Ir duonos pluta turi veidą

Panevėžio krašto vaikas, pasaulio menininkas, vis dar stebintis aplinką taip, lyg kiekviename žingsnyje jo lauktų netikėtas atradimas.

Jau šį penktadienį „Stasys Museum“ atveriama nauja Stasio Eidrigevičiaus darbų paroda „Ir visur matau veidą“ kviečia pažvelgti į pasaulį jo akimis. O ten net sudegusio namo langas, duonos kepalas ar sienoje žiojinti skylė virsta prisiminimus saugančiais meno kūriniais, už kurių – vis kita istorija.

Menininkui užtenka sustoti ir pasižiūrėti. Į sudegusio namo medinį langą, pro kurio suskilusį stiklą matyti medžių šakos. Į duonos plutą, kurios nelygumai primena žmogaus veidą. Į kapinaičių vartus, už kurių ilsisi kadaise tavo ranką laikiusių žmonių palaikai. Arba į skylę sienoje, kuri byloja apie ne pačias maloniausias kasdienybės akimirkas.

Stasiui Eidrigevičiui pasaulis retai būna vien toks, kokį matome iš pirmo žvilgsnio. Jis žiūri, stebi, pastebi, užkliūva už vaizdo, kuris kitam praeiviui būtų likęs visiškai nereikšmingas. Ir staiga – veidas! Galbūt liūdnas, galbūt juokingas, gal net šiek tiek bauginantis.

Kai tikrovė virsta menu

Parodoje „Ir visur matau veidą“ pristatoma pastaraisiais metais Stasio Eidrigevičiaus plėtojama kūrybos sritis – fotografika. Lietuvoje šis visame pasaulyje pripažinto lietuvių menininko kūrybos žanras bus rodomas pirmą kartą.

Fotografika gimsta tuomet, kai fotografija susitinka su piešiniu skaitmeninėje erdvėje.

Stasys šypsosi: šios parodos atsiradimo istorijoje nėra nei didelio plano, nei iš anksto kruopščiai sudėliotos strategijos.

Kartais menininko klausiama, ką dabar tapo, ką kuria.

Atsakyti ne visuomet lengva. Juk kūryba ne visada prasideda prie tuščio popieriaus lapo ar drobės.

„Kartais labai sunku atsakyti, tarsi ir nieko. Bet visada galvoji – keliauji, važiuoji, eini ir visada sutinki situacijas“, – pasakoja S. Eidrigevičius.

Gatvėje pamatęs negyvą paukštį kitas galbūt nusuktų akis. Stasys pastebi formą, kaulus, sparnų linijas, grafinį grožį.

„Tas ir negyvas paukštelis turi savotišką grafinį grožį, tie jo sparnai, kaulai. Pavyzdžiui, kodėl labai dažnai dailininkų darbuose, senojoje tapyboje, pasirodo kaukolė? Ir aš nusipirkau plastmasinę kaukolę – kartais pasižiūrėti, patyrinėti jos formą“, – sako menininkas.

Iš kompiuterio į parodą

Fotografikos darbai Stasio kompiuteryje kaupėsi ne vienerius metus. Vienu metu jų buvo tiek, kad pagalbininkas pasiūlė nuotraukas perkelti į skaitmeninę debesijos saugyklą. Tik prireikus jas pasiimti paaiškėjo, kad ne viskas taip paprasta – vėl reikėjo pagalbos.

Tačiau darbų vis daugėjo.

Parodė juos parodų kuratorei Kristinai Liepinaitei, ši pasiūlė surengti parodą ir ėmėsi atrankos.

Iš kelių šimtų kūrinių atrinkti tie, kurie labiausiai atskleidžia S. Eidrigevičiaus pasaulį: atmintį, lietuviškas tradicijas, gamtą, žmogaus veidą kasdienybės daiktuose.

„Tam ji turėjo visišką laisvę. O man buvo labai įdomu, ką ji atrinks“, – prisipažįsta Stasys.

Veidai kasdienybės detalėse

Parodos kuratorė K. Liepinaitė atkreipia dėmesį, kad fotografikoje susitinka dvi iš pirmo žvilgsnio skirtingos S. Eidrigevičiaus kūrybos pusės.

Senos šeimos fotografijos žadina atmintį, pagarbą tradicijai, o menininko piešiniai neretai kuria šmaikščią, net groteskišką nuotaiką. Šios būsenos susilieja į vientisą vaizdą.

