Į Japoniją dviračiu – su šunimi ir katinu

Kai panevėžietis Mindaugas Zonys dviračiu išmynė iš Belgijos miesto Antverpeno, jis neturėjo nei tikslaus maršruto, nei aiškaus plano, kur nakvos kitą naktį. Turėjo dviratį, ketverių metų šunį bulterjerą Niuksą, trejų metų Abisinijos katiną Ramzį ir tikslą pasiekti tekančios saulės kraštą Japoniją.

Dabar Mindaugo Zonio namai telpa ant dviračio, nakvynės vieta paaiškėja tik vakarėjant, o dienos atneša išbandymų ir dovanoja netikėtų pažinčių.

Šioje kelionėje nėra garantijų, kad vakare pavyks rasti patogią nakvynę, kad dviratis nesuges ar kad rytoj oras bus palankus. Tačiau viską atperka galimybė kasdien patirti ką nors naujo.

Šalia visada yra Niuksas ir Ramzis – du keturkojai bendražygiai, su kuriais galima dalytis ir nuovargiu, ir džiaugsmu, ir kiekviena nauja kelionės diena.

Mina pedalus trise

Gyvenimas, kuriame viskas suplanuota iš anksto, ne kiekvienam atrodo patrauklus.

Vieni svajoja apie savo namus, stabilų darbą ir aiškią ateitį, kitiems vis labiau norisi ištrūkti iš kasdienybės, kurios ritmą diktuoja laikrodis.

Panevėžietis Mindaugas Zonys pasirinko antrąjį variantą.

Buvęs gyvenimas liko už nugaros, o priešakyje – ilgas kelias į Japoniją, kurio pradžią jis matuoja ne kalendoriaus lapeliais, o dviračio pedalų apsisukimais.

Tiesa, šioje istorijoje nėra vienišo keliautojo.

Mindaugas atsakingas už du savo bendražygius – Niuksą ir Ramzį.

Vienas – iš pažiūros grėsmingas bulterjeras, kitas – smalsus abisinų veislės katinas. Abu turi savus įpročius, savitus charakterius ir poreikius, todėl kiekvienas sprendimas kelyje priimamas galvojant ne tik apie save.

Kad pasiryžo į kelią leistis su gyvūnais, M. Zonys nesigaili nė akimirkos.

Priešingai – kuo toliau keliauja, tuo labiau įsitikina, kad trise daug smagiau.

Japonija jų dar laukia. Iki jos – tūkstančiai kilometrų, naujos valstybės, kalnai, keliai ir nežinia, ką atneš rytojus. Tačiau Mindaugui nebereikia žinoti visų atsakymų iš anksto.

Kol dviratis rieda, o abu jo keturkojai draugai keliauja kartu, svarbiausia jau vyksta – jis gyvena taip, kaip seniai norėjo.

O kodėl ne dabar?

Prieš išsiruošdamas į kelionę, panevėžietis M. Zonys kurį laiką gyveno Antverpene, dirbo su 3D spausdintuvais. Dviračių kelionėmis domėjosi jau seniai, stebėjo taip pasaulį atrandančius žmones, tačiau pats vis dar gyveno įprastai.

Lemiamu momentu tapo pasikeitusios aplinkybės.

Panevėžietis suprato nebenorintis ieškotis nei naujo darbo, nei būsto. Vietoj to nusprendė padaryti tai, apie ką jau seniai galvojo.

„Ilgai stebėjau keliaujančiuosius dviračiais, nes tokios kelionės mane labai domino. Pagalvojau: kodėl ne dabar? Pardaviau savo spausdintuvus ir mes iškeliavome“, – pasakoja Mindaugas.

Sprendimas nebuvo pagrįstas išsamiai sudėliotu planu, kuriame kiekvienai dienai būtų numatyti kilometrai, nakvynės vietos ir tiksliai apskaičiuotos išlaidos.

Pirmiausia reikėjo išbandyti save ir suprasti, ar toks gyvenimo būdas jam ir jo keturkojams draugams tinka.

Iki tolimosios Japonijos numintas kelias, anot Mindaugo, turės atsakyti į svarbų klausimą – ar keliauti dviračiu bus taip gera, kaip atrodė iš šalies.

