Elektromobiliams – naujas mokestis: ar ateis eilė ir Lietuvai?

Jungtinė Karalystė rengiasi iš esmės keisti elektromobilių apmokestinimą. Nuo 2028 metų balandžio elektrinių automobilių savininkams numatoma taikyti mokestį už kiekvieną nuvažiuotą kilometrą.

Tai reikštų, kad vairuotojai valstybei mokėtų ne tik už automobilio turėjimą, bet ir už naudojimąsi juo.

Šis sprendimas gali tapti svarbiu precedentu Europoje. Elektromobilių daugėjant, valstybės susiduria su problema: mažėja pajamos iš degalų akcizų, tačiau kelių priežiūrai, remontui ir infrastruktūros plėtrai pinigų reikia ne mažiau.

Ar panašaus mokesčio ateityje gali sulaukti ir Lietuvos elektromobilių savininkai?

Mokestis priklausytų nuo nuvažiuoto atstumo

Pagal Jungtinėje Karalystėje pristatytą modelį, nuo 2028 metų balandžio 1 dienos gryniesiems elektromobiliams būtų taikomas 3 pensų už mylią mokestis. Įkraunamiesiems hibridams numatytas perpus mažesnis – 1,5 penso už mylią – tarifas.

Perskaičiavus į kilometrus, tai sudarytų maždaug 2,1 euro cento elektromobiliams ir 1,05 euro cento įkraunamiesiems hibridams. Tikslus dydis eurais priklausytų nuo valiutos kurso.

Tai nebūtų vienkartinis automobilio registracijos ar įsigijimo mokestis. Jo dydį lemtų faktinė metinė automobilio rida.

Pavyzdžiui, per metus nuvažiuojantis 15 tūkst. kilometrų elektromobilio savininkas papildomai sumokėtų apie 315 eurų. Nuvažiuojančiam 25 tūkst. kilometrų ši suma išaugtų iki maždaug 525 eurų.

Svarbu tai, kad mokestis būtų papildomas – jis nepakeistų Jungtinėje Karalystėje jau taikomo metinio transporto priemonės mokesčio.

Kodėl britai nusprendė apmokestinti elektromobilius?

Iki šiol elektromobiliai daugelyje Europos valstybių naudojosi įvairiomis mokestinėmis lengvatomis. Taip siekta paskatinti gyventojus atsisakyti benzinu ir dyzelinu varomų automobilių bei mažinti transporto taršą.

Tačiau elektromobilių populiarėjimas turi ir kitą, mažiau aptariamą pasekmę – mažėja valstybės pajamos iš degalų apmokestinimo.

Tradicinių automobilių vairuotojai, pirkdami benziną ar dyzeliną, sumoka akcizą. Kuo daugiau važiuoja ir sunaudoja degalų, tuo daugiau mokesčių patenka į valstybės biudžetą.

Elektromobilių savininkai šio akcizo nemoka. Nors elektra taip pat apmokestinama, jos mokesčių struktūra skiriasi nuo degalų.

Didėjant elektromobilių skaičiui, ši disproporcija tampa vis svarbesnė valstybės finansams.

Britų valdžios argumentas paprastas: keliais naudojasi visi automobiliai, todėl ir prie jų finansavimo turėtų prisidėti visi vairuotojai, nepriklausomai nuo transporto priemonės variklio tipo.

Vis dėlto tokia logika kelia diskusijų. Elektromobiliai neišmeta teršalų iš išmetimo vamzdžio, todėl jų naudojimas visuomenei sukelia mažesnę oro taršos naštą nei vidaus degimo varikliais varomų automobilių.

Dėl to kyla klausimas, ar papildomas apmokestinimas nesumažins paskatų rinktis aplinkai palankesnį transportą.

Kaip bus tikrinama, kiek automobilis nuvažiavo?

Vienas svarbiausių klausimų – kaip valstybė nustatys tikrąją elektromobilio ridą ir užtikrins, kad vairuotojai sąžiningai mokėtų mokestį.

Britai pasirinko palyginti paprastą sistemą, kuriai nereikės automobiliuose montuoti papildomų sekimo įrenginių.

Kasmet atnaujindamas transporto priemonės mokestį, vairuotojas turės pateikti automobilio odometro rodmenis ir nurodyti, kiek kilometrų planuoja nuvažiuoti per ateinančius metus.