Įprasti daiktai – medžiai, pastatai, įvairūs aplinkos fragmentai – staiga tampa veidais ir žinutėmis iš menininko asmeninės patirties.

Parodoje vienodo formato kūriniai eksponuojami ritmiškai, tvarkingai, tarsi lankytojui būtų pasiūlyta įžengti į skaitmeninę galeriją.

Čia niekas neturėtų skubinti. Galima eiti nuo vieno vaizdo prie kito, stabtelėti, grįžti, ieškoti savų prasmių.

Į vaikystę grąžinantis skonis

Įžengus į ekspozicijos erdvę, žvilgsnį pirmiausia sustabdo duonos kepalo fotografija.

Stasiui ji nėra vien kasdienis maistas.

Tai vaikystės namai. Mama. Skonis, kuris, nepaisant prabėgusių dešimtmečių ir aplankytų pasaulio šalių, niekur nedingo.

Varšuvoje gyvenančiam S. Eidrigevičiui sesuo iš Panevėžio kartais atsiunčia ir penkis kepalus naminės duonos, kurią kepa panevėžietė Jūratė Vytėnienė.

Ši duona turi gerbėjų ne tik Lietuvoje.

Stasys prisimena, kaip gabalėlį jos nuvežė garsiam vokiečių plakatų kūrėjui Giunteriui Rambovui.

„Kai jam ant stalo padėjau duonos gabaliuką, jis taip pažiūrėjo, turbūt pagalvojo, kad tas Stasys keistuolis, kas čia tokio ta duona“, – prisiminęs šypsosi menininkas.

O grįžęs namo sulaukė laiško. Rambovas dėkojo už nuostabią duoną.

Panašiai nutiko ir su lenkų poetu bei rašytoju Tadeušu Rozevičiumi. Stasys atnešė lietuviškos duonos į jo poezijos vakarą. Iš pradžių, matyt, ir šis nesuprato dailininko lauktuvių. Vėliau taip pat parašė, kokia nuostabi ta duona.

Visgi svarbiausia yra tai, ką pats Stasys jaučia ją valgydamas.

„Įdomiausia, kad šitos duonos skonis visiškai toks pat, koks buvo mano mamos keptos. Kai ją valgau, atrodo, kad mano mama gyvena ir toliau kepa duoną, – jautriai kalba S. Eidrigevičius. – Man nėra skirtumo, kas ją kepa, svarbiausia, kad tai mano vaikystės skonis. Absoliučiai toks pat, kokį prisimenu tėvų namuose.“

Šalia duonos kepalo parodoje ir kitas kūrinys – „Duonos kvapas“.

Jame matomos duonos plutos, kurių nelygumai primena veido kontūrus.

Stasys prisipažįsta: išmesti duonos plutą jam nėra lengva. Galima ją užpilti vandeniu, galima dar paskanauti, o ir spalva, ir pati forma turi savo grožį.

Senais takais

Viename iš parodos darbų veidas žvelgia iš kapinaičių vartų. Tai Dubų kaimo kapinaitės Panevėžio rajone. Nedidelės, vos keliolika palaidojimų turinčios, tačiau Stasiui labai svarbios.

Ten ilsisi jo mamos tėvai.

„Padariau tų vartų nuotrauką išvis negalvodamas, kad iš to ką nors sukursiu, bet kai pažiūrėjau į tą nuotrauką, joje išvydau veidą“, – pasakoja jis.

Apie mamą ir vaikystę S. Eidrigevičius kalba ypatingai.

Atrodo, kad paprastas prisiminimas jį patį netikėtai sugrąžina į anuos laikus, kai pasaulis dar buvo matuojamas namų slenksčiu, miško taku, tėvų balsais, saugia užuovėja tetos Adelės namuose už miškelio.

Prieš daugiau nei tris dešimtmečius režisieriaus Vytauto V. Landsbergio sukurtas filmas „Penkios novelės apie Stasį“ ir šiandien S. Eidrigevičių sujaudina.

„Kaip gera žiūrėti jį dabar, atrodo, kad iš naujo atrandu“, – sako menininkas.

Žiūrėdamas filmą, jis vėl regi žmones ir vietas, kurios kadaise sudarė jo pasaulį. Štai Katrė, štai sudegęs jos namas. Jis stovėjo pakeliui pas tetą Adelę.

O pas tetą buvo saugu.

