Grietinė su skysčiu: išmesti ar išmaišyti?

Atidarote grietinės indelį, o vietoj įprasto tiršto, vientiso paviršiaus randate nedidelę balutę. Skaidrus ar gelsvas skystis plūduriuoja viršuje, ir iškart kyla klausimas: ar grietinė jau sugedo?

Vieni tokią grietinę nedvejodami išmeta, kiti nupila skystį, o treti tiesiog viską išmaišo. Kurie teisūs?

Pasirodo, tas įtartinas skystis dažniausiai tėra natūrali grietinės dalis. Ir nors atrodo, kad produktui kažkas nutiko, iš tikrųjų taip gali elgtis net visai šviežia grietinė.

Vis dėlto yra keletas požymių, kuriuos pastebėjus geriau nerizikuoti.

Kodėl grietinė pradeda „verkti“?

Mokslininkai šį reiškinį vadina sinereze. Skamba sudėtingai, tačiau paaiškinimas gana paprastas.

Grietinė gaminama iš grietinėlės, kuri rauginama pieno rūgšties bakterijomis. Jos dalį pieno cukraus paverčia pieno rūgštimi, todėl produktas įgauna būdingą rūgštoką skonį ir sutirštėja.

Grietinėje yra ne tik riebalų, bet ir vandens, baltymų, laktozės bei mineralinių medžiagų.

Jos baltymai sudaro savotišką tinklą, kuriame sulaikomas vanduo ir riebalų lašeliai. Galima įsivaizduoti kempinę, kurios viduje laikosi drėgmė.

Tačiau laikui bėgant šis tinklas keičiasi ir nebegali išlaikyti viso vandens. Dalis jo išsiskiria ir susikaupia grietinės paviršiuje.

Taip atsiranda balutė, kuri iš pirmo žvilgsnio gali priminti gedimo požymį.

Maisto saugos specialistai aiškina, kad panašiai elgiasi ne tik grietinė, bet ir jogurtas bei kiti tirštos struktūros maisto produktai.

Kas tas paslaptingas skystis?

Dažniausiai tai išrūgos – skystoji pieno produkto dalis.

Nors jos gali atrodyti kaip paprastas vanduo, jų sudėtyje yra laktozės, mineralinių medžiagų ir nedidelis kiekis tirpiųjų baltymų.

Todėl išrūgos nėra nei nereikalingas priedas, nei įrodymas, kad gamintojas į grietinę pripylė vandens.

Jeigu produktas šviežias, tinkamai laikytas ir neturi gedimo požymių, išsiskyrusį skystį galima tiesiog įmaišyti atgal į grietinę.

Ji vėl taps vientisesnė, nors pradinė konsistencija gali visiškai neatsikurti.

Skystį galima ir nupilti, jeigu norisi tirštesnės grietinės. Tačiau kartu bus pašalinta dalis joje esančių maistinių medžiagų.

Kodėl vienoje grietinėje skysčio daugiau, o kitoje mažiau?

Tikriausiai esate pastebėję, kad vieno gamintojo grietinė išlieka tiršta iki paskutinio šaukšto, o kitoje skysčio atsiranda gerokai anksčiau.

Tai nebūtinai reiškia, kad viena kokybiškesnė už kitą.

Skysčio atsiskyrimą lemia grietinės sudėtis, baltymų kiekis, gamybos technologija, laikymo trukmė ir temperatūros svyravimai.

Reikšmės turi ir tai, kaip dažnai grietinę maišome. Kaskart kabinant šaukštu ar intensyviai maišant, jos struktūra gali būti šiek tiek pažeidžiama.

Kai kuriuose gaminiuose naudojami stabilizatoriai, padedantys išlaikyti vientisesnę konsistenciją.

Tačiau ir be tokių priedų pagaminta grietinė gali būti visiškai kokybiška.

Todėl skysčio kiekis nėra patikimas rodiklis sprendžiant apie produkto natūralumą ar kokybę.

Šaldiklis gali pridaryti daugiau bėdos nei naudos

Kartais žmonės, norėdami ilgiau išlaikyti grietinę, nusprendžia ją užšaldyti.

Tačiau atšildžius laukia ne itin maloni staigmena: grietinė gali tapti grūdėta, skysta ir prarasti įprastą konsistenciją.

Taip nutinka todėl, kad šaldant susidarę ledo kristalai pažeidžia struktūrą, kurioje buvo sulaikomas vanduo.

Atitirpus skystis atsiskiria, o baltymų ir riebalų tinklas ne visada sugeba vėl jį sugerti.

Tai savaime nereiškia, kad tinkamai užšaldyta ir atšildyta grietinė tapo nesaugi, tačiau jos tekstūra gali būti gerokai prastesnė.

