N. Paganinis: velnio smuikininko legenda

Niūrusis smuiko virtuozas Nikolo Paganinis pakeitė pasaulio supratimą apie tai, ką gali vienas muzikantas. Jis pavertė koncertą drama, stebuklu ir emociniu sukrėtimu.

Praėjus beveik dviem šimtmečiams po mirties, jo vardas vis dar reiškia tai, kas atrodo neįmanoma.

Kai norima pasakyti, kad žmogus savo srityje yra neprilygstamas, dažnai sakoma paprastai: jis savo amato Paganinis.

1840 metų gegužės 27-ąją Nicoje mirė vienas garsiausių visų laikų smuikininkų – Nikolo Paganinis.

Jo vardas dar gyvam esant buvo tapęs legenda, o po mirties – beveik mitu.

Vieni jį laikė neprilygstamu genijumi, kiti – žmogumi, sudariusiu sandėrį su tamsiosiomis jėgomis. Tačiau už visų gandų slypėjo nepaprasto talento, geležinės valios ir sudėtingo likimo žmogus.

Vaikystė Genujoje

Nikolo Paganinis gimė 1782 metų spalio 27 dieną Genujoje, tuometinėje Genujos Respublikoje. Jis buvo trečiasis iš šešių vaikų Antonijaus ir Terezos Paganinių šeimoje.

Tėvas Antonijus dirbo uoste ir prekiavo, tačiau turėjo vieną svajonę – paversti sūnų garsiu muzikantu, kokiu nesugebėjo tapti pats.

Pasakojama, kad berniuko vaikystė buvo sunki. Tėvas garsėjo griežtumu, versdavo sūnų valandų valandas repetuoti, bausdavo už menkiausias klaidas ir neleisdavo žaisti su bendraamžiais.

Smuikavimas mažajam Nikolo tapo ne žaidimu, o kasdieniu darbu. Vis dėlto jau anksti paaiškėjo, kad berniukas turi išskirtinę klausą, atmintį ir neįprastą techniką.

Iš pradžių jis mokėsi groti mandolina, vėliau – smuiku. Dar vaikystėje N. Paganinis pradėjo kurti pirmuosius kūrinius, o būdamas vos vienuolikos, jau koncertavo viešai.

Miestiečiai stebėjosi ne tik jo meistriškumu, bet ir laukine energija, su kuria berniukas stodavo prieš publiką.

Laisvė, kelionės ir aistros

Paauglystėje N. Paganinis išvyko mokytis pas žymius pedagogus, tačiau greitai paaiškėjo, kad tradicinės pamokos jam darosi per ankštos. Jis ėjo savu keliu – eksperimentavo, improvizavo, laužė taisykles.

Jaunystėje Nikolo gyvenime netrūko audrų. Jis garsėjo polinkiu į azartinius lošimus, kartais prasiskolindavo, parduodavo daiktus ar net instrumentus. Ne kartą buvo kalbama, kad ne vieną smuiką pralošė kortomis.

N. Paganinis taip pat mėgo meilės nuotykius, aistringus romanus ir bohemišką gyvenimą.

Vis dėlto visa tai neužgožė svarbiausio dalyko – jo talento. Kiekviename mieste, kuriame pasirodydavo, publikos minios didėjo, o kalbos apie neįtikėtiną smuikininką iš Genujos sklido toliau nei toli.

Velnio smuikininkas

Kai N. Paganinis išeidavo į sceną, prasidėdavo reginys, kokio publika iki tol nebuvo mačiusi.

Jis buvo aukštas, labai liesas, blyškaus veido, giliomis akimis, ilgais juodais plaukais. Vien jo išvaizda kėlė nuostabą.

O kai pradėdavo griežti, salė nuščiūdavo. N. Paganinis išgaudavo garsus, kurių kiti smuikininkai net nebandydavo išgauti. Jis grodavo neįtikėtinu greičiu, viena styga, mėgdžiodavo paukščius, žmonių balsus, juoką, vėjo švilpesį.