„Pas tetą buvo toks saugus mūsų su sesutėmis prieglobstis“, – pasakoja Stasys, prisiminęs, kaip visi trys vaikai skuosdavo pas tetą, išsigandę keistuoliu laikyto kaimyno Napalio.

Mamos artumas

Stasys prisimena, kaip vaikystėje su mama pėdindavo į Panevėžio katedrą.

Ryte mama klausdavo, kuris iš vaikų eis kartu į bažnyčią. Seserys tylėdavo. Tada atsiliepdavęs: aš eisiu.

Katedroje berniukas dairydavosi į freskas, klausydavosi vargonų. O po pamaldų mama nupirkdavo ilgą saldainį.

Toks paprastas prisiminimas akimirkų, kurių tikrąją vertę suprantame tik vėliau.

„Tas ryšys nepakartojamas“, – sako Stasys.

Kartą Japonijoje duodamas valandos trukmės interviu jis kalbėjo apie mamą. Ir pajuto, kad balsas ima strigti, kad kaupiasi ašaros.

„Nes kalbi apie kažką tokio gilaus, tokio nuoširdaus. Nes tai yra tikra“, – pasakoja S. Eidrigevičius.

Veidas sudegusio namo lange

Fotografikos darbas „Suskilęs langas“ parodos lankytoją nukelia į Varšuvos pakraštį, kur netoli

greitkelio, pušynėlyje Stasys kadaise turėjo medinį namelį. Tai buvo jo vasaros dirbtuvės – pirmoji tokia erdvė, į kurią menininkas retai ką įsileisdavo.

1999 metų rudenį, grįžęs iš Italijos, sulaukė skambučio: kažkas įsilaužė į namelį ir jį padegė.

Iš pastato liko tik kontūrai, sudegusių paveikslų rėmai, apdegusios knygų liekanos.

Kartais S. Eidrigevičius su sūnumi nuvažiuoja į tą vietą, apaugusią krūmokšniais. Jis vis dar paragina sūnų ką nors daryti su ta vieta.

O vieną kartą, žiūrėdamas į seną, suskilusį lango stiklą, pamatė jame veidą.

Taip gimė fotografika, kurioje lango rėmas, stiklo įtrūkiai ir atsispindinčios medžių šakos susijungia į naują vaizdą.

Pramušta širdis – prarastos dirbtuvės

Kitas kūrinys susijęs jau su kitomis menininko dirbtuvėmis Varšuvoje. Lubelska gatvėje jis maždaug penkiolika metų nuomojosi didžiules, daugiau nei 200 kvadratinių metrų patalpas – tiesiog rojus dailininkui.

Tame pačiame pastate veikė galerija, kavinė, teatro mokykla, kūrė daug kitų menininkų.

Tačiau vieną dieną kažkas nusprendė pastatą perimti.

Patalpas teko palikti, įėjimai buvo užkalti lentomis.

Norėdamas patekti į savo studiją, Stasys turėdavo atplėšti lentas ir pasišviesti telefonu.

Vieną dieną paskambino policija: į jo dirbtuves įsilaužta, išmuštas durų stiklas.

Laimei, paveikslus jau buvo išgabenęs, likę tik raktus grąžinti. Atvykęs apžiūrėti patalpų pamatė stiklinėse duryse įspūdingą skylę, kuri jam pasirodė panaši į žmogaus kūną su pramušta širdimi.

Taip atsirado „Pramušta širdis“.

O ponas, išprašęs menininkus lauk, vėliau areštuotas, pastatas taip ir liko pusiau pradėtas remontuoti, užkaltais langais.

Kai vargas virsta menu

Nuotrauka „Skylė“ – dar vienas tokio virsmo pavyzdys.

Kai teko palikti ankstesnę studiją, vienas teisininkas pasiūlė laikinai apsistoti jam priklausančiose patalpose. Sienose žiojėjo skylės. Nebuvo kur daugiau eiti, tad menininkas sutiko už nuomą atsiskaityti paveikslais.

Tačiau netrukus kaimynai pradėjo remontą, ir per skylę sienoje į patalpas ėmė veržtis dulkės. Jos nusėdo ant paveikslų. Pastato savininkas, išgirdęs paaiškinimą, esą dulkės atėjo iš kaimyninių patalpų, tuo nepatikėjo.

Stasys nusprendė situaciją paversti kūriniu. Po skyle ant sienos nupiešė figūros siluetą, nufotografavo ir atsiuntė japonų rašytojai Motoko Nakagavai.