Pagal prognozuojamą ridą bus apskaičiuotas mokestis. Jį bus galima sumokėti iš karto arba dalimis – kas mėnesį ar kas pusmetį.

Metų pabaigoje faktinė rida bus palyginta su deklaruota. Jei vairuotojas nuvažiuos daugiau, teks primokėti. Jei mažiau, nepanaudotas apmokėtas atstumas galės būti perkeltas į kitą laikotarpį.

Duomenų tikslumui tikrinti numatyta naudoti privalomųjų techninių apžiūrų metu fiksuojamus odometro rodmenis.

Svarbu tai, kad naujoji sistema nenumato privalomo GPS sekimo. Valstybė neturėtų rinkti duomenų, kur, kada ar kokiais maršrutais važiavo konkretus automobilis.

Vis dėlto tokia sistema turės ir trūkumų. Pavyzdžiui, mokestis būtų skaičiuojamas ir už užsienyje nuvažiuotus kilometrus, nes vertinama bendra automobilio rida.

Naujasis mokestis labiausiai paveiks daug važinėjančius vairuotojus.

Pagal numatytus tarifus galima apskaičiuoti, kiek papildomai per metus tektų sumokėti skirtingą atstumą įveikiantiems automobilių savininkams.

Apytikriai skaičiavimai, taikant 2,1 ir 1,05 euro cento už kilometrą tarifus. Faktinės sumos priklausys nuo svaro ir euro kurso.Pavyzdžiui, žmogus, kasdien važinėjantis į darbą 30 kilometrų pirmyn ir atgal, vien darbo kelionėms per metus gali nuvažiuoti apie 7 tūkst. kilometrų.

Pridėjus keliones į parduotuves, savaitgalio išvykas ir atostogas, metinė rida nesunkiai pasiektų 12–15 tūkst. kilometrų.

Tokiam vairuotojui papildomas mokestis sudarytų maždaug 250–315 eurų per metus.

Tačiau tai nereiškia, kad elektromobilio eksploatacija būtinai taps brangesnė už benzininio ar dyzelinio automobilio.

Elektra, ypač kraunant automobilį namuose palankiu tarifu, daugeliu atvejų išlieka pigesnė už degalus. Be to, elektromobiliams nereikia keisti variklio alyvos, o jų stabdžių sistema dėl regeneracinio stabdymo dažnai dėvisi lėčiau.

Vis dėlto papildomas mokestis sumažins vieną svarbiausių elektromobilių pranašumų – mažesnes kasdienio naudojimo išlaidas.

Ar toks mokestis teisingas?

Britų valdžia argumentuoja, kad naujasis apmokestinimas padės užtikrinti teisingesnį transporto sistemos finansavimą.

Jos skaičiavimais, vidutinis benzininio ar dyzelinio automobilio vairuotojas per degalų akcizą sumoka maždaug 6 pensus už mylią. Elektromobilio savininkui numatytas 3 pensų tarifas būtų perpus mažesnis.

Taip siekiama išlaikyti finansinį pranašumą renkantis elektrinį automobilį, tačiau kartu užtikrinti, kad jo savininkas taip pat prisidėtų prie valstybės pajamų.

Kita vertus, kritikai atkreipia dėmesį į kelias problemas.

Pirmiausia, elektromobilių rinkai vis dar reikia paskatų. Nors jų pardavimas auga, elektriniai automobiliai dažnai kainuoja brangiau už panašius benzininius modelius.

Antra, papildomas mokestis gali ypač paveikti gyventojus, kurie neturi galimybės automobilio krauti namuose. Viešosiose įkrovimo stotelėse elektra dažnai kainuoja gerokai daugiau.

Trečia, vienodas mokestis už kilometrą neatsižvelgia į automobilio svorį. Nedidelio miesto elektromobilio ir sunkios elektrinės visureigės poveikis kelio dangai nėra vienodas.

Taip pat kyla klausimas, ar teisinga vienodai apmokestinti kilometrus, nuvažiuotus judriomis miestų gatvėmis ir mažai apkrautais užmiesčio keliais.