„Minti dviratį nėra lengva ir daug nepamatysi, bet tai man ir patinka: sunkumai, lėtas tempas ir galimybė viską išvysti savo akimis. Japonija yra mano tikslas ir neabejoju, kad ją pasieksiu“, – sako dviračiu keliaujantis panevėžietis.

Šuo ir katinas – kaip broliai

Vis dėlto vienas dalykas niekada nebuvo svarstomas – ar į kelionę Mindaugui leistis su savo augintiniais.

„Kai juos įsigijau, jau žinojau, kad jei kur nors keliausiu arba man reikės išvykti, būsime visi kartu“, – tvirtina M. Zonys.

Bulterjerui Niuksui dabar ketveri. Mindaugas jį įsigijo, kai šuniukui buvo keturi mėnesiai.

Nors bulterjerai dažnam atrodo grėsmingi, šis šuo, pasak šeimininko, yra tikras meilumo įsikūnijimas.

„Jis tikrai labai meilus, jam patinka kiekviena būtybė“, – keturkojį draugą apibūdina keliautojas.

Ramzis į jo gyvenimą atėjo būdamas šešių mėnesių. Dabar katinui treji. Jo charakteris kitoks nei Niukso – katinas nėra labai paklusnus, tačiau, kaip pastebi Mindaugas, su juo yra užmezgęs itin stiprų ryšį.

Abu augintiniai sutaria taip gerai, kad šeimininkas jų draugystę lygina su brolių santykiais. Jie kartu miega, kartu vaikšto, o vienam kuriam laikui dingus iš akiračio, kitas ima jo ieškoti.

Tiesa, net ir artimiausiems draugams kartais prireikia daugiau asmeninės erdvės.

Niuksas ir Ramzis turi dvi silpnybes, dėl kurių jų broliška draugystė gali trumpam susvyruoti, – maistą ir šeimininko dėmesį.

Kelionė augintinių ritmu

Kol M. Zonys mina pedalus, Niuksas ir Ramzis keliauja jaukiai įsitaisę specialioje prie dviračio pritvirtintoje priekaboje.

Keturkojai bendražygiai gali patogiai stebėti besikeičiančius vaizdus ir ilsėtis, o prireikus trijulė stabteli ilgesniam laikui.

Per dieną keliautojas su neįprasta draugija įveikia maždaug 30–80 kilometrų.

Atstumas priklauso nuo to, kiek intensyviai mina, kiek ilsisi ir kiek Niuksui bei Ramziui prireikia sustoti.

Anot M. Zonio, skubėti nėra tikslo – svarbiau mėgautis kelione ir nepaversti jos lenktynėmis su laiku.

Nakvynės vieta dažniausiai nepaaiškėja iki pat vakaro.

Kartais trijulė įsikuria kempinge, kartais prisiglaudžia pas geranoriškus žmones, o kai kada tenka nakvoti miške ar tiesiog šalia kelio.

„Niekada neturime plano, kur statysime palapinę ar kur miegosime“, – šypteli Mindaugas.

Tokia laisvė skamba viliojamai, tačiau tai reiškia ir atsakomybę.

Anot M. Zonio, keliaujant su gyvūnais negalima galvoti vien apie tai, kiek dar kilometrų liko iki tikslo. Reikia įvertinti jų savijautą, poilsį, ar pavyks rasti vietą, kurioje visi trys galės ramiai praleisti naktį.

Mindaugas sako, kad Niuksas ir Ramzis prie tokio gyvenimo prisitaikė. Geresnė kelionės įranga ir daugiau komforto visiems tikrai praverstų, tačiau kol kas finansinės galimybės ribotos.

Alpės patikrino ne tik ištvermę

Iš Belgijos pajudėjusi trijulė per 82 dienas jau permynė Prancūziją, Liuksemburgą, Šveicariją, kurioje apvažiavo pusę Ženevos ežero, Italiją, Slovėniją, Kroatiją, Vengriją, Rumuniją ir Bulgariją.

Penktadienio vakarą kirtus sieną netoli Turkijos, dabar panevėžiečio maršrutas driekiasi per saulėtąją Graikiją.

