Gyventi taip, kad baisiausi dalykai nesikartotų

Nepriklausomybės aušra Lietuvoje buvo kupina euforijos, tačiau už jos slypėjo ir nerimas, nusivylimas bei skaudūs praeities šešėliai.

Būtent į tokį prieštaringą 1993-iųjų laiką – kai iš šalies išėjo sovietų kariuomenė, bet visuomenėje dar toli gražu nebuvo išnykusios okupacijos pasekmės – nukelia naujausias rašytojos ir žurnalistės Loretos Jastramskienės romanas „Paukščiai ant ledo“.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje pristatydama šeštąją savo knygą autorė kalbėjo ne tik apie anuometinę Lietuvą, bet ir apie kartą, kuri pagaliau galėjo laisvai rinktis, kur skristi, tačiau dar nežinojo, ar iš tiesų moka skristi.

Negalėję skristi

Naujausias L. Jastramskienės romanas – tai pasakojimas apie devyniasdešimtųjų laikus Lietuvoje, iš mūsų šalies išvedus sovietų kariuomenę.

Apie viltį ir nusivylimus, pasišventimą ir abejones, neaiškios ateities nuojautas.

Po pusšimčio okupacijos metų vis dar ieškoma atsakymo į klausimą – ar tai, ką suteikė išsilaisvinimas, vyksta po lūžio, ar šis dar laukia ateityje.

„Naują knygą visada pradedu rašyti nuo pavadinimo. Kol jo nesugalvoju, man tiesiog neišeina pradėti. Su šia buvo taip pat. Žinojau, apie ką bus, tačiau vis dar ieškojau pavadinimo, kol kartą vyras grįžo iš pasivaikščiojimo ir pasakė, ką matęs: „Paukščiai ant ledo.“ Visa, ką tą žiemos dieną galvojau, sudėjau į tuos tris žodžius. Paukščiais ant ledo aš vadinu savo kartą – brežnevizmo laikais gimusius žmones. Tai metafora, atspindinti būseną, kuri tvyrojo tada ir buvo daugeliui būdinga. Juk išties nei skristi galėjom, nei kas nors klausė, kur norėtume skristi, o gal renkamės pasilikti čia. Taip, tada buvome jauni. Žinoma, tai pranašumas, tačiau visgi ganėtinai ribotas“, – sako L. Jastramskienė.

Mes grįžom iš lagerių, o jie į valdžią

1993-iuosius L. Jastramskienė vaizduoja kaip išorinio išsilaisvinimo, tačiau kartu ir vidinių žmogaus prieštarų metą.

„Išsilaisvinimas, kokį patyrėme Atgimimo metais, mitingai, į kuriuos eidavome, pakylėta dvasia… Jautėme euforiją, bet visąlaik prisimenu amžinatilsį monsinjoro Alfonso Svarinsko žodžius: „Ekonomiką greitai pakeisim, pakelsim – viskas bus gerai. Tačiau žmonių smegenys išplautos.“ Tada nuskambėjo gūdžiai, galvojau – kaip taip gali būti? Juk žmonės turi protą, mąsto. Ir štai 1992-ieji, 1993-ieji. Daugelis patyrusių istorines traumas, represuotų ar persekiotų pasijuto išduoti. O didesnė tautos dalis atsikvėpė, pajuto stabilumą – vadovauti grįžo senoji valdžia. Žinoma, kartu atsirado baimė: jeigu įmanomi tokie procesai, pokyčiai, ar nenutiks taip, kad grįš ir visa kita? Ši sudėtinga atmosfera man visąlaik buvo svarbi. Stebėjau, kaip bėga metai, o niekas apie tai daug nekalba. Todėl ir norėjosi apmąstyti būtent tą lūžį, kuris įvyko, nes ir istorikai 1993-iuosius vadina lūžio metais. Turbūt pamenate? Keitėsi pinigai, buvo labai sunku. Išvesta sovietų kariuomenė, tapome savarankiški, tačiau tvyrojo nepasitikėjimas – kas bus toliau? Visuomenė skilo į dvi dalis (galbūt ir dabar tebėra skilusi, galbūt į dar daugiau dalių). Tremtiniai sakydavo: „Mes grįžom iš lagerių, o jie sugrįžo į valdžią.“ Daugumos pasirinktas stabilumas buvo tarsi vietoj teisingumo. Ar bent jau dabar nukentėjusieji sovietmečiu jo sulaukė? Čia turbūt klausimas jiems patiems“, – svarsto rašytoja.

