Džeimsas Džoisas ir jo gyvenimo labirintai

Džeimsas Džoisas vadinamas ir genijumi, ir švaistūnu, ir alkoholiku. Tačiau jis visada liks vienas tų nepranokstamų kūrėjų, kurie ne tik rašė knygas, bet ir pakeitė pačią literatūros sampratą. Jo „Ulisas“ vieniems tapo XX amžiaus literatūros viršūne, kitiems – beveik neperskaitomu žodžių labirintu. Jo kūryboje nėra patogaus pasaulio, kuriame viskas paaiškinama ir sudėliojama į vietas. O ir paties gyvenimas buvo ne mažiau chaotiškas.

Užaugęs šeimoje, kurią į skurdą nugramzdino tėvo alkoholis ir finansinis neatsakingumas, anksti nutraukęs ryšį su tėvyne, dešimtmečius gyvenęs svetur, nuolat stokojęs pinigų, priklausęs nuo draugų ir rėmėjų, bet buvęs nepaprastai reiklus savo kūrybai. Taip galima apibūdinti Džeimsą Džoisą.

Jis galėjo valandų valandas ginčytis dėl vieno paprasčiausio sakinio, tačiau šeimos finansus tvarkė taip atsainiai, kad namuose nuolat trūko pinigų.

Jis buvo rašytojas, visą gyvenimą bandęs prasiskverbti į žmogaus sąmonės gelmes. Tačiau jo dukra galiausiai pati pateko į tokį sąmonės labirintą, iš kurio net Džeimsas Džoisas, visą gyvenimą rašęs apie vidinį žmogaus pasaulį, išvesti nesugebėjo.

Prarado viską

Džeimsas Ogastinas Aloyzas Džoisas gimė 1882 metų vasario 2 dieną Airijoje, Dubline, Rathgaro rajone. Jis buvo vyriausias iš dešimties vaikų, išgyvenusių kūdikystę, Džono Džoiso ir Mari Džein šeimoje.

Tėvo giminė buvo kilusi iš Korko. Šeima kadaise turėjo nemažai turto ir galėjo tikėtis patogaus gyvenimo.

Tačiau jaunojo Džoiso vaikystės pasaulis stabilus ilgai neišliko.

Tėvas Džonas buvo išsilavinęs, gabus, turėjo puikų tenorą ir dainavo, bet jam, švelniai tariant, trūko drausmės.

Jis daug gėrė, prastai tvarkėsi su pinigais ir niekaip nesugebėjo išlaikyti šeimos finansinio stabilumo.

Šeimos padėtis ėmė sparčiai blogėti, vis dažniau jai reikėjo persikraustyti, o galiausiai Džoisai nusirito į visišką skurdą.

1891metais Džono Džoiso pavardė paskelbta skolininkų sąraše, o netrukus šeimos galva prarado darbą.

Tai buvo pirmoji didelė Džeimso gyvenimo pamoka: žmogus gali būti kilmingas, turėti talentą ir galimybes, bet viską prarasti dėl savo paties pasirinkimo.

Vėliau ši šeimos patirtis niekur nedingo. Dž. Džoisas ją perkėlė į literatūrą. Jo kūryboje nuolat sugrįžta šeimos griūtis, pinigų trūkumas, tėvo silpnumas, religinė kaltė ir vaiko noras pabėgti.

Jėzuitų mokinys

Vos šešerių su puse metų Džeimsas išsiųstas į prestižinę jėzuitų mokyklą Kildaro grafystėje. Ten jis buvo jaunesnis už daugelį bendramokslių, tačiau netrukus išryškėjo vaiko neeiliniai gabumai.

Deja, po kelerių metų šeima nebeišgalėjo mokėti už mokslą. Jaunojo Džoiso išsilavinimas buvo priklausomas nuo šeimos finansinės padėties.

Jis kurį laiką mokėsi namuose, trumpai lankė „Christian Brothers“ mokyklą, o vėliau, tėvui netikėtai susitikus su kunigu Džonu Konmiu, Džeimsui ir jo broliui Stanislovui sudaryta galimybė mokytis Belvederio koledže – taip pat jėzuitų mokykloje.

Čia berniuko gabumai atsiskleidė dar labiau.