Vienas rimčiausių išbandymų Mindaugo ir jo keturkojų draugų laukė Alpėse pakeliui į Italiją. Įnoringiems kalnams įveikti dviračiu prireikė dviejų sunkių dienų.

Tikslaus nuvažiuoto atstumo M. Zonys negali pasakyti – žemėlapiu naudojasi per „Google Maps“, tačiau navigacijos, kuri nuolat rodytų kelią ir atstumą, neseka.

Kalnuose teko susidurti ir su tuo, ką dviračiu keliaujantys žmonės puikiai žino: kelias, kuris žemėlapyje atrodo tiesiog vingiuota linija, realybėje gali pareikalauti gerokai daugiau jėgų, nei tikėjaisi.

Didžiausią nerimą kėlė ne tiek nuovargis, kiek eismas. Automobiliai važiuoja labai arti, tuneliuose reikia būti ypač atsargiam, o leidžiantis nuo kalno greitis tampa sunkiai kontroliuojamas.

Kartą Mindaugas tai patyrė savo kailiu – leisdamasis nuo kalno suprato, kad nebeveikia stabdžiai.

Teko dviratį su gyvūnais priekaboje įnirtingai stabdyti kojomis.

Dabar tai skamba kaip vienas iš kelionės nuotykių, tačiau tokia situacija galėjo baigtis kur kas rimčiau.

Vis dėlto Mindaugas sako, kad labai pavojingų aplinkybių kol kas jiems pavyko išvengti. Oras taip pat lepina – lietingų dienų pasitaikė nedaug.

Tačiau kelionė dviračiu ir be dramatiškų incidentų, anot pašnekovo, nuolat primena, kad komfortas čia nėra savaime suprantamas dalykas.

Kiekvienas kalnas, įnoringa gamta ar netikėtas dviračio gedimas gali pakeisti visus tos dienos planus.

Prancūzai šypsosi, nepažįstamieji vaišina

Jei reikėtų įvardyti, kas kelionėje labiausiai stebina, M. Zonys pirmiausia pasakytų: žmonės.

Pamatę neįprastą trijulę, vieni sustoja, kiti plačiai šypsosi, treti nori nusifotografuoti su žaviais keturkojais keliautojais.

„Sulaukiame įvairiausių reakcijų, bet daugiausia šypsenų, pagyrimų ir nuostabos: oho! Žmonės nori nusifotografuoti, kartais duoda maisto ir net pinigų. Labiausiai patiko Prancūzijoje: visi

sveikinasi ir šypsosi“, – pasakoja Mindaugas.

Kelionėje, kurioje nežinai, kur nakvosi, tokie susitikimai, anot M. Zonio, įgauna visai kitą reikšmę. Nežinomoje vietoje sutiktas žmogus gali tapti ne tik pašnekovu, bet ir tuo, kuris padeda išspręsti problemą ar leidžia bent trumpam atsikvėpti.

Be to, keliaudamas Mindaugas turi galimybę pamatyti ne vien turistams skirtas vietas.

Svajones riboja finansai

M. Zonys skaičiuoja, kad įprastą dieną jam užtenka maždaug 20–30 eurų.

Išlaidos išauga, kai tenka nakvoti kempinge, kai norisi nusiprausti, kai reikia atsarginių dviračio kamerų ar nutinka kas nors, ko nebuvo galima numatyti iš anksto.

Tiesa, ne visada pavyksta pasinaudoti visomis galimybėmis. Pakeliui pasitaiko gražių muziejų, pilių ir įvairių istorinių vietų, kurias norėtųsi aplankyti, tačiau kelionės biudžetas verčia rinktis.

Didesnio patogumo taip pat tenka palaukti. Mindaugui praverstų ilgoms kelionėms pritaikytas dviratis, geresnė įranga ir patogesnės sąlygos tiek jam, tiek gyvūnams.

Visgi net finansiniai ribojimai kol kas nėra priežastis sugrįžti prie ankstesnio gyvenimo.

Keliautojas viliasi, kad ilgainiui jo socialinių tinklų paskyros sulauks daugiau sekėjų, atsiras galimybių uždirbti iš kuriamo turinio ir keliones bus galima tęsti vieną po kitos.

