Dešimt sodo ir daržo mitų

Ar organinis ūkininkavimas toks jau nekaltas, kaip mes įsivaizduojame? Ar būtina tręšti sodinamus augalus? Kaip iš tikrųjų reikėtų gerinti dirvos struktūrą?

Atsakymų į šiuos klausimus manome žinantys kiekvienas. O jei ko nežinome, pasiklausiame labiau patyrusių sodininkų. Ir viskuo, ką išgirstame ar perskaitome, šventai tikime nė nepagalvodami, jog tai gali būti netiesa ir labiau kenkia mūsų sodui, nei jam padeda.

1-asis mitas: organiniai pesticidai saugesni už cheminius

Dažno šiuolaikinio sodininko ištikimybė žodžiui „organinis“ prilygsta religijai. Nes viskas, kas organiška, – tai yra, kilę iš gamtos, – jiems tas pat, kas ekologiška. Vadinasi, absoliučiai saugu aplinkai ir sveikatai.

Reikiamų elementų deficitas – ne pati dažniausia augalų patiriamo streso priežastis.

Bijančiuosius bet kokios chemijos it velnias kryžiaus teks nuliūdinti – esama užtektinai be galo agresyvių natūralių pesticidų.

Prisiminkime kad ir mediciną: gyvačių nuodai juk irgi natūralūs, bet vargu ar kam šautų į galvą vadinti juos saugiais.

Tas pats ir dėl pesticidų. Organinės medžiagos, naudojamos kovai su nepageidaujama augmenija ar gyvūnija, būna pavojingos ne tik piktžolėms bei kenkėjams, tačiau ir naudingiems vabzdžiams, gyvūnams, net žmonėms.

Pavyzdžiui, itin nuodingais laikomi pesticidai piretinų – medžiagų, kuriuos išskiria astriniai augalai (chrizantemos, bitkrėslės, skaisteniai) – pagrindu, dėl to jų naudojimas griežtai ribojamas.

Ir priešingai, santykinai saugiais galima vadinti bakterinius insekticidus su bakterijų Bacillus thuringiensis sporomis, taip pat insekticidinį muilą.

2-asis mitas: sausrai atsparių augalų laistyti nereikia

Aišku, tuo įtikėję nepataisomos žalos savo sodui nepadarysite, – ne taip, kaip su pesticidais. Ir vis dėlto klaidingas manymas, kad kai kuriuos augalus iš tiesų galima pasodinti ir pamiršti visam sezonui, yra nuskurdinęs ne vieną gėlyną.

Sausroms atsparūs augalai tikrai gali ištverti ilgalaikį vandens stygių, tačiau tai nereiškia, kad šis jiems visai nereikalingas. Net alpinariumus būtina laistyti, jeigu matote, kad žemė juose visiškai perdžiūvusi.

Svarbu atkreipti dėmesį ir į jaunučius, tik ką pasodintus sausrai atsparius augalus. Pirmaisiais metais jiems išgyventi reikalingas negausus, bet reguliarus laistymas.

Ta pati taisyklė galioja sukulentams. Tik reikia stebėti, kad vanduo nesikauptų prie jų šaknų.

3-iasis mitas: kavos tirščių mulčias mažina dirvos pH

Giliai įsitvirtinusi nuomonė, jog rūgščios dirvos nemėgstančius augalus naudinga mulčiuoti kavos tirščiais. Esą šie mažina žemės pH ir daro ją tinkamesnę tokioms kultūroms.

Kavos tirščiai tikrai pasižymi tokia savybe, tačiau tai dar nereiškia, kad juos galima naudoti šviežius. To daryti griežtai nepatariama, nes:

• Švieži tirščiai gali imti pelyti ir, jeigu kavą geriate su cukrumi ir pienu, privilioti prie augalų kenkėjus.

• Irdami kavos tirščiai ištraukia iš dirvos azotą neleisdami augalams jo pasisavinti.

Ką gi daryti? Pirmiausia prieš naudojimą kavos tirščius nuskalauti ir išdžiovinti. O dar geriau dirvos rūgštingumą reguliuoti patikimesnėmis, specializuotomis priemonėmis.

4-asis mitas: su trąšomis pasodintas augalas greičiau prigyja

Jeigu kitą pavasarį pasodinę sodinukus ar daigus susigriebsite, jog pamiršote į duobutes įberti trąšų, nesisielokite. Labai daug specialistų mano, kad toks tręšimo būdas nė kiek nepadeda vystytis augalo šaknų sistemai ir netgi sukelia jam stresą.

Mokslininkų aiškinimu, mineralinės trąšos, beriamos sodinant, užteršia – taip, jie naudoja būtent šį žodį, – dirvą mineralais, o tai gali būti pavojinga dėl kelių priežasčių:

• Daugelis augalų užmezga simbiozinį ryšį – mikorizę – su naudingaisiais grybeliais, šie „kolonizuoja“ sodinuko šaknų sistemą ir abi pusės iš to gauna naudos. Agresyvios trąšos gali suardyti mikorizę.

• Sodinant naudojamose trąšose su fosforu dažnai būna druskų, galinčių nudeginti gležnas jaunų augalų šaknis.

• Padauginę fosforo, galite padaryti augalams meškos paslaugą ir išprovokuoti ligų vystymąsi.

Todėl kaip alternatyvą cheminėms trąšoms žinovai siūlo sluoksnį komposto į sodinimo duobę. Bet taip pat įspėja nepamiršti – ne viskas, kas organiška, irgi yra saugu. Kad ir tokiuose populiariuose kaulų miltuose yra tiek daug fosforo, jog naudoti juos sode ir darže reikėtų labai atsargiai.