Ji šį vaizdą įtraukė į savo knygą.

„Įsivaizduokit, ir vargas gali pavirsti menu!“ – sako Stasys.

Toje studijoje dirba iki šiol, nors ji nepritaikyta gyventi. Užtat šildoma.

Stasio žaizda

Humoro jausmas S. Eidrigevičiui tikrai nesvetimas. Kartais jis kyla iš absurdiškų gyvenimo situacijų, kurias kitas galbūt norėtų kuo greičiau pamiršti.

Varšuvos Šiuolaikinio meno centre Stasys apžiūrėjo parodą, kavinėje nusipirko kavos ir terasoje ieškojo, kur prisėsti. Greta buvusios moterys įspėjo būti atsargiam.

„Galvoju, kas gi čia nutiks? Toks ramus, atsipalaidavęs sėduosi ant kėdės ir staiga viena jos koja įlenda į plyšį tarp terasos grindų ir aš krentu. Krisdamas pramušiau koją iki kraujo“, – pasakoja menininkas.

Ką daro žmogus, kuriam ką tik nutiko tokia nesėkmė?

Stasys nufotografavo kėdę.

Nuotraukoje nupiešė krintančio žmogaus siluetą ir raudonus taškus – kraują.

„Čia Stasio žaizda“, – paaiškina.

Kitame fotografikos kūrinyje „Pabaisa“, taip pat daug žaismingumo.

S. Eidrigevičius pasakoja kartą gulėdamas Vilniaus viešbučio kambaryje ant sienos išvydęs pabaisą. Iš tiesų tai miško nuotrauka, tačiau menininko vaizduotė joje įžiūrėjo mistinę būtybę.

„Žiūriu į ją ir galvoju: kaip faina viešbučio kambaryje būti su pabaisa“, – juokiasi.

Kūrybinė draugystė su Japonija

Nors Lietuvoje S. Eidrigevičiaus fotografika pristatoma pirmą kartą, ši kūrybos sritis jau spėjo atrasti savo gerbėjus Japonijoje.

Daugiau nei prieš dešimtmetį Stasys pradėjo bendradarbiauti su japonų rašytoja ir menotyrininke Motoko Nakagava.

Jų bendras darbas ilgainiui virto savitu kūrybiniu dialogu.

S. Eidrigevičius apvertė įprastą tvarką, kai knyga pirmiausia parašoma, o po to iliustruojama.

Stasys pradėjo ant nuotraukų piešti ir šiuos darbus siųsti rašytojai. Jų sulaukusi Motoko Nakagava. imdavosi rašyti tekstą, įkvėptą menininko sukurto reginio.

Taip gimė jau penkios fotografikos knygos japonų kalba.

„Man tai labai miela. Vadinasi, ji kažką jaučia mano fotografikos darbuose. Man svarbu, kad Japonijoje tie mano darbai jau yra įamžinti“, – sako S. Eidrigevičius.

O šiandien „Stasys Museum“ atidaromoje parodoje apsilankys ir Japonijos ambasadorius Lietuvoje.

Ištikimybė savo keliui

Pats S. Eidrigevičius norėtų, kad „Stasys Museum“ ateityje būtų pristatoma daugiau išskirtinių kūrėjų.

Tarp jų – australų fotografas Filipas Blenkinsopas, žinomas dėl dokumentinių fotografijų iš Pietryčių Azijos ir kitų konfliktų paliestų pasaulio vietų.

Stasys jį aplankė Prancūzijoje, kur fotografas dabar gyvena. Jo dirbtuvėje pamatė ant sienos kabantį veidą, nufotografavo jį ir papildė savo kūrybiniu braižu. Taip atsirado kūrinys „Svečiuose“.

Apie Blenkinsopą Stasys kalba su didele pagarba. Jam svarbu, kad šis fotografas laikosi savo kūrybinės krypties ir neleidžia komerciniams interesams diktuoti, ką turėtų fotografuoti.

„Jis turi savo liniją ir jos laikosi. Tai ir yra gero kūrėjo pavyzdys“, – pabrėžia S. Eidrigevičius.

Kareivis vadams netiko

Paklausus Stasio, ar jau vaikystėje jautė pasaulį matantis kitaip, jis prisimena kelionę su tėvu per mišką pas tetą Adelę.

Pastebėjęs, kad sūnus vis kažką įžiūri, ko nepamato kiti, išpranašavo: iš šito vaiko kažkas užaugs.