Atrodė, kad smuikas jo rankose tampa gyvu padaru.

Publika kartais N. Paganinio net bijodavo. Moterys alpdavo, vyrai šaukdavo iš susižavėjimo, o laikraščiai kitą dieną rašydavo apie „nežemišką“ koncertą. Būtent tada ir gimė legenda, jog N. Paganinis talentą gavo ne iš Dievo, o iš velnio.

Pats tvirtino, jog jo meistriškumo paslaptis susijusi su „visišku ir nedalomu dvasiniu susiliejimu su smuiku“. Tiesa, liaudžiai lengviau buvo patikėti šiurpia legenda, esą N. Paganinis pardavė sielą velniui už savo talentą.

Šiurpi istorija apie sandėrį su velniu taip sukrėtė dailininką Eduardą Okunį, jog nutarė ją įamžinti drobėje.

Paveiksle pavaizduota akimirka, kai velnias ateina pareikalauti savo dalies. Tikėtina, jog nutapyta ir garsioji „Paganinio našlė“ – jo smuikas.

Šiandien mistiškas paveikslas eksponuojamas Liubline – jis priklauso Liublino vaivadijos muziejaus rinkiniui.

Tarsi apsėstas stichijos

Apie N. Paganinį sklido begalė istorijų. Vieni tikino matę, kaip koncerte už jo nugaros stovėjo juoda figūra. Kiti pasakojo, kad jo pirštai pernelyg ilgi ir lankstūs, jog būtų žmogaus.

Daugelis tvirtino savo akimis regėję, kaip smuikininko kūnas išsikraipydavo ir keisdavo formą, alkūnė išsilenkdavo į priešingą pusę, o plaštaka atsiskirdavo nuo rankos ir tarsi pati šliaužiodavo smuiko grifu. Vis dėlto šiandien manoma, kad N. Paganinis sirgo Marfano sindromu, dėl kurio sąnariai tampa pernelyg paslankūs.

Nors didžioji dalis šių istorijų prasimanymai, pats N. Paganinis jų neskubėjo neigti.

Jis puikiai suprato, kad paslaptis kuria šlovę. Kuo daugiau kalbų – tuo pilnesnės salės.

Tikrovėje jo nepaprastą techniką galima paaiškinti ilgomis treniruotėmis. Tačiau publikai labiau patiko antgamtinė versija.

N. Paganinio gyvenime yra ne viena intriguojanti istorija, kurios dar labiau maitino jo legendą. Viena garsiausių ir labiausiai aptarinėtų – koncertas nutrūkusiomis stygomis.

Pasakojama, kad viename koncerte N. Paganiniui griežiant netikėtai trūko pirmoji smuiko styga. Publika sulaikė kvapą, manydama, kad pasirodymas baigtas. Tačiau jis nė nesutriko ir tęsė kūrinį likusiomis trimis stygomis.

Netrukus trūko ir antroji. Salėje kilo šurmulys, tačiau smuikininkas tik šyptelėjo ir grojo toliau. Kai galiausiai liko viena vienintelė styga, N. Paganinis baigė kūrinį taip įspūdingai, kad publika pakilo iš vietų ir ėmė šaukti iš susižavėjimo.

Nuo tada jo vardas dar labiau apaugo antgamtinėmis istorijomis. Žmonės kalbėjo, kad paprastas žmogus taip negalėtų. Tačiau būtent tokie triukai ir nepaprastas meistriškumas pavertė jį pirmąja muzikos pasaulio superžvaigžde.

Kalėjimo legenda ir lošėjo gyvenimas

Dar viena plačiai pasklidusi istorija skelbė, esą N. Paganinis buvo įkalintas už žmogžudystę ir kalėjime turėjo tik smuiką.

Ten, neturėdamas kuo pakeisti nutrūkusių stygų, jis išmoko groti tiesiog įtempta virvele.

Nors ši istorija pramanyta, buvo tokia populiari, kad daugelis ja tikėjo. Pats N. Paganinis jos atkakliai ir neneigė – paslaptis jam buvo naudinga.

