Istorijos iš seniausios Panevėžio šventovės

Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios rūsyje kadaise gimė mintis, vėliau virtusi vienu įspūdingiausių laisvės simbolių – Baltijos keliu.

O kol buvo statomi šie raudoni mūrai, maldos skambėjo po jais stovėjusioje medinėje bažnytėlėje. Beveik pusantro šimto metų skaičiuojanti seniausia miesto šventovė saugo ne vieną tokią mažai žinomą istoriją. Kodėl jos statyboms prireikė tiek metų, kokie iškilūs žmonės kūrė jos istoriją ir kokių paslapčių dar slepia bažnyčios sienos?

Kai šventino kertinį akmenį

„1877-5-9 Panevėžio katalikams atmintina, nes iškilmingai pašventinti būsimos bažnyčios pamatai. Senamiesčio parapija beveik per 20 metų rūpinosi leidimu, nes buvusi medinė bažnyčia visai paseno ir joje tilpdavo vos dalelė parapijiečių. Pagaliaus 1876-5-17 Vidaus reikalų ministras leido mūryti bažnyčią ir patvirtino jos planą“, – taip apie dabartinės Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios statybų pradžią rašė vyskupas Kazimieras Paltarokas 1936 metais išleistoje knygoje „Panevėžio bažnyčios“.

Knyga dienos šviesą išvydo minint Panevėžio vyskupijos įkūrimo dešimtmetį, bet ir dabar, kai pasiektas jau šimtasis jubiliejus, išlieka svarbi ir reikšminga.

Knygos įžangoje vyskupas pabrėžė, jog būtina domėtis istorija, ieškoti dokumentų ir užrašyti viską, kas buvo praeityje.

„Reikia greičiau ką nors daryti, kad tas mūsų Bažnyčiai brangus turtas nedingtų“, – rašė vysk. K. Paltarokas.

Iš jo užrašytų pasakojimų sužinome, kad per metus, prabėgusius nuo leidimo statyti bažnyčią, klebonas Mykolas Chodaravičius su parapijiečiais „parengė statybai medžiagos, padėjo pamatus ir pakvietė po vysk. Valančiaus mirties valdantį vyskupiją pavyskup. Aleksandrą-Kazimierą Beresnevičių pašventinti kertinį jų akmenį“.

Jo Ekscelencija 1877-ųjų gegužės 7-osios vakare į Panevėžį atvyko traukiniu.

„Visas kelias apie kilometrą buvo nustotas minių. Varpai iškilmingai skelbė Ganytoją besiartinant. Prie šventoriaus sutiko klebonas ir dekanato dvasiškija – 44 kunigai“.

O gegužės 9-ąją vyko šventinimo iškilmės. Vyskupas pasakė pamokslą ir „kada baigdamas iškeltomis aukštyn rankomis maldavo Viešpaties palaiminimo pradėtam darbui, arti 30.000 minia nusižeminusi puolė ant kelių. Pašventinęs pamatus Vyskupas atlaikė iškilmingą sumą“.

Besikeičiantys laike

Bažnyčios statybos tęsėsi ilgiau nei septynerius metus.

1877 metais pradėta statyti ji užbaigta 1885-aisiais.

Daug vandens nutekėjo, daug permainų įvyko nuo to laiko, kai panevėžiečių Raudonąja vadinama bažnyčia papuošė miestą ir tapo svarbia jo šventove.

„Metams bėgant viskas keitėsi, keičiasi ir keisis, bet ši bažnyčia visada išliks seniausia Panevėžio bažnyčia – dvasinga, šviesi, panevėžiečių mėgstama ir gausiai lankoma“, – sako Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas, kun. dek. dr. Romualdas Zdanys.

Įdomų faktą iš bažnyčios statybų pradžios jis papasakojo.

Pasirodo, toje pat vietoje anksčiau stovėjusi medinė Šv. Petro ir Povilo bažnyčia per naujosios statybas nebuvo nugriauta.

Kadangi naują suplanuota statyti didesnę už senąją, pastaroji liko viduje statybų.

Kol naujoji, mūrinė, buvo statoma, medinėje dar buvo aukojamos šv. Mišios, rinkdavosi tikintieji.

Tik baigus išorines statybas ir pradėjus įrengti vidų, medinė bažnytėlė nugriauta.

Monsinjoro šlovė

Prieš 25 metus į Panevėžį, į jam visai nepažįstamą miestą vyskupo Jono Kaunecko kvietimu atvykęs jaunas kunigas R. Zdanys vis dėlto jau žinojo čia esant parapijiečių mylimą Raudonąją bažnyčią.

Atsimena dar dirbdamas Vilniuje, Kunigų seminarijoje, apie Panevėžyje esančią Raudonąja vadinamą šv. Petro ir Povilo bažnyčią girdėjęs daug pasakojimų kaip apie šviesos skleidėją.