Visgi S. Eidrigevičius neidealizuoja talento.

„Bet kiekvienas turi kažką ypatingo įgimto, tik arba išvysto, arba ne, – priduria menininkas. –Talentas dar nieko. Reikia būti labai darbščiam, daug ko atsižadėti. Kavinės, barai su tuo nesuderinama.“

S. Eidrigevičius prisipažįsta: studijuodamas Dailės akademijoje nežinojo, kas yra kavinė. O baigęs studijas buvo paskirtas dėstyti Vilniaus 21-ojoje vidurinėje mokykloje. Prisimena, kiek daug ten buvo gabių mokinių, tačiau netrukus teko su jais atsisveikinti – menininką paėmė į kariuomenę.

Stasys juokiasi bandęs nuo tarnybos išsisukti net savotišku eksperimentu: išgėrė daugybe puodelių kavos, tikėdamasis, kad smarkiai plakanti širdis padės išvengti kariuomenės. Nepadėjo.

Kaliningrade piešti jam beveik neleido. Kartą nupiešė kareivį, tačiau viršininkams piešinys pasirodė netinkamas.

„Sako, nupiešei tarybinį karį kaip hitlerininką, ne, tu nepaišysi – tu rašysi.“

Taip būsimasis menininkas rašė plakatus.

Drąsa likti savimi

Stasys gerai prisimena ir laikus, kai jo kurtos vaikams skirtos knygų iliustracijos sulaukdavo kritikos.

Kai kam atrodė, kad jo piešiniai pernelyg liūdni, netinkami vaikams. Tačiau tarptautinėse bienalėse už tokius darbus pelnė ne vieną apdovanojimą, tarp jų – ir Grand Prix.

„Pasirodo, įnešiau naujieną, kad su vaikais galima kalbėti ir tokia kalba, ne tik chi chi cha cha. Gali parodyti ir tamsų paveiksliuką, bet jis seka istorijas.“

Stasys nesutiko atsisakyti savo kalbos vien todėl, kad ji kažkam atrodė neįprasta.

„Tam reikėjo man būti drąsiam, nepasiduoti, joti savo arkliuku. Jei nueisi komercijos keliu, klausysi kitų, nieko nebus“, – sako pasaulyje pripažintas menininkas.

S. Eidrigevičiaus yra sukūręs apie tris šimtus plakatų. Jis neslepia: kai kurie užsakovai norėdavo jo darbus koreguoti, pritaikyti prie savo įsivaizdavimo.

„Išvardyčiau gal kokių dešimt, kurie nebuvo atspausdinti, nes pasakiau, ne, nebus koreguojamas taip, kaip jūs norite.“

„Reikia turėti savo liniją, ką nori kitam žmogui perduoti. Ir tai turi būti natūralu. Negali vaidinti, kad kažką nupiešiau – išėjau ir užmiršau“, – svarsto S. Eidrigevičius.

Paveikslo gimimas – dar vienas susitikimas

Spalio 30-ąją parodos „Ir visur matau veidą“ atidarymas „Stasys Museum“ bus pažymėtas ne vien darbų pristatymu. Stasys Eidrigevičius parodą atidarys performansu „Paveikslo gimimas“.

Pavadinimas skamba tarsi pažadas parodyti tai, kas paprastai lieka paslėpta: tą akimirką, kai dar nėra kūrinio, kai vaizdas tik formuojasi, kai viena mintis susitinka su kita ir iš jų gimsta kažkas naujo.

O, kaip sako pats Stasys, už kiekvieno kūrinio slypi istorija.

Todėl ir paroda vadinasi „Ir visur matau veidą“. Juk, atidžiau įsižiūrėjus, pasaulis ima žvelgti į mus pačius.

G. Kartano nuotraukos

Stasiui Eidrigevičiui pasaulis retai būna vien toks, kokį matome iš pirmo žvilgsnio. Jis žiūri, stebi, pastebi, užkliūva už vaizdo, kuris kitam praeiviui būtų likęs visiškai nereikšmingas.

Nors Lietuvoje Stasio Eidrigevičiaus fotografika pristatoma pirmą kartą, ši kūrybos sritis jau spėjo atrasti savo gerbėjus Japonijoje.

Humoro jausmas Stasiui Eidrigevičiui tikrai nesvetimas. Kartais jis kyla iš absurdiškų gyvenimo situacijų, kurias kitas galbūt norėtų kuo greičiau pamiršti.