Jis domėjosi Dante, Aristoteliu, Tomu Akviniečiu, savarankiškai mokėsi kalbų. Dar paauglystėje pradėjo rašyti eilėraščius ir prozos eskizus. Būdamas devynerių parašė eilėraštį apie airių politiką Čarlzą Stiuartą Parnelį – tai pirmasis išlikęs jo literatūrinis tekstas.

Jėzuitų mokykla Džeimsui suteikė ne tik žinių. Ji išmokė mąstyti sistemiškai, analizuoti, ginčytis, dėlioti argumentus.

Ironiška, tačiau būtent šios uolios religinės bendruomenės auklėtinis vėliau tapo vienu garsiausių XX amžiaus katalikybės kritikų.

Nuo religijos – prie maišto

Paauglystėje Dž. Džoisas buvo įsitraukęs į katalikišką gyvenimą.

1895 metais pakviestas į Švč. Mergelės Marijos sodaliciją – broliją. Mokyklos vadovybė net svarstė, ar jis galėtų tapti kunigu.

Tačiau Džoisui religija vis labiau tapo ne tikėjimo, bet laisvės klausimu.

Jis norėjo pats spręsti, kuo tikėti, kaip gyventi ir ką rašyti.

Santykis su Katalikų bažnyčia tapo vienu pagrindinių jo kūrybos konfliktų. Vėliau romane „Menininko jaunų dienų portretas“ šią kovą jis perkėlė į Stiveno Dedalo personažą – jaunuolį, bandantį išsivaduoti iš religijos, tautos ir šeimos užmesto tinklo.

1898 metais Džoisas įstojo į Dublino universiteto kolegiją ir studijavo anglų, prancūzų bei italų kalbas.

Jis buvo nepaprastai gabus, bet jau tada matėsi, kad akademinė karjera netraukia. Džeimsą traukė literatūra.

Pasirinko klajoklio gyvenimą

1902 metais Dž. Džoisas baigė universitetą ir išvyko į Paryžių. Oficialiai jis ketino studijuoti mediciną, tačiau šis planas greitai žlugo. Jį labiau domino knygos, kalbos, menas ir rašymas.

Po metų į Dubliną jį sugrąžino motinos liga. Ji sirgo vėžiu ir 1903 metų rugpjūtį mirė.

Motina buvo itin pamaldi katalikė, o Džoisas tuo metu jau atsiribojęs nuo Katalikų bažnyčios. Gulėdama mirties patale, ji veltui maldavo sūnaus sugrįžti prie tikėjimo – atlikti išpažintį ir priimti Komuniją. Džoisas bandė ją guosti skambindamas pianinu ir dainuodamas mamos mėgstamas dainas.

Motinos mirtis tapo vienu svarbiausių Džeimso gyvenimo įvykių. Ji vėliau nuolat sugrįždavo į jo kūrybą. Po motinos mirties Dž. Džoisas dar kurį laiką liko Dubline.

1904 metų birželio 10 dieną jis sutiko jauną kambarinę Norą Barnakl. O birželio 16-ąją ją pakvietė į pasimatymą. Ši data vėliau tapo viena garsiausių literatūros istorijoje – būtent birželio 16-ąją vyksta visas „Uliso“ veiksmas.

Tų pačių metų rudenį Džeimsas ir Nora kartu paliko Airiją.

1904 metų spalį jiedu atvyko į žemyninę Europą. Iš pradžių planavo apsistoti Ciuriche, tačiau Džoisui ten neatsirado žadėto darbo. Netrukus jie persikėlė į Polą, vėliau įsikūrė Trieste.

Jiedu niekada nebuvo tipiška šeima. Ilgus metus gyveno nesusituokę, nuolat klajojo, trūko pinigų. Džoisas dirbo mokytoju ir korepetitoriumi, Nora prisidėjo prie menkų šeimos pajamų skalbdama ir lygindama.

Oficialiai jiedu susituokė tik 1931 metais Londone. Susilaukė dviejų vaikų – Džordžo ir Liucijos.

Būtent Liucija vėliau taps viena skaudžiausių Džoiso gyvenimo istorijos dalių.

Moterys mintyse ir knygose

Dž. Džoiso asmeninis gyvenimas nebuvo tipiškas, tačiau vaizduoti jį vien kaip nuolat naujų meilužių ieškantį vyrą būtų pernelyg primityvu.

Beveik keturis dešimtmečius šalia jo buvo žmona Nora. Tačiau turėjo ir romanų, erotinių fantazijų, o kai kurios moterys, patekusios į jo akiratį, vėliau buvo pavaizduotos kūriniuose.

