NAMŲ GIDAS

Drėkintuvas ar senas močiučių triukas: kuris būdas geresnis

Prasidėjus šildymo sezonui, daugelio namuose atsiranda pažįstamų nemalonumų. Rytais peršti gerklę, džiūsta nosis, tempia veido odą, o kartais net atrodo, kad kambaryje sunkiau kvėpuoti. Nors radiatoriai šildo puikiai, patalpų oras gali tapti pernelyg sausas.

Tuomet prisimenamas senas, dar iš močiučių laikų žinomas būdas – ant radiatoriaus užmesti drėgną rankšluostį arba šalia pastatyti dubenėlį su vandeniu.

Kiti renkasi modernesnį sprendimą – elektrinį oro drėkintuvą, kuris į patalpą skleidžia vos matomą arba visai nematomą drėgmę.

Tačiau ar verta leisti pinigus papildomam prietaisui, jeigu tą patį darbą, regis, gali atlikti paprastas šlapias rankšluostis? Ir ar visada sausesnis oras reiškia, kad namuose būtina didinti drėgmę?

Atsakymas gali nustebinti: abu būdai iš tiesų veikia, tačiau jų galimybės labai skiriasi. O netinkamai naudojamas oro drėkintuvas kartais gali sukelti daugiau problemų nei sausas oras.

Kodėl žiemą namuose oras tampa sausas?

Daugelis įsitikinę, kad radiatoriai tiesiog išdžiovina orą. Tačiau iš tikrųjų viskas šiek tiek sudėtingiau.

Šaltame lauko ore paprastai yra mažiau vandens garų nei šiltame. Kai toks oras patenka į namus ir sušyla, jo santykinė drėgmė sumažėja.

Pavyzdžiui, lauke gali būti keli laipsniai šalčio ir gana didelė santykinė drėgmė. Tačiau tą patį orą sušildžius iki 22 laipsnių, jo santykinė drėgmė gali tapti gerokai mažesnė.

Taigi radiatorius vandens iš oro tiesiogiai nepašalina. Jis sušildo orą, o šiltesnis oras gali išlaikyti daugiau vandens garų. Jeigu papildomos drėgmės neatsiranda, santykinė drėgmė krinta.

Prie to prisideda ir vėdinimas, nes pro langus ar vėdinimo sistemą į patalpas nuolat patenka naujo lauko oro.

Todėl šildymo sezonu kai kuriuose būstuose santykinė oro drėgmė gali nukristi iki 20–30 procentų ar net mažiau.

Toks oras gali skatinti nosies ir gerklės gleivinių sausėjimą, odos tempimą, akių dirginimą ir statinės elektros kaupimąsi. Vis dėlto šie simptomai gali turėti ir kitų priežasčių, todėl vien iš jų tiksliai nustatyti patalpų drėgmės negalima.

Kokia oro drėgmė namuose yra tinkamiausia?

Lietuvoje galiojančioje higienos normoje HN 42:2009 nurodyta, kad šaltuoju metų laikotarpiu gyvenamosiose patalpose santykinė oro drėgmė turi būti 35–60 procentų.

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras taip pat rekomenduoja žiemą namuose palaikyti 18–22 laipsnių temperatūrą ir pasirūpinti tinkamu vėdinimu.

Tačiau praktikoje nebūtina siekti viršutinės leidžiamos drėgmės ribos.

JAV aplinkos apsaugos agentūra EPA rekomenduoja naudojant drėkintuvus neviršyti 50 procentų santykinės drėgmės, nes drėgnesnėje aplinkoje gali lengviau daugintis pelėsiniai grybai ir dulkių erkutės.

Todėl daugeliui namų žiemą praktiškas orientyras yra maždaug 40–50 procentų santykinė oro drėgmė.

Jeigu ant langų nuolat kaupiasi kondensatas, drėksta palangės ar kampuose atsiranda pelėsis, oro papildomai drėkinti tikrai nereikėtų.

Svarbu ir tai, kad skirtinguose namuose tinkamos sąlygos gali skirtis. Senesniame, prasčiau apšiltintame būste net vidutinė oro drėgmė kartais gali sukelti kondensato kaupimąsi ant šaltų paviršių.

Ar šlapias rankšluostis ant radiatoriaus iš tiesų padeda?

Taip, šis senas būdas turi visiškai racionalų fizikinį pagrindą.

Vanduo nuo drėgno audinio paviršiaus garuoja. Šiltas radiatorius gali paspartinti garavimą, todėl dalis rankšluostyje esančio vandens patenka į kambario orą.

Taip santykinė oro drėgmė gali padidėti.

Tačiau yra viena svarbi aplinkybė: rankšluostis gali išgarinti tik tiek vandens, kiek jame yra. Kai audinys išdžiūsta, drėkinimas baigiasi.

Be to, garavimo greitis priklauso nuo radiatoriaus temperatūros, rankšluosčio dydžio, audinio savybių, oro judėjimo ir pradinės patalpos drėgmės.

Nedidelėje patalpoje šlapias rankšluostis gali būti visai naudingas, ypač jeigu oras tik šiek tiek per sausas.

Tačiau didesniame kambaryje, kuriame nuolat veikia vėdinimas, jo poveikis gali būti menkas ir trumpalaikis.

