Giedrė VALAITIENĖ rekomenduoja meną

Panevėžio dailės mokyklai prieš keletą mėnesių pradėjusi vadovauti Giedrė Valaitienė sako dabar meną jaučianti gerokai arčiau.

Ir ne tik todėl, kad jos kasdienybėje atsirado daugiau parodų, kūrybinių pokalbių ir menininkų darbų.

Dailės mokykloje kūrybos pilna – nuo mokinių darbų ir mokyklos erdvių iki kolegų, tarp kurių yra Lietuvos dailininkų sąjungos narių, aktyviai kuriančių, parodas ir plenerus rengiančių menininkų.
„Čia kūryba nėra viena iš veiklos sričių – ji yra mokyklos kasdienybė ir pagrindas“, – sako direktorė ir prisipažįsta, kad pačiai įdomu pažinti kolegas per jų kūrybą.

Anot jos, žvelgiant į darbus kartais galima geriau suprasti ir patį žmogų – jo mąstymą, jautrumą, tai, kas jam svarbu.

„Čia nereikia specialiai ieškoti meno. Jis tiesiog yra – ugdymo procese, mokinių darbuose, mokyklos erdvėse, kasdieniuose pokalbiuose. Šiandien esu aplinkoje, kurios pati prigimtis – kūryba“, – sako jaunuosius dailininkus ugdančios įstaigos direktorė.

Vis dėlto kultūra Giedrės gyvenime atsirado ne su naujomis pareigomis. Ji visuomet buvo šalia – studijose, darbe, laisvalaikyje, o ir šeimos planuose dažnai atsiranda vietos koncertui, parodai, spektakliui ar knygai.

O vasara jai buvo ypač muzikali – skambėjo „The Cure“, Moby, o netrukus laukia ir „Lemon Joy“ koncertas. Per dvi vasaros atostogų savaites G. Valaitienė spėjo perskaityti keturias knygas.

„Nei daug, nei mažai. Tiesiog mėgstu skaityti“, – šypsosi.

Rinkdamasi, ką skaityti, klausyti ar pamatyti, Dailės mokyklos direktorė savęs neriboja – jai įdomu ir tai, kas jau pažįstama, ir visiškai nauji atradimai.

Smalsumas, sako, yra svarbiau už naujumo vaikymąsi.

Juk ta pati knyga skirtingu gyvenimo metu gali atsiverti visai kitaip, o seniai girdėta muzika po daugelio metų sukelti visiškai kitą emociją.

Gal todėl Giedrei menas pirmiausia nėra tai, ką būtina „teisingai“ suprasti.

Ji neslepia ne visada žvelgianti į kūrinius profesionalo akimis ir mano, kad žmogaus nereikėtų atbaidyti nuo meno sakant, jog šis jo nesupranta.

Žinios padeda pamatyti daugiau, tačiau pirmasis susitikimas su kūriniu gali būti labai paprastas – jis patinka, erzina, sujaudina, sukelia klausimą ar tiesiog priverčia sustoti.

Vieną stipriausių tokių įspūdžių G. Valaitienei paliko Antonio Gaudžio architektūra Barselonoje.

Nuo kai kurių pastatų, pasak Giedrės, buvo tiesiog sunku atsitraukti – norėjosi suprasti, kas turėjo vykti žmogaus galvoje, kad gimtų tai, ko iki jo dar nebuvo.

Panašiai nutiko ir Klaipėdoje aplankius Leonardui da Vinčiui skirtą parodą.

„Matyt, mane domina ne tik kūrinys, bet ir žmogus už jo“, – sako Dailės mokyklos direktorė.

Smalsumas, emocija ir noras atrasti jai, regis, yra svarbiausia kultūros dalis. Nes menas nebūtinai turi pakeisti gyvenimą ar po kiekvieno susitikimo su juo paversti mus kitokiais žmonėmis.

Kartais pakanka, kad jis kažką mumyse pajudintų.

KNYGA

Vienos pasirinkti negaliu. Pirmosios į galvą ateina dvi: Balio Sruogos „Dievų miškas“ ir Viktoro E. Franklio „Žmogus ieško prasmės“.

Abi skaičiau ne po vieną kartą. Ir abi jos man pirmiausia yra apie žmogų – apie tai, kas su juo nutinka, kai įprastas gyvenimas, pasirinkimai, planai staiga nebetenka jokios reikšmės. Kas tada lieka? Kiek iš žmogaus galima atimti? Kas padeda jam išlikti žmogumi?

