.
1919 m. sausio 6-ąją prie Panevėžio artinantis raudonajai armijai, miesto Savivaldybė kartu su burmistru A. Vitartu buvo paleista. Tais pačiais metais A. Vitartas mirė.
Garsioji Hokušų šeima
Netoliese ilsisi vienas pirmųjų metalo apdirbėjų Panevėžyje Antanas Hokušas, valdęs dirbtuves ir liejyklą.
Ilgai tokių specialistų nebuvo visoje Lietuvoje – tik 1885 metais, pakviestas grafo Zubovo, į Lietuvą iš Čekijos į Šiaulius atvyko Antonas Hokušas.
Vėliau, apie 1900 metus, jis įsikūrė Panevėžyje ir čia pradėjo savo liejimo verslą.
„Panevėžį pasirinko veikiausiai dėl patogios geografinės padėties. Be to, miestas turėjo išvystytą geležinkelių tinklą“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Dabartinėje Pušaloto gatvėje A. Hokušas pastatė medinį pastatą ir įrengė mechanines dirbtuves bei liejyklą. Šiame versle jam padėjo visa šeima. Daugiausia talkino vyriausias sūnus Adolfas.
Liejykloje Pušaloto gatvėje buvo liejamos ne tik mechaninės detalės, bet ir meno dirbiniai.
Dvarininkai užsakydavo net metalinius sarkofagus su karalių atvaizdais.
Buvo liejami ir medaliai bei žinomų žmonių bareljefai.
„Hokušo įmonėje išlietas vyskupo Karevičiaus bareljefas ir padovanotas Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčiai“, – tvirtina D. Pilkauskas.
1932 metais Antanui Hokušui mirus, jo verslą perėmė vyriausias sūnus Adolfas.
Jis pastatė naujus pastatus Stoties gatvėje ir pradėjo naują įmonės etapą, išplėtė liejyklos veiklą.
Tačiau praėjus vos keliems metams, 1939-aisiais, Adolfas Hokušas netikėtai mirė.
Šios šeimos antkapinį paminklą taip pat rasime senosiose Panevėžio kapinėse.
Visiems vienodai teisingas
Šiose kapinėse ilsisi ir garsus tarpukario notaras Jonas Moigis (1867–1933), panevėžiečių vadintas vaikščiojančiu teisingumu.
Tas vardas jam prilipo ne šiaip sau. J. Moigį miestiečiai pažinojo kaip geros širdies, sąžiningą, tolerantišką teisininką, vienodai teisingą ir pagarbų visiems, kad ir kokios tautybės, įsitikinimų ar socialinės padėties žmogus būtų.
Gerbiamas panevėžietis J. Moigis buvo pilietiškas, dalyvaudavo visuomeninių organizacijų veikloje ir nuolat keldavo įvairias iniciatyvas.
Ypač jis stengdavosi padėti vargšams, našlaičiams ar į didelę bėdą patekusiesiems.
J. Moigis yra ir vienas iš Panevėžio kraštotyros muziejaus įkūrėjų, pats labai domėjęsis krašto istorija, kolekcionavimu, aktyviai dalyvavęs draugijos „Gimtajam kraštui tirti“ veikloje.
J. Moigis mirė nuo ilgai kamavusios širdies ligos, sulaukęs 65 metų.
Visuomenės iškilmingai pagerbtas ir palydėtas į senąsias kapines, žymusis panevėžietis atgulė šalia pirmosios žmonos Konstantos.
Tragedija su dviem versijomis
Senosiose Panevėžio kapinėse kuklus kryžius žymi tarpukario agronomo Kazio Kubiliaus, jo žmonos Elenos ir sūnaus Arvydo kapavietę.
Visų mirties data nurodyta ta pati – 1938-ųjų gruodžio 5-oji.
Ši data mena didžiulę tragediją.
Nužudęs žmoną ir sūnų, tądien nusižudė ir pats K. Kubilius.
Tokią tragišką baigtį pasirinkęs vyras buvo žinomas kaip protingas, darbštus žmogus, už narsą nepriklausomybės kovose 1920-aisiais apdovanotas pirmojo laipsnio Vyties kryžiumi.
Dar po poros metų paleidžiamas iš kariuomenės kaip reikalingas tuometei šalies Užsienio reikalų ministerijai ir išsiunčiamas dirbti diplomatu Berlyne.
Po penkerių Vokietijoje praleistų metų K. Kubilius imasi agronomo darbo. Iš pradžių ėjo Klaipėdos krašto gubernatūros agronomo referento pareigas, įsteigė to krašto Ūkininkų draugiją.