Tarsi atodūsis

Romaną „Paukščiai ant ledo“ L. Jastramskienė pradėjo rašyti dar 2018 metais, tačiau sumanymą teko atidėti, nes pirmiausia norėjo sukurti knygą apie tremtinius – jų gyvenimą Sibire, sugrįžus į Lietuvą ir nepriklausomybės laikais.

Taip 2022 m. pasirodė „Visada, Tėve, bus Amerika“, o jau tada – sugrįžimas prie būsimųjų „Paukščių ant ledo“. Perrašant viską, kas buvo iki tol, remiantis savo, artimųjų, aplinkinių patirtimis.

„Tai pirma mano knyga, kurią parašiusi pati galiu ir skaityti“, – šypsosi L. Jastramskienė.

Autorei labai brangus pagrindinės herojės Vasarės personažas.

„Ji tarsi atodūsis mergaitėms, augusioms sovietines represijas patyrusiose šeimose. Aš pati tokių esu sutikusi labai daug. Jų likimai labai įvairūs – nuo labai gražaus įsitvirtinimo gyvenime iki visiško dugno, tragiško pasitraukimo iš pasaulio. Man norėjosi sukurti personažą, kuris ir pažeistas, ir labai gilus. Parodyti, kas tokiam žmogui dar gali suteikti atspirties, džiaugsmo. Aš pasirinkau muziką, nes pati augau viename kambaryje su pianinu ir žinau, kad muzika tikrai turi stebuklingų galių“, – pasakoja autorė.

Prisiminti ir pagerbti Šaulių sąjungą

Svarbi vieta romane „Paukščiai ant ledo“ skirta Šaulių sąjungai.

„Dabar visi matome jai priklausančių puikių žmonių. O man teko stebėti Šaulių sąjungos atkūrimą, kol dar nebuvome susigrąžinę Lietuvos nepriklausomybės. Rašydama knygą galvojau: gal nepavyks ir niekas neskaitys, tačiau ten bus skyrius pirmiesiems Lietuvos šauliams. Apie juos rašydama nuvykau pas tėčio draugą (tėtis jau seniai miręs). Šis darkart papasakojo apie dieną, kai Kaune saugojo atvykusį Joną Paulių II. Beginkliai policijos pagalbininkai prižiūrėjo popiežiaus kortežą. Jie ir dabar džiaugiasi: „Mes saugojom popiežių.“ Laimingi, nes dauguma buvo sugrįžę iš lagerių, tremčių. Žmonės, kurių tėvai buvo nukankinti ar žuvę šauliai. Visi tie vyrai, kuriems buvo 50–70 metų, susirinko ir 1989-aisiais atkūrė Šaulių sąjungą. Patys iš savo lėšų pasisiuvo uniformas, neprašydami valdžios malonės. Mat jautė: „Reikia.“ Jiems tai buvo šventas dalykas: ėjo ginti parlamento, saugojo popiežių, neklausdami, kas už tai ką duos. Patys tikriausi idealistai, ir man vis būdavo gaila, kad mažai juos beprisimena. Todėl labai džiaugiuosi parašiusi ir palikusi skyrių apie šaulius. Būtent todėl šią knygą ir galiu skaityti pati“, – teigia autorė.

Ar egzistuoja ne tik gyvenimo, bet ir istorijos ratai, dėl kurių įvykiai neišvengiamai kartojasi?

„Sukasi tas ratas, bet kažkaip visąlaik galvoji apie jaunus žmones ir tiki – gal būtent jie neleis ratui sugrįžti. Kita vertus, ratas yra ir įspėjimas. Žmogus neturi galvoti: man viskas gerai, taip bus ir rytoj ar poryt. Žinodamas praeitį privalai gyventi ir elgtis taip, kad patys baisiausi dalykai nesikartotų“, – sako L. Jastramskienė.