B. Sruoga ir V. E. Franklis apie tai kalba labai skirtingai. Vienas – su neįtikėtina ironija net ten, kur, atrodytų, jai apskritai nėra vietos, kitas – ieškodamas prasmės net pačiomis nežmoniškiausiomis aplinkybėmis. Gal todėl prie šių knygų ir norisi grįžti.

Jos labai aiškiai primena, kokie esame pažeidžiami ir kartu – kiek daug galime ištverti.

Ir dar – kad žmogus vienu metu kam nors gali būti ir viskuo, ir niekuo.

VIZUALUSIS MENAS

Rekomenduočiau susipažinti su H. R. Gigerio kūryba. Ir čia visas nuopelnas tenka mano vyrui – tai jis kažkada man H. R. Gigerį parodė.

Negaliu sakyti, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Greičiau – priešingai. Jo kūryba tamsi, keista, kartais nejauki ir net atstumianti. Bet kažkas joje užkabina. Žiūri ir bandai suprasti, kodėl negali atitraukti akių nuo to, kas, atrodytų, neturėtų nei patikti, nei traukti.

Gal Gigeris man tuo ir įdomus – jis gerokai praplėtė mano pačios supratimą, kas mene gali veikti. Nebūtinai tai, kas gražu. Kartais daug įdomiau tai, kas sutrikdo, suerzina ar palieka klausimų. Beje, mūsų su vyru skoniai šioje srityje gerokai skiriasi. Ir gerai. Kartais labai naudinga šalia turėti žmogų, kuris parodo tai, ko pati veikiausiai net nebūtum pasirinkusi.

MUZIKA

Vieno kūrinio ar muzikos stiliaus tikrai neišrinkčiau. Muzika man labai priklauso nuo laiko, vietos, žmonių, su kuriais esu, ir nuo to, kaip tuo metu jaučiuosi. Pavyzdžiui, vasaros pabaigoje tiesiog pajutau, kad labai noriu į „Lemon Joy“ koncertą – ir šį savaitgalį važiuoju jų klausytis.

Klaipėdos kažkodėl neįsivaizduoju be džiazo.

Mūsų su vyru vestuvių metinės irgi turi savo muziką – Leonardo Koeno „Take This Waltz“, pagal ją šokome savo vestuvinį valsą.

Apskritai daug muzikos į mano gyvenimą ateina per žmones.

Norėdama įsiteikti vyrui, klausau „Depeche Mode“ – tai JO favoritai. Ir man visai patinka, kad vieną dieną gali skambėti viena, kitą – visai kita muzika. Todėl turbūt rekomenduočiau ne konkretų kūrinį, o klausytis muzikos, kurios norisi būtent tą akimirką.

FILMAS

Filmų, kuriuos galėčiau rekomenduoti, būtų labai daug, bet šią akimirką išskirčiau „Kibirkščiuojantį Luiso Veino gyvenimą“ („The Electrical Life of Louis Wain“).

Filmas pasakoja tikrą britų dailininko Luiso Veino gyvenimo istoriją. Jo pieštos katės – žaismingos, keistos, kartais net psichodelinės, tačiau įdomiausia, kad savo kūryba jis prisidėjo ir prie to, kaip visuomenė pradėjo priimti pačias kates. Tačiau mane labiausiai sujaudino ne jos.

Tai be proto graži ir jautri istorija apie labai savitą, talentingą ir pažeidžiamą žmogų – jo meilę, netektis, kūrybą ir bandymą savaip suprasti pasaulį. Daugiau nepasakosiu, šį filmą geriau tiesiog pažiūrėti. Tik turiu ir dar vieną rekomendaciją: nosinaitė ašaroms privaloma.

SPEKTAKLIS

Jei jau rekomenduoju, tai rekomenduosiu ir savo miestą – atvažiuokite į Panevėžį ir Juozo Miltinio dramos teatre pažiūrėkite spektaklį „Sala, kurios nėra“.

O mano labai asmeniška priežastis jį rekomenduoti – aktorius Albinas Kėleris.

Yra aktorių, kuriems išėjus į sceną, tiesiog nebegali nuo jų atitraukti akių. Man A. Kėleris – vienas tokių.

Bet smagiausia, kad spektaklyje „Sala, kurios nėra“ stipri visa komanda, muzika, atmosfera ir pati Panevėžio istorija.

Tad mano rekomendacija būtų kiek platesnė – atvažiuokite į Panevėžį, nueikite į teatrą, o prieš tai užsukite ir į Panevėžio dailės mokyklą. Jei negalite – susipažinkime virtualiai.

Kas žino, gal iš tos pažinties išaugs ir koks bendras kūrybinis projektas?