Kai Lietuva gynė laisvę: Panevėžys 1990–1993 metais

1993 m. rugpjūčio 31-oji tapo simboline data Lietuvos istorijoje – šalį palikus paskutiniams Rusijos kariuomenės daliniams, galutinai baigėsi beveik penkis dešimtmečius trukęs svetimos kariuomenės buvimas Lietuvos teritorijoje.

Iki šio istorinio taško nueitas kelias nebuvo lengvas: atkūrus nepriklausomybę, Lietuvai teko ne tik politinėmis priemonėmis įtvirtinti valstybingumą, bet ir atlaikyti ekonominį bei karinį Sovietų Sąjungos spaudimą.

Jau 33-eji metai, kai Lietuvoje nebėra sovietinės kariuomenės, tačiau šiandien, stebint Rusijos karą prieš Ukrainą, daugiau nei prieš tris dešimtmečius išgyventi įvykiai vėl įgauna ypatingą prasmę. Lietuvos žmonės aktyviai remia už savo laisvę kovojančią Ukrainą – aukoja, renka paramą kariams ir civiliams, padeda nuo karo pasitraukusiems žmonėms.

Daugeliui vyresnės kartos lietuvių šiandienos įvykiai primena ir savąją patirtį, kai atkurtai Lietuvos valstybei teko priešintis Sovietų Sąjungos politiniam, ekonominiam ir kariniam spaudimui.

Laisvė okupacijos šešėlyje

1990 m. kovo 11-ąją Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas paskelbė atkuriantis nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Sovietų Sąjunga šio sprendimo nepripažino ir įvairiomis politinėmis, ekonominėmis bei karinėmis priemonėmis siekė priversti Lietuvą atsisakyti nepriklausomybės.

Šios priemonės palietė visą šalį, ne išimtis buvo ir Panevėžio miestas bei rajonas, kuriuose veikė sovietinės karinės struktūros, sąjunginio pavaldumo įmonės ir svarbūs infrastruktūros objektai.

1990–1991 m. Panevėžyje ir jo apylinkėse tebebuvo dislokuoti SSRS kariniai daliniai.

Nors mieste tiesioginių ginkluotų susirėmimų neįvyko, nuolatinis okupacinės kariuomenės buvimas kėlė įtampą ir nesaugumo jausmą.

Sovietų kariniai komisariatai vykdė neteisėtą Lietuvos Respublikos piliečių šaukimą į SSRS kariuomenę, darė spaudimą jaunuoliams ir jų šeimoms, siekdami išlaikyti sovietinės kariuomenės komplektavimą.

Nepaisydami grasinimų, daugelis jaunuolių slapstėsi, atsisakydami tarnauti svetimos valstybės kariuomenėje, taip paremdami atkurtą Lietuvos Respubliką.

Sunkiausias išbandymas

Didžiausias išbandymas Lietuvos valstybei teko 1991 m. sausį.

Didėjant Sovietų Sąjungos karinei grėsmei, Panevėžio miesto ir rajono gyventojai vyko budėti prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, Lietuvos radijo ir televizijos bei kitų strategiškai svarbių objektų Vilniuje.

Po kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių Panevėžyje ir rajone buvo aukojamos šv. Mišios už žuvusius Laisvės gynėjus, organizuoti gedulo renginiai, renkamos aukos jų šeimoms, vežamas maistas parlamento gynėjams, aukojamas kraujas sužeistiesiems.

Vietos spauda ragino gyventojus išlikti vieningus ir nepasiduoti okupacinės valdžios spaudimui. Tokia visuomenės laikysena parodė, kad Lietuvos nepriklausomybė buvo ginama ne tik sostinėje, bet ir visoje šalyje.

Blokados gniaužtuose

Ne mažiau Panevėžį paveikė ir 1990 m. balandžio mėnesį Sovietų Sąjungos paskelbta ekonominė blokada.

Mieste ir rajone pradėjo trūkti degalų, elektros energijos, dujų, kai kurių maisto produktų bei žaliavų. Sutriko viešojo transporto darbas, dalis pramonės įmonių buvo priverstos mažinti gamybos apimtis, o žemės ūkyje kilo sunkumų dėl riboto kuro tiekimo.

Gyventojai susidūrė su prekių stygiumi, sparčiu kainų augimu ir socialiniu nesaugumu. Nors buvo sudėtinga, savivaldybės institucijos organizavo kuro paskirstymą, rūpinosi gyventojais ir stengėsi sušvelninti blokados padarinius.

Svarbų vaidmenį įtvirtinant Lietuvos valstybingumą atliko Panevėžio miesto ir rajono savivalda. Miesto deputatų taryba savo veiklą grindė Lietuvos Respublikos įstatymais ir perėmė vietos valdžios funkcijas iš sovietinių institucijų. Miesto tarybos vardu buvo siunčiami protesto pareiškimai SSRS vadovybei, o ekonominės blokados metu sudaryta speciali komisija gyventojų paramai organizuoti.

Tuo pat metu Panevėžio rajono savivaldybė pertvarkė administracinę sistemą, įgyvendino Lietuvos Respublikos teisės aktus, koordinavo įstaigų darbą ir sprendė dėl blokados kilusias problemas.

Po 1991 m. rugpjūčio pučo miesto ir rajono savivaldos institucijos dar sparčiau atsisakė sovietinių valdymo struktūrų ir galutinai perėjo prie Lietuvos Respublikos administravimo sistemos.

Paskutinis sovietų bandymas

1991 m. rugpjūčio mėnesį, Maskvoje prasidėjus valstybiniam pučui, Sovietų Sąjunga dar kartą pabandė destabilizuoti padėtį Lietuvoje.