Tarsi gyvenimas jam niekada nebūtų buvęs tiesiog gyvenimas – beveik viskas anksčiau ar vėliau virsdavo literatūra.

Nora tapo ir viena svarbiausių Džoiso kūrybos įkvėpėjų. Jos bruožus galima atpažinti keliuose personažuose, ypač Molės Blum iš „Uliso“.

Džoisą traukė Noros tiesmukiškumas, seksualumas, spontaniškumas ir nepriklausomas požiūris į kūną bei meilę.

Jųdviejų susirašinėjime atsiskleidžia ir itin atvira seksualinė pusė.

1909-aisiais, kai pora buvo trumpam išsiskyrusi, jiedu su Nora keitėsi garsiaisiais „purvinais laiškais“. Tuose laiškuose Džoisas atskleidė pačius intymiausius savo fetišus ir fantazijas. Nora pati skatino šį žaidimą, kad išlaikytų vyro dėmesį ir apsaugotų jį nuo pagundų.

Tačiau nebuvo akla. Ji žinojo, kad Džeimsas domisi kitomis moterimis.

Prieš sutikdamas Norą, Džeimsas Dubline aktyviai lankėsi raudonųjų žibintų kvartale, kur bendravo su prostitutėmis.

Ši patirtis jį ir gėdino, ir žavėjo.

Visi šie jaunystės nuklydimai nugulė į garsųjį „Uliso“ 15-ąjį skyrių „Kirkė“, kurio veiksmas vyksta būtent viešnamyje.

Tačiau ne kiekvienai moteriai Džoisas turėjo būti meilužis, kad ji atsidurtų jo kūryboje.

Trieste jis susižavėjo savo mokine Amalija Poper – jauna, išsilavinusia turtingo žydų pirklio Leopoldo Poperio dukra. Jos pėdsakų tyrinėtojai įžvelgia autobiografiniame kūrinyje „Giacomo Joyce“, nors nėra patikimų įrodymų, kad jų ryšys peraugo į fizinį romaną.

Panašiai nutiko ir su Gertrūda Kaempfer, kurią Džoisas sutiko Šveicarijoje. Jauna gydytoja į jo jausmus neatsakė, tačiau jos eisena – Gertrūda šiek tiek šlubavo – galėjo tapti viena iš Gerti Makdaul personažo „Ulise“ detalių.

1918-ųjų pabaigoje Ciuriche Džoisas susižavėjo Marta Flaišman ir siuntė jai aistringus slaptus laiškus. Nors jų ryšys buvo trumpas, Marta laikoma tiesioginiu Martos Kliford prototipu „Ulise“ – būtent ji siejama su slapto susirašinėjimo linija, kurią romane palaiko Leopoldas Blumas.

Gyvenimas ant skurdo ribos

Džoisas noriai rašė, bet iš literatūros ilgai neuždirbo beveik nieko.

Jis galėjo būti nepaprastai ambicingas ir tuo pat metu katastrofiškai neatsakingai elgtis su pinigais. Šeima nuolat kraustėsi, o Džeimsas buvo priklausomas nuo draugų, mecenatų ir leidėjų pagalbos.

Jo brolis Stanislovas ne kartą padėjo šeimai finansiškai.

Tačiau Džoisas niekada neatsisakė savo griežtų reikalavimų dėl kūrybos publikavimo.

Kūrėjas norėjo, kad jo tekstai būtų išspausdinti taip, kaip parašyti. Neleido išmesti žodžių, kurie leidėjams atrodė nepadorūs. Atsisakė keisti tekstus vien todėl, kad dėl jų galėjo kilti teisinių problemų. Šis užsispyrimas galiausiai tapo jo literatūrinės reputacijos dalimi.

Dar 1904 metais Džoisas pradėjo rašyti apsakymų rinkinį „Dubliniečiai“. Knyga buvo baigta, tačiau leidyba virto tikru košmaru.

Leidėjai ir spaustuvininkai bijojo Džeimso tekstuose esančių seksualinių, religinių ir socialinių temų. Buvo baiminamasi teisinių problemų dėl nepadoraus turinio. Knygos leidimas atidėliotas dešimtmetį. Galiausiai „Dubliniečiai“ pasirodė tik 1914-aisiais.

