Armonikininkių šventė – kaip atlaidai

Spektaklyje atlikusi Petronės vaidmenį, o dar ir armonika užgrodavusi „Petronės polką“, buvusi Miežiškių kultūros centro darbuotoja Aldona Petrulaitienė ir pati Petrone pradėta vadinti.

Tad nenuostabu, kad su kolege Valerija Bartuliene suorganizavusios armonika grojančių moterų konkursą, šiam irgi davė Petronės vardą.

Vienintelė tokia

Armonika – linksmybių, suėjimų palydovė Lietuvoje paplito XIX amžiaus viduryje. Apie šį instrumentą 1853 metais rašė kunigas poetas Antanas Baranauskas, ir pats mokęsis juo groti.

Kiek vėliau, XX amžiaus pradžioje, kai armonika visiškai užvaldė šalį, pradėtos net lietuviškos gaminti. Tada jau kiekvienas kaimas turėjo savus armonikininkus, ilgus metus beveik vien vyrus.

Vis dėlto ir moterims armonika nesvetima – įvaldoma, paklūstanti, mėgstama.

Kad taip yra, įrodo dar praeitame šimtmetyje Panevėžio rajone, Miežiškiuose, pradėta ir iki šiol tebevykstanti šventė-varžytuvės „Petronės armonika“.

Šventėje skamba tik moterų rankomis virkdomų armonikų melodijos.

„Tai mūsų pasididžiavimas. Juk renginys unikalus, vienintelis toks Lietuvoje.“
B. Titienė

Originalus renginys itin mėgstamas muzikančių, juokais vadinančių šias varžytuves armonikininkių atlaidais.

„Tai mūsų pasididžiavimas. Juk renginys unikalus, vienintelis toks Lietuvoje. Pradėtas 1999-aisiais iš pradžių rengtas kasmet, po kurio laiko – kas dvejus metus. „Petronės armonika“ įvykusi jau šešiolika kartų“, – skaičiuoja Miežiškių kultūros centro direktorė Birutė Titienė.

Per tiek metų armonikininkės įrodė savo meistriškumą, skatino ir kitas muzikantes koncertuoti, taip pat siekia išsaugoti etninės kultūros gyvąjį reiškinį, populiarinti moterų ir merginų atliekamą instrumentinį folklorą.

„Petronės armonika“ vyko praėjusiais metais ir dabar muzikantės bursis jau 2026-ųjų pavasarį.

Pernai konkurse pasirodė vienuolika armonikininkių ir bandonininkių iš visos Lietuvos.

Svarbiausius varžytuvių laurus nuskynė viešnios iš Jurbarko rajono.

Publikos simpatijų prizas skirtas jauniausiai varžytuvių dalyvei Smiltei Skutkevičiūtei iš Jurbarko rajono, o tai pačiai vietovei atstovavusi mergaitės mokytoja, kultūros darbuotoja Lina Lukošienė pripažinta verta varžytuvių Didžiojo prizo.

Tačiau neprastai pasirodė ir Panevėžio krašto muzikantės.

Armonika – gyvenimo dalis

Praėjusiame konkurse vien į Raguvą iškeliavo net trys laimėjimai.

Pirmoji prizinė vieta varžytuvėse atiteko šio miestelio kultūros centro meno vadovei Viktorijai Drevinskienei.

Įvairiais instrumentais grojanti moteris negalėjo likti abejinga ir armonikos žavesiui.

„Šiuo instrumentu susižavėjau dar paauglystėje, kai pamačiau laidoje „Duokim garo“ grojančius armonikininkus. Tos sagutės, kurias jie spaudė, man pasirodė labai įdomios, o ir garsas mielas ausiai, tad sumaniau ir pati pabandyti. Ir išmokau – nuo tada armonika yra neatsiejama mano gyvenimo dalis“, – pasakoja ne tik armonika, bet ir smuiku, mandolina, pianinu, gitara ir kitais instrumentais savarankiškai išmokusi groti moteris.

Armonikos muzika svarbi gyvenimo dalis yra ir kitai raguviškei Kristinai Juškienei. Ji varžytuvėse pelnė kūrybiškiausios muzikantės titulą, o jos dukra Kotryna Juškaitė pripažinta linksmiausia muzikante.