Paganinis garsėjo aistra lošimams. Sakoma, kad vieną vakarą kortomis pralošė savo smuiką ir liko be instrumento. Kitą dieną, sužavėtas jo talento, vienas gerbėjas paskolino jam puikų smuiką.

Šis įvykis tik sustiprino pasakojimus apie neramų, bohemišką genijaus gyvenimą.

Svarbiausia tai, kad daugelį legendų skatino pats N. Paganinis. Jis rengdavosi juodai, mėgo paslaptingai tylėti, retai aiškindavo savo technikos paslaptis.

Liesas kūnas, ilgi pirštai, blyškus veidas ir degančios akys scenoje veikė publiką ne mažiau nei pati muzika.

Smuiko virtuozas

N. Paganinis tapo pirmąja tikra tarptautine muzikos superžvaigžde dar prieš atsirandant radijui ar įrašams.

Jis koncertavo Italijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitose Europos šalyse.

Jo koncertai atnešė didžiulius honorarus. N. Paganinis buvo vienas pirmųjų muzikantų, susikrovusių tikrą turtą vien iš meno, turėjo brangių instrumentų kolekciją, rūpinosi finansais, investavo pinigus.

Jis paliko neįkainojamą muzikos paveldą.

Ypač garsūs jo 24 kaprisai smuikui solo, iki šiol laikomi vienu sunkiausių repertuaro išbandymų.

Daugelis vėlesnių kompozitorių – nuo Ferenco Listo iki Johaneso Bramso – žavėjosi jo meistriškumu ir kūrė variacijas Paganinio temomis.

Vienatvė tarp triumfų

Nors N. Paganinis buvo geidžiamas scenoje, garbinamas publikos ir nuolat apsuptas gerbėjų, asmeniniame gyvenime dažnai jautėsi vienišas.

Žmones traukė jo šlovė, paslaptingumas ir nepaprasta charizma, tačiau muzikantas buvo uždaras. Nors lengvai užmegzdavo pažintis, tačiau sunkiai pasitikėdavo kitais.

Visgi nors buvo sunkaus būdo, ligotas, bet po koncertų moterys tiesiog kabindavosi jam ant kaklo.

Per gyvenimą niūrusis smuikininkas turėjo ne vieną romaną. Apie kai kuriuos buvo rašoma spaudoje, kiti liko tik gandai.

N. Paganinį žavėjo stiprios, meniškos, scenai artimos moterys – dainininkės, aktorės, aukštuomenės damos. Vis dėlto nė viena iš šių istorijų nesibaigė santuoka.

N. Paganinis vengė įsipareigojimų, o nuolatinės kelionės, nenuspėjamas būdas ir ligos darė stabilų šeimos gyvenimą beveik neįmanomą.

Reikšmingiausias ryšys siejo su dainininke Antonija Bjanči. Manoma, kad jie susipažino apie 1810-uosius metus Milane arba viename iš Šiaurės Italijos teatrų, kur abu dirbo muzikiniame pasaulyje.

Antonija buvo temperamentinga, scenoje patyrusi dainininkė, pripratusi prie publikos dėmesio ir menininkų aplinkos. Tokia moteris N. Paganinį traukė – suprato scenos gyvenimą, jo kaprizus ir kūrybinį nerimą.

Jų santykiai buvo audringi. Abu turėjo stiprų charakterį, todėl netrūko nei aistros, nei konfliktų. Kartais keliaudavo kartu, kartais ilgesniam laikui išsiskirdavo.

Vis dėlto šis ryšys paliko svarbiausią pėdsaką N. Paganinio gyvenime – 1825 metais gimė jų sūnus Achilas Paganinis.

Tėvyste abejojo visi, išskyrus N. Paganinį.

Sūnaus gimimas talentingąjį smuikininką stipriai paveikė. Žmogus, kurį daugelis laikė šaltu ir savanaudišku virtuozu, šalia Achilo atsiskleidė visai kitoks.