Nepaisant kritikos, Jungtinės Karalystės valdžia skaičiuoja, kad 2028–2029 finansiniais metais naujasis mokestis biudžetui galėtų atnešti apie 1,1 mlrd. svarų, o po dvejų metų pajamos išaugtų iki maždaug 1,9 mlrd. svarų.

Ar elektromobilių mokestis gali atsirasti Lietuvoje?

Lietuvoje kol kas nėra patvirtinto analogiško mokesčio už kiekvieną elektromobiliu nuvažiuotą kilometrą.

Tačiau britų sprendimas aktualus ir mūsų šaliai.

Lietuva, kaip ir kitos Europos Sąjungos valstybės, skatina pereiti prie mažiau taršaus transporto. Elektromobilių skaičius auga, plečiamas įkrovimo stotelių tinklas, o jų įsigijimui taikomos finansinės paskatos.

Vis dėlto ilgainiui Lietuva susidurs su ta pačia problema kaip Jungtinė Karalystė: mažėjant benzino ir dyzelino vartojimui, mažės ir pajamos iš degalų akcizų.

Šios pajamos yra svarbios valstybės biudžetui, nors Lietuvoje jos nėra automatiškai ir visa apimtimi skiriamos kelių priežiūrai.

Todėl ateityje gali kilti diskusijų, kaip užtikrinti, kad prie transporto infrastruktūros finansavimo prisidėtų ir elektrinių automobilių savininkai.

Vienas galimų sprendimų – mokestis už nuvažiuotą atstumą. Kitas – didesni metiniai transporto priemonių mokesčiai, diferencijuojami pagal automobilio masę, taršą ar kitus rodiklius.

Tačiau tokio pobūdžio sprendimai Lietuvoje turėtų būti vertinami atsižvelgiant į gyventojų pajamas, automobilių parko amžių ir elektromobilių rinkos brandą.

Kodėl Lietuvai nereikėtų skubėti?

Nors Jungtinės Karalystės sprendimas gali atrodyti logiškas valstybės finansų požiūriu, tiesioginis jo perkėlimas į Lietuvą būtų diskutuotinas.

Mūsų šalyje elektromobilių dalis visame automobilių parke tebėra palyginti nedidelė. Dauguma gyventojų vis dar važinėja benzininiais ir dyzeliniais automobiliais, kurių vidutinis amžius gerokai didesnis nei Vakarų Europoje.

Papildomas elektromobilių apmokestinimas šiuo metu galėtų sumažinti paskatas keisti senus, taršius automobilius naujesniais.

Ypač tai aktualu mažesnių miestų ir rajonų gyventojams, kuriems automobilis dažnai yra būtina kasdienio susisiekimo priemonė.

Kita vertus, ilgalaikėje perspektyvoje valstybė negalės neribotą laiką remtis degalų akcizais, jeigu vis didesnė transporto dalis taps elektrinė.

Todėl diskusija apie kelių infrastruktūros finansavimą neišvengiama. Klausimas tik tas, kada ji taps aktuali ir kokį modelį pasirinks Lietuva.

Britų eksperimentą stebės ir kitos šalys

Jungtinės Karalystės sprendimas rodo platesnę transporto politikos tendenciją.

Elektromobiliai iš išskirtinės, valstybės remiamos transporto priemonių kategorijos pamažu tampa įprasta automobilių rinkos dalimi.

Tai reiškia, kad ilgainiui gali keistis ir jų mokestinis statusas.

Kol kas Europos valstybės daugiausia dėmesio skiria elektromobilių plėtrai ir taršos mažinimui, tačiau didėjantis elektrinių transporto priemonių skaičius neišvengiamai kelia klausimą, kuo ateityje pakeisti mažėjančias pajamas iš degalų.

Britai pasirinko apmokestinti nuvažiuotą atstumą. Ar toks modelis pasiteisins, paaiškės tik pradėjus jį taikyti.

Lietuvos vairuotojams šiandien naujų mokesčių dėl britų sprendimo neatsiranda. Tačiau tai aiškus signalas, kad elektromobilių mokestinės lengvatos nebūtinai išliks amžinai.

Elektromobilis ir ateityje gali būti pigesnis bei mažiau taršus pasirinkimas, tačiau nemokamas naudojimasis keliais nebūtinai liks vienu iš jo pranašumų.