Džoisas tuo metu gyveno ne Airijoje. Jis savo šalį paliko, tačiau jos niekada neišsižadėjo savo literatūroje. Beveik visa jo kūryba liko susieta su Dublinu.

Tai vienas didžiųjų paradoksų.

Jis pabėgo iš miesto, kurį laikė provincialiu ir slegiančiu, tačiau paskui visą gyvenimą jį kūrė popieriuje.

„Ulise“ Dublinas atkurtas taip tiksliai, kad Džoisas juokavo, jog jeigu miestas kada nors būtų sunaikintas, jį būtų galima atstatyti pagal knygą.

Jo kūryboje ir realūs žmonės virto personažais. Draugai, pažįstami, universiteto bendramoksliai, gatvės, parduotuvės, kavinės, namai – visa tai pateko į tekstus.

Net Eklso gatvė 7, kur gyveno Leopoldas Blumas, realus Dublino adresas.

Knyga supykdė pasaulį

1916 metais pasirodė romanas „Menininko jaunų dienų portretas“.

Pagrindinis veikėjas Stivenas Dedalas daug kuo primena patį Džoisą: vaikystė religingoje šeimoje, konfliktas su Bažnyčia, airiška tapatybė, šeimos skurdas, menininko ambicijos ir noras ištrūkti.

Tai nebuvo vien prisiminimai. Džoisas iš savo gyvenimo kūrė literatūrinį eksperimentą.

Ir tai darė vis radikaliau.

1914 metais rašytojas pradėjo rimtai dirbti prie „Uliso“.

Romanas gimė iš paprastos idėjos: parodyti vieną žmogaus gyvenimo dieną taip, kad ji savo sudėtingumu prilygtų Homero „Odisėjai“.

Veiksmas vyksta 1904 metų birželio 16 dieną Dubline.

Pagrindinis veikėjas Leopoldas Blumas vaikšto po miestą, sutinka įvairius žmones, prisimena praeitį, galvoja apie žmoną Molę, seksą, maistą, mirtį, reklamą, politiką ir kasdienybę.

Tačiau skaitytojui autorius pasiūlė ne tradicinį pasakojimą.

Jis įleido jį tiesiai į veikėjų sąmonę. Mintys šokinėja nuo vieno dalyko prie kito. Prisiminimas pereina į kvapą, kvapas – į žmogų, žmogus – į seksualinę fantaziją, o ši – į visai kitą būvį.

Šiandien tai vadiname sąmonės srautu. Tada tai buvo literatūrinė bomba.

„Ulisas“ netapo knyga be kovos. Romanas pradėtas spausdinti dalimis amerikiečių žurnale „The Little Review“ 1918 metais. 1920-aisiais leidėjai buvo priversti nutraukti publikavimą, kai viena romano dalis buvo pripažinta itin nepadoria. Žurnalo numeriai buvo konfiskuojami, deginami, o leidėjai patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl nepadoraus turinio platinimo paštu.

Tačiau Džoisas nenuleido rankų.

1922 metų vasario 2-ąją, savo keturiasdešimtojo gimtadienio dieną, jis gavo pirmąjį „Uliso“ egzempliorių. Jį išleido Paryžiuje gyvenusi amerikietė Silvija Byč savo knygyno vardu.

Tai buvo vienas svarbiausių momentų modernizmo istorijoje.

Knyga buvo skandalinga, sudėtinga, kupina seksualumo, religinių abejonių, kūniškumo ir kalbos žaidimų. Tačiau būtent ji pavertė Dž. Džoisą pasaulinio masto literatūros figūra.

Jungtinėse Valstijose „Ulisas“ buvo draudžiamas iki pat 1933 metų, kai teismas panaikino ankstesnius apribojimus.

Džoisas, alkoholis ir pinigai

Dž. Džoiso gyvenime alkoholio buvo daug. Jo polinkis gerti visiems buvo gerai žinomas, o šeimai tai neatrodė vien linksma bohemiško rašytojo gyvenimo detalė.

Šiuo požiūriu jis buvo panašus į savo tėvą Džoną.

Abu vyrai turėjo talentą ir stiprų charakterį, bet abu sunkiai tvarkėsi su svaigalais ir pinigais.

Nora laiškuose savo seseriai skundėsi, kad Džoisas geria per daug ir iššvaisto visus pinigus.

Džoisas galėjo būti nepaprastai dosnus, spontaniškas ir impulsyvus. Jis mėgo restoranus, gėrimus, draugiją ir vakarėlius, tačiau jo šeimos finansinė padėtis buvo labai sunki.