Rugpjūčio 21-ąją SSRS desantininkai užėmė Panevėžio telegrafo-telefono stotį.

Buvo nutrauktas telefono ir telegrafo ryšys, laikinai išjungta elektros energija, siekta sustabdyti Lietuvos radijo ir televizijos transliacijas, jas pakeičiant Maskvos programomis. Nors šie veiksmai truko tik kelias valandas, jie parodė, kad Sovietų Sąjunga ir paskutinėmis savo gyvavimo dienomis tebebandė išlaikyti kontrolę Lietuvoje.

Panevėžio miesto ir rajono vadovai nedelsdami reagavo į susidariusią padėtį – koordinavo institucijų veiklą, palaikė ryšį su Lietuvos valdžia, ragino gyventojus išlikti ramius ir nepasiduoti provokacijoms.

Maskva prarado įtaką

Svarbią vietą to meto įvykiuose užėmė ir Panevėžio pramonė.

Mieste veikė nemažai sąjunginio pavaldumo įmonių, kurių laikysena buvo nevienoda. Dalis jų iš pradžių delsė pripažinti Lietuvos Respublikos jurisdikciją ir toliau orientavosi į Maskvos ministerijas, tikėdamosi išlaikyti ankstesnius ekonominius ryšius.

Kai kurios įmonės atvirai laikėsi SSRS teisės aktų, tačiau po nesėkmingo 1991 m. rugpjūčio pučo dauguma jų pradėjo prisitaikyti prie naujų politinių ir ekonominių sąlygų: perregistravo savo veiklą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir ieškojo naujų rinkų.

Panašūs procesai vyko ir Panevėžio rajono žemės ūkio bendrovėse, tarybiniuose ūkiuose bei kitose valstybinėse organizacijose.

Kūrėsi valstybės gynyba

Ne mažiau svarbus buvo ir Lietuvos krašto apsaugos sistemos kūrimas.

1990 m. antroje pusėje Lietuvoje pradėjus kurti Krašto apsaugos departamento teritorinius padalinius, prie jų veiklos aktyviai prisidėjo ir Panevėžio miesto bei rajono gyventojai.

Į besikuriančias krašto apsaugos struktūras stojo savanoriai, kurie budėjo saugodami valstybės institucijas, rinko informaciją, padėjo užtikrinti viešąją tvarką ir rengėsi galimoms provokacijoms. Šios iniciatyvos tapo vienu pirmųjų žingsnių atkuriant Lietuvos ginkluotąsias pajėgas po penkis dešimtmečius trukusios sovietinės okupacijos.

Svarbų vaidmenį organizuojant krašto apsaugą Panevėžio regione atliko komendantūros.

1991 m. birželio 2-ąją Panevėžio komendantūros komendantu paskirtas Romanas Kečioris, o nuo 1992 m. vasario 4-osios jis vadovavo Panevėžio apskrities komendantūrai.

Komendantūra koordinavo krašto apsaugos veiklą regione, bendradarbiavo su savivaldybių institucijomis, prisidėjo prie viešosios tvarkos palaikymo, strategiškai svarbių objektų apsaugos ir valstybės institucijų veiklos užtikrinimo sudėtingu valstybės kūrimosi laikotarpiu.

1992–1993 m. stiprėjo Krašto apsaugos savanorių tarnyba ir Lietuvos šaulių sąjungos veikla.

Vis daugiau savanorių įsitraukė į valstybės gynybos sistemos kūrimą, buvo formuojami teritorinės gynybos vienetai ir stiprinamas jų pasirengimas.

Tai ženklino perėjimą nuo spontaniškos pilietinės iniciatyvos prie organizuotos nepriklausomos Lietuvos valstybės gynybos sistemos.

Vieningi dėl laisvės

Ne mažiau svarbi buvo ir pačių panevėžiečių laikysena. Miesto ir rajono gyventojai aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, mitinguose, rėmė ekonominės blokados fondą, budėjo saugodami svarbius objektus, masiškai priešinosi neteisėtiems šaukimams į sovietinę kariuomenę.

1991 m. sausio įvykių metu panevėžiečiai aukojo kraują sužeistiesiems, rinko lėšas žuvusiųjų šeimoms, vežė maistą parlamento gynėjams. Po 1991 m. rugpjūčio pučo buvo organizuojami vieši susirinkimai, priimamos rezoliucijos dėl visiško okupacinės kariuomenės išvedimo, o mieste neužfiksuota masinių prorusiškų ar prosovietinių neramumų.

1992–1993 m. Lietuvoje buvo baigtas sovietinių institucijų pertvarkymas, o 1993 m. rugpjūčio 31 dieną, šalį palikus paskutiniams Rusijos kariuomenės daliniams, galutinai baigėsi beveik penkis dešimtmečius trukęs svetimos kariuomenės buvimas Lietuvos teritorijoje.

Panevėžio miesto ir rajono gyventojai šiuo laikotarpiu rinkosi ne pasyviai stebėti istorinius įvykius, bet aktyviai ginti nepriklausomybę.

Savivaldos institucijų ryžtas, krašto apsaugos sistemos kūrimas, visuomenės pilietiškumas ir gyventojų pasiaukojimas tapo svarbia Lietuvos valstybės atkūrimo istorijos dalimi.

Šie įvykiai primena, kad Lietuvos laisvė buvo apginta ne tik politiniais sprendimais, bet ir tūkstančių žmonių kasdieniu darbu, vienybe ir ryžtu ginti savo valstybę.