Kas nutiktų, jei suvalgytumėte tikro aukso?
Ant prabangaus torto – plonytė aukso folija. Ant šokolado – blizgantys aukso dribsniai. O kai kuriuose gėrimuose net plaukioja smulkios aukso dalelės.
Atrodo keistai: juk kalbame ne apie imitaciją, o apie tikrą taurųjį metalą. Tad ar jį iš tiesų galima valgyti?
Trumpas atsakymas – taip, jei tai specialiai maistui skirtas auksas.
Tai iš tiesų tikras auksas
Maistinis auksas nėra dažai ar blizgučiai. Tai labai plonais lakštais išplaktas, dribsniais arba milteliais susmulkintas tikras auksas.
Maisto priedų sistemoje jis žymimas numeriu E175.
Dažniausiai naudojamas labai aukšto grynumo auksas, nes kuo mažiau jame kitų metalų priemaišų, tuo jis tinkamesnis maistui. Maistinis auksas naudojamas konditerijoje, šokolade, desertuose ir kai kuriuose gėrimuose.
Koks jo skonis?
Beveik jokio.
Grynas auksas neturi ryškaus skonio ar kvapo, o itin ploni jo lakšteliai burnoje beveik nejuntami.
Todėl auksu papuoštas desertas nėra skanesnis vien todėl, kad jame yra aukso. Jo paskirtis – vaizdas, prabanga ir išskirtinumas.
Maistinės vertės jis taip pat neturi. Auksas nepateikia organizmui nei baltymų, nei vitaminų, nei mineralų, kurių žmogui reikėtų mitybai.
Kas nutinka skrandyje?
Čia auksas pasirodo esąs gana nuobodus.
Metalinis auksas yra chemiškai labai mažai reaktyvus ir prastai tirpsta. Skrandžio rūgštis jo praktiškai neskaido, o virškinimo fermentai jo nesuvirškina taip, kaip maisto.
Todėl didžioji dalis suvalgyto maistinio aukso tiesiog pereina per virškinimo sistemą ir pasišalina iš organizmo.
Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad elementinis auksas pasisavinamas menkai, nors labai maža jo dalis ar aukso jonai tam tikromis sąlygomis gali patekti į organizmą.
Ar valgyti auksą saugu?
Nedidelis kiekis maistinio aukso, panaudotas desertui papuošti, paprastai nelaikomas didele rizika.
Tačiau čia svarbus niuansas: tai nereiškia, kad aukso galima valgyti be saiko.
EFSA dar 2016 m. pažymėjo, kad duomenų apie E175 ilgalaikį poveikį buvo per mažai, kad būtų galima nustatyti įprastą leistiną paros normą. Taip pat atkreiptas dėmesys į labai smulkias, įskaitant nanometrinio dydžio, aukso daleles, kurios gali elgtis kitaip nei didesni lakšteliai.
2026 m. EFSA vis dar nurodo, kad E175 papildomas vertinimas tęsiamas.
Taigi vienkartinis aukso lapeliu papuoštas desertas – viena situacija. Reguliarus ir gausus aukso vartojimas – visai kita.
Ne visas „auksas“ yra valgomas
Čia svarbiausia taisyklė.
Valgyti galima tik tokį auksą, kuris aiškiai pažymėtas kaip maistinis ir skirtas vartoti su maistu.
Dekoratyvinė folija, auksaspalviai blizgučiai, dailės reikmenys ar juvelyriniai dirbiniai maistui netinka.
Tokiuose gaminiuose gali būti vario, sidabro, nikelio ar kitų metalų bei įvairių rišamųjų medžiagų.
Todėl užrašas „netoksiška“ dar nereiškia „valgoma“.
O jei prarytumėte papuošalą?
Nereikėtų manyti, kad auksinis žiedas ar grandinėlė yra tas pats, kas maistinis auksas.
Juvelyrinis auksas paprastai yra lydinys. Pavyzdžiui, 585 prabos auksas sudarytas tik iš 58,5 proc. aukso, o likusi dalis – kiti metalai.
Be to, didesnio kieto daikto prarijimo pavojus būtų ne tiek pats auksas, kiek užspringimas, stemplės ar žarnyno pažeidimas.
Ar iš aukso yra kokios nors naudos?
Maistine prasme – ne.
Organizmui auksas nėra būtinas mikroelementas. Jis neatlieka tokio vaidmens kaip geležis, cinkas, magnis ar kalcis.
Todėl maistinis auksas yra beveik grynai dekoratyvinė medžiaga.
Kitaip tariant, mokate ne už skonį ar sveikatinamąjį poveikį, o už galimybę tiesiogine prasme suvalgyti truputį prabangos.
Ką verta prisiminti
Jeigu ant torto ar saldainio yra maistinis auksas E175, nedidelis jo kiekis greičiausiai pereis per organizmą beveik nepakitęs.
Tačiau dekoratyvinė pozlata, juvelyrinis auksas ar neaiškios kilmės „auksiniai“ blizgučiai maistui netinka.
O kasdienio aukso vartojimo naudos nėra jokios – tik efektingas vaizdas ir gerokai didesnė deserto kaina.