Kristina pasakoja armoniką paėmusi dar besimokydama Rokiškio kolegijoje, kai studentams buvo privaloma šiuo instrumentu išmokti tris kūrinius.

„Kai tuos išmokau, norėjosi daugiau. Ir kuo toliau, tuo labiau supratau, kad su šiuo instrumentu jau nesiskirsiu“, – pasakoja nuolatinė renginio „Petronės armonika“ dalyvė.

Trys kartos

K. Juškienės dukros Kotrynos armonika iš pradžių nežavėjo.

Nors dar besimokydama mokykloje važiuodavo su mama į Miežiškius paklausyti, kaip ji groja „Petronės armonikos“ renginyje, bet pati nereiškė noro imtis šio instrumento.

„Tačiau kartą grįžusi namo dukra, tuomet dar mokinė, pirmą kartą paklausė, ar sunku išmokti groti“, – prisimena K. Juškienė.

Patarusi, kad pirma reikia išmokti dešine ranka tomis sagutėmis garsus išgauti, paskui kairiąja mokytis, o tada sujungti abiejų rankų muzikas, ir paaiškinusi, kaip tai daroma, netruko išgirsti ir pirmuosius dukros atliekamus kūrinėlius.

Dabar į pasirodymus „Petronės armonikoje“ vyksta abi – mama ir dukra, kiekviena su savo armonika, su savo pasirinkta muzika – labiausiai patinkančia ir tinkančia.

Kartais scenoje jos pasirodo ir kartu. Kristina, jos mama Ona Danilienė ir dukra Kotryna yra susibūrusios į folkloro ansamblį „Trys kartos“. Jos, kartais sau pritardamos armonika, dainuoja ir liaudies dainas, ir romansus.

Specialiai varžytuvėms

Audronė Rancovienė iš Miežiškių kultūros centro – pernai pripažinta artistiškiausia atlikėja – į armonikininkių gretas įsijungė neseniai.

„Varžytuvėse dalyvavau tik antrą kartą. O armonika groti pradėjau susidomėjusi „Petronės armonikos“ renginiu“, – pasakoja muzikali moteris.

Akordeonu ji groja jau seniai, tačiau, anot muzikantės, armoniką paėmus teko mokytis iš naujo. Tačiau greitai įvaldė ir su malonumu nėrė į šio instrumento melodijas.

Jai patinka, kad Lietuvoje rengiamas toks konkursas.

„Kuo daugiau grosim, kuo plačiau rodysimės, tuo ilgiau gyvuos tautos tradicijos. Ypač norėtųsi sulaukti prisijungiant jaunimo, taip galbūt nebebus toks ryškus nutautėjimo procesas“, – svarsto muzikantė.

Ji mielai moko visus norinčius, yra Miežiškių kultūros centro Vaikų muzikos studijos vadovė ir laukia pageidaujančių išmokti groti pianinu, akordeonu, armonika.

„Ne kiekvienas, kuris pabando mokytis groti armonika, įsitraukia. Vienas kitas tik rimčiau užsikabina ir lieka prie šio instrumento. Greito rezultato čia nėra. Kad ir turi gabumų, atsibosta – mokytis nėra paprasta“, – paaiškina A. Rancovienė.

Tokio susidomėjimo, koks buvo anksčiau, kai Miežiškius garsino merginų armonikininkių ansamblis, matyt, greitai nebus.

Su tėčio armonika

Tas ansamblis kadaise buvo suburtas armonika puikiai grojančios buvusios Miežiškių kultūros centro darbuotojos Aldonos Petrulaitienės ir tapo varžytuvių užuomazga.

A. Petrulaitienei armonika pakluso nuo vaikystės. Jos tėtis turėjo vokišką armoniką, tad vaikai nuo mažens tampė instrumentą ir bandė juo groti.

Pasvalio rajone, Krikliniuose, užaugusi moteris pasakoja, kad kažkaip tarsi savaime beklausydami tėvelio grojimo, o dar jam kiek parodžius, būdama aštuonerių metų jau mokėjusi groti.