Jis rūpinosi berniuko auklėjimu, mokslu, finansiniu saugumu, stengėsi kuo daugiau laiko praleisti kartu. Nors dėl koncertų dažnai išvykdavo, laiškuose nuolat teiravosi apie sūnaus sveikatą, pažangą ir nuotaikas.

Kai santykiai su Antonija galutinai pašlijo, Paganinis siekė, kad Achilas augtų šalia jo.

Vėliau sūnus tapo jo ištikimiausiu pagalbininku – tvarkė tėvo reikalus, lydėjo kelionėse, rūpinosi juo, saugojo dokumentus ir rankraščius.

Nerami genijaus siela

Nepaisant turtų ir šlovės, N. Paganinį kamavo nervingumas, įtarumas, staigūs nuotaikų svyravimai.

Jis galėjo būti dosnus ir švelnus vieną dieną, o kitą – užsidaręs, piktas ar nepasitikintis net artimiausiais žmonėmis.

Kai kurie biografai mano, kad prie to prisidėjo nuolatinis fizinis skausmas, lėtinės ligos ir išsekimas po ilgų koncertinių kelionių.

Jis taip pat buvo labai jautrus. Menkiausia kritika galėjo įžeisti, o nesėkmės ilgam išmušdavo iš pusiausvyros. Dėl to N. Paganinis vengė artimos draugystės – bijojo išdavystės, pavydo ar nenuoširdumo.

Ramiausias jis tapdavo tik paėmęs į rankas smuiką.

Kasdienybėje neramus, paniuręs ir sunkiai nuspėjamas žmogus scenoje virsdavo visai kitu – laisvu, galingu, spindinčiu. Tarsi visas vidinis chaosas pavirsdavo muzika.

Vėlesniais metais, silpstant sveikatai, tik sūnus Achilas liko artimiausias jo rato žmogus. Po N. Paganinio mirties jis atkakliai gynė tėvo garbę, rūpinosi palikimu ir pasiekė, kad garsiojo smuikininko palaikai pagaliau būtų deramai perlaidoti.

Po mirties – skandalas

Paskutiniaisiais metais N. Paganinio sveikata sparčiai blogėjo.

Jį vargino lėtinės ligos, kosulys, silpnumas, neteko balso. Galiausiai beveik nebegalėjo kalbėti ir bendravo raštu ar gestais.

1840 metų pavasarį smuikininkas apsistojo Nicoje, tikėdamasis, jog švelnesnis klimatas palengvins kančias. Tačiau gegužės 27 dieną N. Paganinis mirė. Jam buvo 57-eri.

Kadangi prieš mirtį nespėjo priimti paskutinių sakramentų, Bažnyčios vyskupas atsisakė jį laidoti pagal katalikiškas apeigas. Prie to prisidėjo ir senos legendos apie „velnio smuikininką“.

Muzikos genijaus kūnas ilgai negalėjo rasti ramybės. Palaikai buvo kilnojami iš vienos vietos į kitą dėl vietos gyventojų nepasitenkinimo – jie reikalavo pervežti kūną kuo toliau.

Visi Europoje buvo įsitikinę, kad N. Paganinis yra satanistas, ir, regis, vargšui smuikininkui jau nebuvo lemta rasti ramybės – nė vienas miestas nesutiko jo palaikais teršti savo žemę.

Visgi po daugelio metų, sūnaus Achilo pastangomis, palaikai pagaliau buvo palaidoti Parmos mieste šiaurės Italijoje.

Brangiausią savo instrumentą – garsųjį „Guarneri“ smuiką – N. Paganinis paliko gimtajai Genujai.

Šis instrumentas vėliau pramintas Paganinio našle, nes po jo mirties niekas negalėjo prilygti meistrui, kuris juo grojo.

Iki šiol smuikas saugomas Genujos mieste, Doria Tursi rūmų muziejuje ir tik retkarčiais išimamas ypatingomis progomis.