Didelę įtaką šios bažnyčios šlovei greičiausiai turėjo 1970–2002 metais joje klebonavęs mons. Jonas Juodelis.

Monsinjoro titulą J. Juodeliui popiežius Jonas Paulius II suteikė 1990 metais.

Šis dvasininkas buvo ypatingas žmogus, daug dėmesio skirdavęs švietimui, jaunimo auklėjimui, žavėjęs savo erudicija ir dvasingumu, buvo sukaupęs vertingą biblioteką, mokėjo daug kalbų, tarp jų prancūzų, vokiečių, anglų, italų, lotynų, hebrajų, lenkų ir kitų.

Mons. J. Juodelis Panevėžyje ypač gerbtas ir vertintas – 1997metais jis buvo pripažintas labiausiai nusipelniusiu panevėžiečiu mokslo srityje, o 2001 metais jam suteiktas Panevėžio garbės piliečio vardas.

Pirmoji Laisvės kelio kibirkštis

Įdomu, jog bažnyčia turi ryškų ir svarbų ir ne tokių tolimų laikų ženklą.

Apie jį primena klebono R. Zdanio rūpesčiu 2019 m. bažnyčios rūsyje atidengta atminimo lenta su įrašu: „Čia 1989.06.13 slapta įvyko Estijos, Latvijos ir Lietuvos Baltijos kelio rengėjų koordinacinis susirinkimas“.

Pasirodo, būtent tame susirinkime pirmą kartą užsiminta apie galimybę visų trijų Baltijos šalių žmonėms susikibus rankomis sudaryti gyvą laisvės grandinę.

R. Zdanys sako tą faktą sužinojęs iš žurnalistų, kuriems apie tai liudijo vienas iš buvusio susirinkimo dalyvių, jau nebeprisiminęs, kas gi pirmas išsakė šią mintį.

Bet ji pirmą kartą nuskambėjo būtent čia, trijų Baltijos tautų išsivaduojamųjų judėjimų atstovų susirinkimui besibaigiant ir jo dalyviams nutarus tą sumanymą ir jo įgyvendinimo galimybes vėliau aptarti kitame, jau Estijoje vyksiančiame susirinkime.

O šis įvyko tų pačių metų liepos 15-ąją Pernu mieste Estijoje, kur buvo aptarti jau konkretūs veiksmai. Oficialus susitarimas dėl Baltijos kelio visų trijų šalių aktyvistų galop buvo pasirašytas Latvijoje, Cėsyje 1989-ųjų rugpjūčio 12-ąją.

Nuo pirmos, Raudonosios bažnyčios rūsyje žybtelėjusios kibirkštėlės įsižiebė ypatingas įvykis – 1989 metų rugpjūčio 23 dieną, minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto dėl Europos pasidalinimo tarp Vokietijos ir SSRS metines, sustojusių ir rankomis susikabinusių žmonių grandinė tęsėsi per 650 kilometrų ir sujungė trijų sovietų sąjungos okupuotų Baltijos šalių sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną.

Laisvės kelias nusidriekė ir per Panevėžį.

Raudoni bažnyčios mūrai

Domintis Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios istorija, sugrįžti į tolimesnę praeitį padeda Panevėžio kraštotyros muziejaus turima medžiaga.

Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkas Donatas Pilkauskas primena, kad naujos Panevėžio katalikų bažnyčios statyba, tiesa, kitoje vietoje, pradėta rūpintis dar 1860 metais – tada buvo patvirtintas sklypas, surinkta apie 10 000 rublių ir jau privežta akmenų.

Šiaulių matininkas Preisas net buvo suprojektavęs mūrinę bažnyčią.

Tačiau prasidėjus 1863 metų sukilimui, klebonas Liudvikas Montvydas buvo apkaltintas politine neištikimybe ir ištremtas į Sibirą, statybai surinkti pinigai konfiskuoti, 1866 metais akmenis įsakyta išvežti iš miesto, o sklypas parduotas.

Tik 1870 metais vėl paprašius leisti statyti mūrinę bažnyčią, caras sutiko grąžinti konfiskuotus pinigus ir 1875 metais užsakytas naujas parapinės bažnyčios projektas.

Dabartinės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios architektas Ustinas Golinevičius (1840–1908). Kaip sako istorikas, Panevėžio bažnyčios projektas buvo iškiliausias šio Kauno gubernijos architekto darbas, savo kompozicija artimas italų architekto Alberčio XV amžiuje Mantujoje suprojektuotai bažnyčiai.

Pradėjus Panevėžio bažnyčios statybas visos tam reikalingos lėšos surinktos iš aukų ir testamentais paliktų įplaukų.