Lietuvai prarandant Klaipėdos kraštą, K. Kubilius paskiriamas vyriausiuoju Panevėžio apskrities agronomu. Jis ir toliau buvo kariuomenės atsarginių įskaitoje.
Panevėžyje įsikūrusios bendruomenės „Už upės“ artėjant Vėlinėms pristatytame filme „Ir skaitome neparašytą laišką ainiams“ pasakojama, kad tokiam klaikiam žingsniui – išžudyti šeimą ir pačiam nusižudyti – K. Kubilius ryžosi pabūgęs Europoje prasidėjusių žydų pogromų bei nujautęs būsiantį holokaustą. Esą baimintis jis tikrai turėjęs dėl ko, nes buvo vedęs žydų tautybės moterį.
Pasak filmo kūrėjų, K. Kubilius puikiai suprato, kas jo šeimos laukia į Lietuvą atėjus hitlerininkams.
„Neišlaikė narsi kario širdis artėjančio pavojaus įtampos. Tarnybiniu pistoletu jis nušovė žmoną ir nusišovė pats. O rytą atėjusi tarnaitė rado lovoje ir amžinu miegu užmigdytą penkiametį sūnų Arvydą“, – baigiamas pasakojimas apie senosiose miesto kapinėse palaidotą agronomą, kariuomenės savanorį, karį, diplomatą, tarpukario valdininką, gyvenimą baigusį vos 41-erių.
Tačiau pasakojama ir kitokia šios baisios, Panevėžį sukrėtusios šeimos tragedijos priežastis.
Esą K. Kubilius, pralošęs kortomis nemažą sumą valstybinių pinigų, nepakėlė negarbės.
Plačios širdies mecenatas
Atidžiai peržvelgiantieji užrašus ant antkapių neabejotinai ras nemažai žinomų vardų.
Didžiulis akmeninis paminklas skelbia, kad čia 1934-aisiais palaidotas Michaelis Rosakas – vienas turtingiausių vokiečių kilmės tarpukario panevėžiečių, garsiausias Panevėžio mecenatas, ilgametis miesto dūmos ir tarybos narys.
Jis valdė viešbutį, skolino pinigus ir turėjo ne vieną didelį pastatą miesto centre.
M. Rosakas mėgdavęs sakyti: „Už jaunystės griekus atiduosiu namus ubagams.“
Ir testamentu užrašė pelną, gautą iš dviejų namų, paskirti vargšams šelpti. Testamentas pradėtas vykdyti 1935 metais.
M. Rosako testamento vykdytojai per 1935–1937 metus neturtingiesiems išdalino 19 100 litų.
Ypač buvo šelpiami moksleiviai. Paramą gaudavo ne tik lietuvių, bet ir lenkų, ir žydų tautybės žmonės.
Žygdarbis ant bažnyčios bokšto
Įdomi ir senosiose kapinėse palaidoto statybos darbų rangovo Tado Rylio, mirusio 1928-aisiais, istorija.
Šis vyras atliko tikrą žygdarbį.
Panevėžio kraštotyros muziejus saugomuose to meto žmonių prisiminimuose užfiksuota, kad 1919 metų pavasarį T. Rylis užsilipo ant Švč. Trejybės bažnyčios stogo, paskui ant jos bokšto, užsiropštė ant kryžiaus ir nupjovė stačiatikių kryžiams būdingą elementą.
„Niekas to padaryti jam neliepė, jis savanoriškai tarsi grąžino Švč. Trejybės bažnyčiai katalikybę“, – sako muziejaus direktorius dr. A. Astramkas.
Visiems vienodai lengva
Šios dabar savotišku Panevėžio panteonu virtusios kapinės, jas įkūrus, buvo padalintos į dvi dalis – vienoje pusėje laidoti katalikai, kitoje – liuteronai.
Vienus nuo kitų skyrė medinė tvora.
Jos jau seniai nebėra ir niekas nebeskiria ramybėje besiilsinčių panevėžiečių, nesvarbu, kokio jie buvo tikėjimo, tautybės, statuso ar amžiaus – visiems vienodai lengva ta pati savo krašto žemė.
Ne kiekvienas vardas, ne kiekvienas palaidotasis iki šiol prisimenamas – apie buvusius kapus kai kur byloja tik apgriuvę tvorų stulpeliai, samanoti kauburėliai ar įlinkusi žemė.
Bet prisimenant tą pačią amžinąją gyvenimo ir mirties tiesą, suprantama: visi tie, kurie šių kapinių žemėje ilsisi, kadaise gyveno, dirbo, kūrė čia, Panevėžio krašte.
Ir kiekvienas jų ateičiai paliko didesnį ar mažesnį buvusio gyvenimo pėdsaką.