Šokėja Liucija

1907 metų liepos 26 dieną Trieste gimė Džoiso dukra Liucija.

Jos vaikystė buvo kitokia nei daugumos vaikų. Ji augo tai Trieste, tai Ciuriche, tai Paryžiuje. Nauji namai, naujos mokyklos, nauja kalba, nauji žmonės.

1915 metais, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Džoisų šeima pasitraukė iš Triesto į neutralią Šveicariją. Po karo grįžo į Triestą, o 1920-aisiais persikėlė į Paryžių.

Liucija augo nestabilioje, klajokliškoje aplinkoje.

Tačiau ji nebuvo jautri, uždara rašytojo dukra. Ji turėjo energijos, labai mėgo šokti. Buvo graži, temperamentinga, impulsyvi ir labai ambicinga. Kai kurie jos biografai mano, kad šokis buvo ne vien meninis užsiėmimas, jis buvo ir bandymas susikurti savąjį identitetą – ne Džoiso dukros, o Liucijos.

Būdama penkiolikos mergaitė pradėjo mokytis šokio pagal Emilio Žako Dalkrozo sistemą.

Ji rimtai treniravosi ir netrukus užkopė į didžiąją sceną. Dalyvavo keliuose pasirodymuose Paryžiuje. Pateko į pirmojo tarptautinio šokio festivalio Paryžiuje finalą. Nelaimėjo, tačiau jos pasirodymas sulaukė publikos reakcijos.

Tą vakarą salėje buvo ir tėvas. Džoisas iš tiesų labai mylėjo dukrą ir jos kūrybinius gabumus vertino rimtai. Buvo ir jaunasis Samuelis Beketas.

Liucijos gyvenime vis dažniau šmėžuodavo Samuelis Beketas – jaunas airių rašytojas, kuris vėliau taps vienu svarbiausių XX amžiaus dramaturgų.

S. Beketas kurį laiką buvo susijęs su Džoiso literatūriniu ratu ir dirbo su jo tekstais. Liucija juo susižavėjo. Tačiau vaikinas į jos meilę neatsakė: buvo susidomėjęs jos tėvo kūryba, o ne santykiais.

Atstūmimas merginą stipriai paveikė. Jos emocinis nestabilumas darėsi vis ryškesnis. Talentas pradėjo maišytis su liga.

Pagalbos paieškos

Pirmieji rimtesni Liucijos psichikos sveikatos sunkumai išryškėjo apie 1930 metus.

Jos elgesys tapo nepastovus. Atsirado impulsyvumo, stiprių emocinių reakcijų, konfliktų ir savidestruktyvaus elgesio.

Tačiau tuometės psichiatrijos galimybės buvo labai ribotos.

1932 metais, per tėvo penkiasdešimtąjį gimtadienį, ji sviedė kėdę į motiną Norą. Po šio incidento kelioms dienoms buvo paguldyta į psichiatrijos įstaigą.

Vėlesniais metais jos būklė blogėjo, o šeima ieškojo vis naujų gydymo galimybių.

1934-aisiais Džoisas kreipėsi į vieną garsiausių to meto psichiatrų – šveicarą Karlą Gustavą Jungą.

Tačiau Džoisas nebuvo pasiruošęs lengvai priimti minties, kad dukra serga psichikos liga.

Buvo įsitikinęs, kad Liucija nėra ligonė. Jis matė joje kūrybingą žmogų. Pastebėjo jos neįprastą vaizduotę, energiją, temperamentą. Laikė jos būklę tam tikru kūrybinio genialumo tęsiniu.

Apie vieną tėvo ir daktaro pokalbį vėliau paplito pasakojimas. Esą Džoisas bandė įrodyti, kad jis ir Liucija yra panašūs, todėl jeigu dukra yra išprotėjusi, tai ir jo paties ekscentriškumas turėtų reikšti tą patį.

Pasakojama, kad K. G. Jungas į tai atsakė palyginimu: Džoisas ir Liucija esą panašūs kaip du žmonės, plaukiantys upe, tačiau skirtumas tas, kad Džoisas moka plaukti, o Liucija skęsta.

Iš vienos ligoninės į kitą

Dž. Džoisas ilgai priešinosi dukters hospitalizavimui. Jis nenorėjo, kad Liucija būtų uždaryta į beprotnamį visam gyvenimui.