Bažnyčios statybai Joniškėlio dvarininkas Benediktas Karpis paaukojo milijoną plytų, Pajuosčio dvarininkas Meištavičius – pusę milijono, būta ir kitų dosnių aukotojų.

Šventieji – tik už tvoros

Nauja šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia pastatyta 1885-aisiais, bet jos įrengimas ir puošimas tęsėsi dar ne vienerius metus.

Prie to taip pat daug prisidėjo tikintieji.

Štai 1887 metais Vilniaus vargonų meistro Juozapo Radavičiaus įrengtus 23 registrų vargonus paaukojo Leonas Misevičius.

1894 metais maldos namai pasipuošė nauju altoriumi, o po kelerių metų bažnyčią konsekravo vyskupas Gasparas Cirtautas.

Šventoriaus tvora buvo sumūryta 1898–1899 metais, o 1912-aisiais klebono Juozapo Stakausko iniciatyva bažnyčia išdekoruota.

1933 m. birželio 25-ąją priešais šventorių pastatyta šv. Aloyzo skulptūra, laikoma pirmuoju Panevėžyje pastatytu paminklu.

Kita skulptūra – „Laiminantis Kristus“ prieš bažnyčią iškilo 1934-aisiais.

Tačiau sovietmečiu tokios skulptūros viešumoje netiko, valdžia grasino jas nugriauti. Tad teko skulptūras perkelti į bažnyčios šventoriaus teritoriją.

Aišku, jog per Panevėžį ėję pasauliniai karai bažnyčiai taip pat turėjo įtakos.

Štai kaip savo knygoje rašo vysk. K. Paltarokas: „Buvę 4 varpai, per karą 1915 m. išvežti Rusijon, negrįžo. 1931 m. klebono prel. Juozapo Gražio rūpesčiu nuliedinti 3 nauji: 1). Šv. Petro ir Povilo vardu, sveriąs 924 kg; 2) šv. Mykolo, 519 kg, paaukotas Mykolo Biežio; 3) šv. Juozapo, 214 kg, Juozapo Kulbio auka.“

Artėjant 150 metų jubiliejui

1936 metais rašydamas tuos žodžius, vyskupas dar nežinojo, kad artinasi dar viena baisi neganda – Antrasis pasaulinis karas.

Jo metu, ypač 1944-aisiais, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia stipriai nukentėjo, buvo apgriauta.

Po karo ją suremontavo kanauninkas Vladas Butvila (1891–1961).

Buvęs vienas žymiųjų tų laikų pamokslininkų šis kanauninkas nuo 1940 m. paskirtas klebonu į Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo parapiją ir jau pirmojoje bolševikų okupacijoje iškraustytas iš klebonijos, okupantams užėmus namus.

Po karo dvasininkas išvežtas į Sibirą, sumuštas, laikytas kalinių ligoninėje, paskui paleistas į Lietuvą. Grįžęs Panevėžin darbo dirbti, net ir šv. Mišių laikyti nebegalėjo.

Nukentėjo ir kiti dvasininkai – pavyzdžiui, kunigui Kazimierui Dulksniui 1957 m. gruodžio 14 dieną iškelta baudžiamoji byla. Teisminė kolegija nusprendė K. Dulksnį nubausti laisvės atėmimu 2 metams. Kun. K. Dulksnys bausmę atliko Mordovijos lageryje.

1959 m. lapkritį prelatas sugrįžo į Lietuvą, tačiau religinių kultų įgaliotinis ilgą laiką jam neleido dirbti Panevėžio vyskupijoje.

Daug įvairių permainų mačiusi ir jau prie 150 metų jubiliejinės sukakties artėjanti dabartinė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, palyginus su jos pradžia – jau visai kitokia.

Klebono R. Zdanio rūpesčiu joje atliktas esminis vidaus remontas, medinės grindys pakeistos marmurinėmis, atnaujinta puošyba, įrengti nauji suolai, taip pat konsekruotas naujas marmurinis altorius, o sena stogo danga pakeista nauja varine – ilgaamže.

Šiandien Raudonoji bažnyčia – ne tik seniausia Panevėžio šventovė, bet ir gyvas miesto istorijos liudininkas. Jos mūrai saugo tikinčiųjų maldas, dvasininkų likimus, karų ir okupacijų randus, o kartu – ir drąsių žmonių mintis, vėliau virtusias visą pasaulį nustebinusiu laisvės simboliu.

Per beveik pusantro šimto metų keitėsi laikai, žmonės, pati bažnyčia, tačiau išliko tai, ko neįmanoma išmatuoti nei jos sienų tvirtumu, nei architektūros didybe – tikėjimas, bendrystė ir šviesa, kurią ji skleidžia.

Galbūt todėl ši bažnyčia panevėžiečiams yra kur kas daugiau nei maldos namai. Tai vieta, kurioje susitinka miesto praeitis, dabartis ir ateitis.