5-asis mitas: smėlis pagerina molingos dirvos drenažą

Sklypų su sunkia molinga dirva savininkams neretai patariama atsivežti smėlio – esą jis padarys žemę pralaidesnę vandeniui. Nes juk molio dalelės smulkios ir lygios, lengvai sulimpa ir suformuoja vientisą masę. Smėlio smiltys ir stambesnės, ir nelygesnės, greičiau praleidžia drėgmę. Todėl sumaišius molį su smėliu galima užsitikrinti gerą drenažą.

Kad viskas būtų taip paprasta… Iš tikrųjų drėgnas smėlio ir molio mišinys savo konsistencija tampa panašus į skystą cementą, taigi dar prasčiau praleidžia orą ir vandenį. Kaip tuomet pagerinti sunkios dirvos kokybę? Maišant su kompostu. Po vieno dviejų sezonų jis padaro stebuklus ir su problemiškiausia dirva.

6-asis mitas: bananų žievė – puikiausios kalio trąšos

Yra daugybė savadarbių kalio trąšų receptų, kurių pagrindas – bananų žievė. Pagal vienus žieveles reikia sutrinti trintuve su vandeniu ir tokiu kokteiliu laistyti lauko ir kambarinius augalus. Pagal kitus banano žievę užtenka užkasti kur po krūmu.

Kas tiesa, tai ne melas: bananų žievėje tikrai yra daug mikro- ir makroelementų – daugiau nei pačiame banane. Dėl to jos tikrai gali būti maistingųjų medžiagų šaltinis sodo ir daržo augalams. Yra tik vienas „bet“: yrant žievei bakterijos sunaudoja didelį kiekį azoto, kurį ima iš dirvos, taip tiesiogine šio žodžio prasme „apvalgydamos“ augalus.

Kokia išeitis? Kompostuokite bananų žieves, užuot nešę jas tiesiai į daržą ar gėlyną. Kai perpus, naudos duos gerokai daugiau.

7-asis mitas: stresą patiriančius augalus reikia tręšti

Prisiminkime, kokia būna pirmoji mūsų reakcija, kai pastebime, jog vienas ar kitas augalas pradėjo vysti, džiūti ar kitaip reikšti nepasitenkinimą augimo sąlygomis stojus nepalankiems orams arba užpuolus kenkėjams? Suprantama, paremti juos šiuo nelengvu laikotarpiu papildoma trąšų doze.

Tačiau daryti to neverta. Ne pagal grafiką pabertos į žemę trąšos lemia maistingųjų medžiagų perteklių ir papildomą streso faktorių augalams. Taigi užuot naudoję vidinius išteklius kovai su ligomis ir kenkėjais arba augimui, augalai eikvoja juos prisitaikyti prie „perdozavimo“.

Reikiamų elementų deficitas – toli gražu ne pati dažniausia augalų patiriamo streso priežastis. Paprastai kaltas būna karštis arba šalnos, dirvos užteršimas druskomis, priežiūros klaidos arba netinkamai parinkta pasodinimo vieta.

8-asis mitas: sodo tepalas apsaugo pjūvių vietas nuo infekcijų

Atviras medžių žaizdas būtina patepti sodo tepalu – šis patarimas pradedantiesiems sodininkams perduodamas iš kartos į kartą kaip aksioma. Laikoma, kad tokia priemonė apsaugo vidinius medienos sluoksnius nuo infekcijų bei grybelių prasiskverbimo. Nors iš tikrųjų dažniau tik paskatina puvinį, nes tiek sodo tepalas, tiek dažai (dar vienas „senas ir patikimas“ būdas) sulaiko drėgmę pjūvio vietoje. Taigi šansai, kad apsauga arba veiks, arba pakenks, yra lygūs – 50 ir 50.

Kitą sykį genėdami vaismedžius pabandykite atlikti eksperimentą ir pjūvio vietą palikti atvirą. Yra galimybė, jog medis su ja susidoros savo jėgomis. Žinoma, jeigu genėsite laikydamiesi taisyklių.

9-asis mitas: kompostą galima naudoti neribotai

Niekas neužginčys, kad kompostas – puiki priemonė dirvos derlingumui padidinti. Tačiau vadinti jį necheminėmis trąšomis ne visiškai tikslu.

Viskas, kas mus supa, yra sudaryta iš cheminių elementų. Todėl naudojant kompostą savo sklype svarbu išmanyti, kokių elementų turi kompostuojamieji augalai.

Specialistai taip pat pataria laikytis tokių taisyklių:

• Netręškite dirvos kompostu, kurio kilmė jums nežinoma.

• Nedėkite į komposto dėžę ar krūvą augalų, apdorotų pesticidais.

• Stebėkite, kokį kvapą skleidžia kompostas. Nosį riečiantis rūgšties tvaikas byloja apie prastą jo kokybę.

10-asis mitas: purškimas pienu padeda įveikti grybelį

Purkšti sodo, daržo ir dekoratyvinius augalus pienu arba išrūgomis laikoma ekologiška grybelinių ligų ir vabzdžių kenkėjų profilaktikos priemone, taigi neišvengiamai rekomenduojama naujokams. Ir, reikia pripažinti, daugeliu atvejų tokia profilaktika būna veiksminga.

Visgi ekspertai įspėja purškimo pienu nelaikyti saugiais vaistais augalams. Neretai pasitaiko, kad išdžiūvęs ant lapų pienas išprovokuoja juodąjį dėmėtumą ir kitas puvinio rūšis. Apie surūgusio pieno dvoką nė neužsiminsime.

Bet ar vertėtų visiems laikams išsižadėti pieno naudojimo sode? Greičiausiai ne. Tiesiog turėkite omenyje, kad specialistai iki šiol nėra nustatę, kurioms kultūroms purškimas juo duoda naudos, o kurioms ne.