Mėgino padėti dukrai taip, kaip išmanė. Vedė ją pas gydytojus, ieškojo tinkamiausio gydymo. Bandė ją išlaikyti šeimos aplinkoje, skatino užsiimti menu.

Tačiau Liucijos būklė vis sunkėjo.

1934 metais Džoisas galiausiai sutiko, kad mergina būtų išsiųsta į psichiatrijos ligoninę Anglijoje. Po trumpo laikotarpio, praleisto tenai, Liucija pareikalavo grįžti į Paryžių.

Gydytojai Džoisui paaiškino, kad be oficialaus įsipareigojimo hospitalizacijai jie negalėjo dukros sulaikyti. O ir pats Džoisas nenorėjo, kad dukra būtų prievarta uždaryta Anglijos psichiatrijos ligoninėje.

Liucija grįžo į Prancūziją. Tačiau netrukus būklė vėl smarkiai pablogėjo.

Ji vėl išvežta tai į vieną, tai į kitą psichiatrijos įstaigą. Tuo metu Liucija jau buvo visiškai priklausoma nuo tokių institucijų.

Džoisas savo knygose sugebėjo įsibrauti į svetimo žmogaus galvą. Rašytojas kūrė literatūrinius sąmonės labirintus, bet paties dukra pateko į tokį, kurio nebuvo galima išspręsti nei žodžiais, nei genialumu, nei meile.

Liucija vis labiau tolo nuo normalaus gyvenimo.

Paskutinė literatūrinė beprotybė

Pats Džoisas vis dar rašė. Jis dirbo prie „Finegano budynių“ – kūrinio, kuris bus dar radikalesnis už „Ulisą“.

„Ulisas“ skaitytojams atrodė sunkus, o „Finegano budynės “ tapo dar didesniu galvosūkiu.

Rašytojas žaidė kalbomis, kūrė naujus žodžius, jungė skirtingų kalbų skambesį, mitologiją, sapnus ir istoriją.

Knyga pradėta leisti dalimis 1920-aisiais, o visas kūrinys pasirodė 1939 metais.

Tuo laiku Džoiso sveikata jau buvo prasta, regėjimas smarkiai silpo, o šeimos gyvenimą dar labiau komplikavo dukros Liucijos liga.

Nepaisant to, jis uoliai dirbo. Džoisas buvo iš tų rašytojų, kurie net tada, kai gyvenimas griūva, neatsisako darbo.

1939 metais Europoje prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

Džoisų šeima gyveno Prancūzijoje, tačiau artėjant vokiečių kariuomenei teko trauktis.

1940 metais Džeimsas su Nora pasitraukė į Pietų Prancūziją, o vėliau grįžo į Šveicariją.

Liucija liko gydytis Prancūzijos psichiatrijos ligoninėje. Tėvas norėjo, kad dukra būtų saugi. Tačiau karas viską komplikavo.

Patį rašytoją vis labiau vargino sveikatos problemos. Jam staiga trūko dvylikapirštė žarna, todėl buvo atlikta skubi operacija.

Džoisas atsigavo, tačiau jo būklė netikėtai pablogėjo. Jis silpo akyse, prarado sąmonę ir paniro į komą.

Prieš mirtį jis trumpam prabudo, paklausė apie savo žmoną Norą ir po keliolikos minučių užgeso.

Dž. Džoisas mirė 1941 metų sausio 13 dieną Ciuriche, būdamas vos 58-erių.

Jis palaidotas Ciuricho Flunterno kapinėse. Vėliau Airijos valdžia atsisakė parvežti rašytojo palaikus į tėvynę, todėl jo amžino poilsio vieta iki šiol liko Šveicarijoje.

Kai mirė tėvas, Liucijai buvo 33-eji.

Jos laukė dar keturi dešimtmečiai psichiatrijos ligoninėje. 1951 metais, padedant Harietai Šo Viver, kuri ilgai buvo Džoiso rėmėja ir tapo svarbiu žmogumi Liucijos gyvenime, ji perkelta į psichiatrijos ligoninę Nortamptono mieste Anglijoje.

Ten praleido likusius tris dešimtmečius. Liucija mirė 1982 metų rugpjūčio 12 dieną. Jai buvo 75-eri. Tačiau jos gyvenimas pasibaigė dar tada, kai buvo vos trisdešimties.