Savo nuotykius jis dokumentuoja socialiniuose tinkluose „Instagram“ ir „TikTok“ paskyroje @abybulltravels. Ten galima sekti trijulės kelią ir pamatyti, kaip iš tiesų atrodo kelionė, kai tavo namai nuolat juda, o kitos dienos planas dar tik laukia už artimiausio posūkio.

Žiemą Atėnuose, pavasarį – Azijos link

Nors pagrindinis kelionės tikslas nekinta, pats maršrutas nuolat koreguojamas. Iš pradžių Mindaugas planavo keliauti per Serbiją, tačiau Kroatijoje pasirinko važiuoti Adrijos jūros pakrante ir įveikė gerokai daugiau kilometrų, nei buvo numatęs.

Žiemą Mindaugas su Niuksu ir Ramziu ketina praleisti po Atėnų saule.

Nuo Antverpeno iki Graikijos sostinės, kurią jau visai netrukus pasieks, bus įveikta daugiau nei 3 500 km dviračiu.

Laiką Atėnuose M. Zonys planuoja skirti poilsiui ir pasiruošimui kitam svarbiam etapui.

„Atvykęs į Atėnus įsigysiu burlaivį ir gausiu buriuotojo licenciją, kad mūsų nuotykis galėtų tęstis jūroje“, – nusiteikęs panevėžietis.

Pavasarį trijulė ketina tęsti kelionę Azijos kryptimi.

Ar viskas taip ir vyks, kol kas nežino net pats keliautojas. Juk aplinkybės nuolat keičiasi, todėl stengtis numatyti kiekvieną žingsnį nėra prasmės.

Anot M. Zonio, dabar svarbiausia – Japonija.

Kelionė į šią šalį su šunimi ir katinu pareikalaus ne tik ištvermės, bet ir kruopštaus pasiruošimo. Kertant valstybių sienas su gyvūnais tenka tvarkyti dokumentus, pereiti kitas procedūras.

Tačiau Mindaugas žvelgia į priekį ir tikisi, kad, atėjus laikui, pavyks išspręsti ir šiuos klausimus.

Galbūt keliaujant kils ir naujų idėjų, galbūt atsiras kitų tikslų. Tačiau šiuo metu jis nenori galvoti apie kelionės pabaigą.

„Nesinori greitai užbaigti šios kelionės. Gal keliaudami sugalvosime kažką kitą, bet dabar visas dėmesys skiriamas Japonijai“, – sako panevėžietis.

Išmoko nebeskubėti

Paklaustas, ką jam reiškia gyvenimas ant dviejų ratų, M. Zonys pirmiausia pamini laisvę.

Jis jaučiasi nepriklausomas, nebesusietas su kasdiene rutina, kai dauguma žmonių skuba į darbą, planuoja savaitgalį ir laukia atostogų.

Kelyje sutinka tokių, kurie taip pat svajoja keliauti, tačiau vis neranda tinkamo momento arba nesiryžta žengti pirmo žingsnio.

Vis dėlto jo paties patirtis kol kas patvirtina, kad kartais verta nustoti laukti idealių aplinkybių.

„Keliaudamas jaučiuosi tikrai laisvas ir nuo nieko nepriklausomas. Sutinkame daug žmonių, kurie sako, kad taip pat labai nori keliauti, bet nesiryžta. Nė kiek nesigailiu žengęs šį žingsnį“, – tvirtina.

Žinoma, kasdienybė ant dviračio nėra vien įkvepiantys vaizdai ir gražūs susitikimai.

Vakarais Mindaugas pavargsta, kartais tampa irzlus. Tačiau rytą viską pradeda iš naujo.

„Ryte vėl su šypsena susikraunu daiktus ir judame toliau, laukdami, kas bus šiandien. Kiekviena diena – kaip dovana“, – optimizmo nestokoja keliautojas.

O svarbiausia, anot jo, nebejaučia poreikio visur lėkti.

„Pradėjau vertinti daugybę paprastų dalykų, matyti gamtos grožį, nusiraminau ir nebeskubu gyventi: tiesiog mėgaujuosi šia diena“, – savijautą apibūdina M. Zonys.