Todėl grietinės geriau nešaldyti, jeigu vėliau ketinate ją valgyti šaltą, pavyzdžiui, su bulviniais blynais ar cepelinais.

Kada grietinę jau reikėtų išmesti?

Nors nedidelis skysčio kiekis paprastai nėra gedimo požymis, kitų pokyčių ignoruoti nereikėtų.

Ypač įtartina, jeigu ant grietinės atsiranda pelėsis, pakinta spalva, juntamas neįprastas nemalonus ar mieles primenantis kvapas arba produktas tampa gleivėtas.

Tokios grietinės valgyti nereikėtų.

Jeigu atsirado pelėsis, nepakanka tiesiog nugriebti viršutinį sluoksnį. Minkštuose ir drėgnuose produktuose pelėsis bei kiti mikroorganizmai gali būti išplitę giliau, nei matyti plika akimi.

Tokiu atveju saugiausia išmesti visą pakuotę.

Tačiau yra ir mažiau akivaizdžių pavojų. Maisto produktai kartais gali būti nesaugūs net ir tada, kai jų išvaizda bei kvapas atrodo įprasti.

Todėl įtartinos grietinės nereikėtų ragauti vien tam, kad įsitikintumėte, ar ji dar nesugedusi.

Lietuvoje svarbu atkreipti dėmesį į vieną užrašą

Lietuvos Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba primena, kad ant pakuočių esantys užrašai „Tinka vartoti iki“ ir „Geriausias iki“ reiškia skirtingus dalykus.

Žyma „Tinka vartoti iki“ nurodo greitai gendančio produkto saugaus vartojimo terminą.

Jam pasibaigus, tokio produkto valgyti nebereikėtų, net jeigu jis atrodo ir kvepia visiškai įprastai.

Užrašas „Geriausias iki“ pirmiausia susijęs su produkto kokybe. Pasibaigus šiam terminui kai kurie tinkamai laikyti maisto produktai dar gali būti saugūs, nors jų savybės jau gali būti prastesnės.

Grietinė yra greitai gendantis pieno produktas, todėl itin svarbu laikytis ant jos pakuotės nurodytos datos ir laikymo sąlygų.

Atidarius indelį, reikėtų vadovautis gamintojo rekomendacija, per kiek laiko produktą suvartoti.

Kur šaldytuve geriausia laikyti grietinę?

Kad grietinė kuo ilgiau išliktų saugi ir kokybiška, svarbu ne tik galiojimo data, bet ir tinkama temperatūra.

VMVT rekomenduoja namų šaldytuve palaikyti maždaug 1–5 laipsnių temperatūrą.

Grietinę geriausia laikyti pagrindinėje šaldytuvo dalyje, kur temperatūra pastovesnė, o ne durelėse, kurias nuolat varstome.

Indelį po naudojimo reikėtų sandariai uždaryti, o grietinę kabinti tik švariu šaukštu.

Nereikėtų į indelį merkti šaukšto, kuriuo prieš tai maišėte sriubą ar kitą patiekalą. Taip į grietinę gali patekti papildomų mikroorganizmų.

Taip pat svarbu nepalikti jos ilgam ant stalo. Greitai gendantį pieno produktą laikant kambario temperatūroje ilgiau nei dvi valandas, jo saugumas gali tapti abejotinas, ypač šiltoje aplinkoje.

Ar išrūgos reiškia, kad grietinė natūralesnė?

Kartais galima išgirsti teigiant, kad tik natūrali grietinė išskiria skystį, o jeigu ji visada išlieka vienalytė, vadinasi, pridėta nereikalingų medžiagų.

Tačiau toks aiškinimas pernelyg supaprastintas.

Išrūgų atsiskyrimas yra natūralus fizinis procesas, tačiau jo intensyvumas priklauso nuo daugybės veiksnių.

Net ir be stabilizatorių pagaminta grietinė gali išlikti vientisa, jeigu jos gamybos technologija ir laikymo sąlygos tam palankios.

Lygiai taip pat šiek tiek skysčio gali atsirasti ir pramoniniu būdu pagamintoje grietinėje.

Todėl norint sužinoti, kas iš tiesų yra indelyje, geriausia skaityti sudėtį etiketėje, o ne spręsti iš paviršiuje susikaupusios balutės.

Ir dar viena gera žinia: jeigu grietinė tinkamai laikyta, jos galiojimo laikas nepasibaigęs, o vienintelis pastebimas pokytis – šiek tiek atsiskyrusių išrūgų, dažniausiai nėra jokios priežasties iš karto jos išmesti.

Kartais tereikia švaraus šaukšto ir kelių judesių, kad mėgstamas pagardas vėl atrodytų taip, kaip esame įpratę.