Kai bėgimas gali tapti priešu

Maratonas dažnai laikomas ištvermės ir fizinio tobulumo simboliu.

Kasmet tūkstančiai žmonių įveikia dešimtis kilometrų siekdami išbandyti savo galimybių ribas. Daugelis mano, kad lėtas ir ilgų distancijų bėgimas naudingas sveikatai.

Tačiau, kaip rodo naujausi tyrimai, maratonas gali turėti netikėtai niūrių pasekmių.

Nauja studija atskleidė, kad bėgimo metu smegenys tiesiogine prasme pradeda naudoti savo pačių išteklius – ypač mieliną, medžiagą, būtina nervinių impulsų perdavimui tarp neuronų.

Šis atradimas verčia abejoti nusistovėjusia nuomone apie ekstremalių fizinių krūvių naudą.

Be to, neigiamai gali paveikti ne tik smegenys, bet ir kiti organai.

Kai baigiasi energija – smegenys pereina prie atsargų

Maratono metu žmonės dažnai jaučia malonumą ir net euforiją.

Tačiau organizmas tuo metu išeikvoja didžiulius gliukozės – pagrindinio energijos šaltinio – kiekius.

Kai kraujyje baigiasi cukrus, kūnas priverstas naudoti alternatyvius energijos šaltinius, pirmiausia – riebalus.

Iš pirmo žvilgsnio tai neatrodo pavojinga.

Visgi smegenys, sunaudojančios iki 20 proc. visos kūno energijos, tampa itin pažeidžiamos.

Jų „kuro“ poreikis toks didelis, kad organizmas pradeda skaidyti net lipidus, saugančius neuronus – t. y. mieliną – paversdamas juos energija.

Ispanijos mokslininkai, vadovaujami neurobiologo Pedro Ramoso Cabreros, nusprendė ištirti, ar gliukozės trūkumo metu smegenys tikrai ima naudoti mieliną kaip energijos šaltinį.

Įkvėpti ankstesnių eksperimentų su graužikais, jie atliko MRT tyrimus dešimčiai savanorių: 48 val. iki maratono, o vėliau – praėjus 2 dienoms, 2 savaitėms ir 2 mėnesiams po bėgimo.

Rezultatai pribloškė – iškart po maratono 12-oje smegenų sričių fiksuotas iki 28 proc. signalų sumažėjimas, rodantis vandens (ir kartu mielino) netekimą bei jo irimą.

Apie tai pranešė portalas LiveScience.

Kokios smegenų sritys nukenčia ir kodėl

Didžiausi pokyčiai užfiksuoti tose smegenų dalyse, kurios atsakingos už judesių koordinaciją ir emocinę savireguliaciją.

Tai logiška: maratonas reikalauja ne tik fizinės ištvermės, bet ir didžiulės psichologinės koncentracijos.

Skausmo, nuovargio ir vidinės kovos įveikimas aktyvuoja būtent šiuos centrus.

Energetinės krizės metu jie tampa pirmieji taikiniai.

Svarbu pabrėžti, kad bendras mielino kiekis smegenyse statistiškai reikšmingai nepasikeitė.

Tai reiškia, kad pažeidimai buvo lokalūs, o ne išplitę.

Visgi pats faktas, kad tokie pokyčiai apskritai įvyksta, kelia susirūpinimą – net ir trumpalaikiai struktūriniai pakitimai gali turėti įtakos kognityvinėms ir emocinėms funkcijoms.

Smegenys atsistato – bet ne visiems

Laimei, praėjus dviem mėnesiams po bėgimo, mielino kiekis visų dalyvių smegenyse grįžo į pradinį lygį.

Tai leidžia manyti, kad sveikiems žmonėms pokyčiai yra laikini.

Tačiau viskas ne taip paprasta. Asmenims, sergantiems neurologinėmis ligomis – pavyzdžiui, amiotrofiniu lateraliniu sklerozu (ALS) – mielino apykaita jau iš pradžių sutrikusi.

Tokiais atvejais ekstremalūs fiziniai krūviai gali dar labiau pabloginti būklę, nes būtini nervinių ląstelių ištekliai bus papildomai išeikvoti.

Be to, tyrime dalyvavo tik 10 žmonių. Nors rezultatai suteikė svarbios preliminarios informacijos, reikalingi platesnio masto tyrimai siekiant patvirtinti išvadas.

Mokslininkai pabrėžia, kad dar reikia išsiaiškinti, kaip tiksliai smegenys skaido mieliną, ar tai saugu ir kokiais atvejais procesas tampa patologinis.

„Smegenų kanibalizmas“ – norma?

Tyrime nedalyvavęs Maxo Plancko instituto atstovas Klausas-Arminas Nave pažymėjo, kad gauti duomenys atitinka šiuolaikines mielino apykaitos sampratas.

Jis šį procesą palygino su vonia, į kurią nuolat teka ir iš kurios išteka vanduo – smegenys nuolat sintezuoja ir skaido mieliną, siekdamos palaikyti pusiausvyrą.

Tačiau maratono metu „ištekėjimas“ gerokai viršija „įtekėjimą“, todėl laikinai susidaro deficitas.

Svarbu suprasti, kad pats mielino ardymas ne visada reiškia smegenų pažeidimą.

Ekstremalaus streso sąlygomis organizmas gali taip saugoti neuronus – tarsi kare būtų paaukota strateginė pozicija dėl bendros pergalės.

Tačiau jeigu toks scenarijus kartojasi dažnai, pasekmės gali tapti negrįžtamos.

Ar verta atsisakyti maratonų?

Smegenų „savigrauža“ – ne vienintelis galimas maratono žalingas poveikis organizmui.

Tyrimai rodo, kad toks bėgimas gali pakenkti inkstams, sukelti virškinimo sutrikimus, padidinti širdies nepakankamumo riziką ar sąlygotį raumenų-skeleto traumas.

Juk pasak legendos, pirmasis maratonininkas – senovės graikų karys Fidipidas – pasiekęs tikslą, nugriuvo ir mirė.

Visa tai verčia susimąstyti apie savo sveikatą prieš pradedant maratonų treniruotes ir įsitikinti, kad organizmas tam pasiruošęs.

Ateityje mokslininkai ketina plačiau tirti ilgalaikių fizinių krūvių poveikį smegenims ir visam kūnui.

Jei pasitvirtins, kad poveikis gali kauptis, požiūris į maratonus gali kisti – ypač kalbant apie ultramaratonus, kurių metu bėgama šimtai kilometrų.

Kol kas belieka tikėtis, kad mokslas padės rasti būdų išlaikyti ir fizinę formą, ir kognityvinę sveikatą.