Vėliau pradėjus studijuoti, armonika pasitraukė į šalį – svarbiausias instrumentas A. Petrulaitienei tada buvo akordeonas.

Tik vėliau, kai jau dirbo ir kai Miežiškių kultūros centre buvo įkurta muzikos studija, ji pradėjo vaikus mokyti armonikos paslapčių.

„Ir pati daug ką prisiminiau, tarsi mokiausi iš naujo“, – sako armonikininkė.

Iš pradžių norinčiųjų išmokti susidarė didelis būrys – ir berniukų, ir mergaičių prisirinko į studiją.

Bet paskui daug jų išsibarstė, ypač berniukų.

Mergaitės pasirodė kantresnės ir likus pačioms atkakliausioms buvo sukurtas armonikininkių ansamblis, iš pradžių net pavadinimo neturėjęs.

Pavadino tarsi netyčia

Armonikomis grojančių mergaičių ansamblis greitai išgarsėjo ir buvo pakviestas pasirodyti televizijos laidoje „Duokim garo“.

„Pranešėjas, turėjęs paskelbti, kad bus atliekamas kūrinys „Petronės polka“, pasakė: „Dabar gros Petronės armonika.“ Ir tiek užteko – tas vardas ansambliui ir pradėtoms organizuoti varžytuvėms iš karto prilipo“, – pasakoja A. Petrulaitienė.

Ansamblio vadovę Aldoną ir iki to laiko dažnas pavadindavo Petrone, mat tas vardas liko jai po vieno spektaklio, kuriame atliko Petronės vaidmenį.

Armonikininkė, pati daug metų grojanti, dešimtis vaikų ir jaunuolių tą daryti išmokiusi, sako išties jau tapusi Petrone.

To merginų armonikininkių ansamblio seniai nebėra. Kadaise A. Petrulaitienės suburtas populiarus kolektyvas gyvas tik prisiminimuose – kultūros centre armonikomis griežti besimokiusios mergaitės suaugo, išsibarstė po pasaulį.

Bet armonikos grojančių moterų yra nemažai.

„Kiekvienos muzikantės pažintis su armonika vis kitokia – kas nuo vaikystės grojo, kas vėliau išmoko ar visai netikėtai instrumentą atrado“, – sako renginio „Petronės armonika“ pradininkė.

Susitiks ir vėl

Ir pernai pavasarį, kaip visuomet per varžytuves, Miežiškių kultūros centre visą dieną skambėjo muzika, ant scenos viena po kitos lipo įvairaus amžiaus moterys su armonikomis – kas polkomis, kas valsais ar liaudiškomis melodijomis žavėjo žiūrovus.

Komisija, kurioje, be etninės kultūros specialistų, instrumentinio folkloro žinovų, buvo ir šventės pradininkės, jos sumanytojos ir organizatorės, buvusios ilgametės Miežiškių kultūros centro darbuotojos Aldona Petrulaitienė ir Valerija Bartulienė, ypač įdėmiai klausėsi, vertino, lygino, rinko pačias geriausias.

Pirmuosiuose „Petronės armonikos“ renginiuose dalyvaudavo vos kelios armonikininkės iš Panevėžio rajono.

Bet kasmet dalyvių vis gausėjo. Sužinojusios apie tokį renginį pradėjo atsiliepti muzikantės iš visų kampelių – Vilniaus, Kauno, Žemaitijos ir kt.

Dabar „Petronės armonika“ žinoma visoje Lietuvoje ir muzikantės tikisi, kad tokios originalios muzikinės varžytuvės dar ilgai gyvuos.

Renginiui pasibaigus visos jame dalyvavusios armonikininkės apdovanojamos žinomo drožėjo Eduardo Tito medžio drožiniais, Ritos Gasaitienės pintomis tautinėmis juostomis ar A. Petrulaitienės numegztomis riešinėmis.

O kaip didžiausią dovaną ne viena muzikantė įvardijo organizatorių kvietimą po poros metų vėl susitikti puikią bendrystės nuotaiką kuriančioje ir tradicijas saugančioje šventėje.