Tad teiginys, kad šlapias rankšluostis visiškai neveikia, būtų neteisingas. Jis veikia, tačiau jo galimybės ribotos.

Kodėl dubenėlis su vandeniu dažniausiai mažiau veiksmingas?

Kitas populiarus būdas – ant radiatoriaus ar šalia jo padėti indą su vandeniu.

Vanduo iš jo taip pat garuoja, tačiau svarbus ne tik vandens kiekis, bet ir garuojančio paviršiaus plotas.

Platus, negilus indas paprastai gali išgarinti daugiau vandens nei siaura stiklinė, nes jo paviršius didesnis.

Drėgnas rankšluostis turi dar vieną privalumą: vanduo pasiskirsto audinio pluoštuose, todėl garavimui prieinamas nemažas paviršius.

Taigi vienas nedidelis dubenėlis su vandeniu kambario drėgmę dažniausiai pakeis mažiau nei didelis drėgnas audinys.

Vis dėlto toks sprendimas gali būti pakankamas, jeigu patalpos oras tik nežymiai per sausas.

Svarbiausia nepalikti nešvaraus vandens stovėti ilgą laiką, reguliariai plauti indą ir nestatyti jo ten, kur vanduo gali išsilieti ant elektros įrangos.

O drėgnų rankšluosčių nereikėtų kabinti ant elektrinių šildytuvų ar kitų prietaisų, kurių gamintojas draudžia uždengti šildymo paviršių. Tai gali sukelti perkaitimą ar gaisro pavojų.

Kodėl oro drėkintuvas dažniausiai laimi?

Elektrinis oro drėkintuvas turi vieną didelį pranašumą – jis gali į patalpą tiekti drėgmę nuolat ir gerokai didesniu kiekiu.

Priklausomai nuo modelio, prietaisas per valandą gali sunaudoti kelis šimtus mililitrų vandens. Tai reiškia, kad per vakarą į kambario orą gali patekti daugiau vandens, negu jo telpa viename šlapiame rankšluostyje.

Dar svarbiau, kad kai kurie drėkintuvai turi drėgmės matavimo ir automatinio reguliavimo funkciją.

Pavyzdžiui, nustatę 45 procentų santykinę drėgmę, galite leisti prietaisui pačiam įsijungti arba sumažinti drėkinimą, kai reikia.

Tiesa, tokia funkcija naudinga tik tada, kai prietaiso jutiklis pakankamai tikslus. Kartais drėkintuvas matuoja drėgmę visai šalia savo korpuso, todėl rodmenys gali neatspindėti viso kambario sąlygų.

Tokiu atveju praverčia atskiras drėgmės matuoklis.

Taigi oro drėkintuvas dažniausiai yra veiksmingesnis pasirinkimas tada, kai kambaryje nuolat labai sausa ir reikia palaikyti pastovų drėgmės lygį.

Ne visi drėkintuvai vienodi

Parduotuvėse galima rasti įvairių tipų oro drėkintuvų. Nors visi jie skirti tam pačiam tikslui, jų veikimo principai skiriasi.

Vienas populiariausių variantų – ultragarsinis drėkintuvas.

Jis aukšto dažnio virpesiais suskaido vandenį į labai smulkius lašelius, kurie paskleidžiami į aplinką kaip vėsi migla.

Tokie prietaisai dažniausiai veikia tyliai, sunaudoja palyginti nedaug elektros energijos ir gali gana sparčiai drėkinti patalpą.

Tačiau jie turi trūkumą, apie kurį pirkėjai ne visada pagalvoja.

Jeigu naudojamas daug mineralų turintis vandentiekio vanduo, ultragarsinis drėkintuvas į orą gali paskleisti ne tik vandens lašelius, bet ir mineralines daleles.

Dėl to ant baldų kartais atsiranda baltų dulkių sluoksnis.

Dar svarbiau – netinkamai prižiūrimas prietaisas gali skleisti ir vandenyje esančius mikroorganizmus.

Kita kategorija – garinamojo tipo drėkintuvai.

Juose vanduo įsigeria į specialų filtrą ar kitą drėgną paviršių, o ventiliatorius pro jį pučia orą. Vanduo garuoja natūraliai, todėl į aplinką paprastai nepatenka tiek mineralinių dalelių, kiek jų gali paskleisti ultragarsiniai modeliai.

Tokie prietaisai taip pat gali gana efektyviai reguliuoti drėgmę, nors jiems reikia reguliariai keisti arba valyti filtrus.

Yra ir garinių drėkintuvų, kurie vandenį kaitina. Tačiau dėl karštų garų ar vandens jie gali kelti nudegimų pavojų, ypač namuose, kuriuose auga maži vaikai.

Todėl renkantis drėkintuvą svarbu vertinti ne vien jo kainą ar dizainą, bet ir priežiūros reikalavimus bei saugumą.

Didžiausia klaida – pamirštas vanduo drėkintuve

Oro drėkintuvas gali pagerinti namų mikroklimatą, tačiau tik tada, kai naudojamas tinkamai.

JAV aplinkos apsaugos agentūra perspėja, kad nešvariuose drėkintuvuose gali daugintis bakterijos ir pelėsiniai grybai.

Ypač svarbu reguliariai prižiūrėti ultragarsinius ir kitus smulkius vandens lašelius paskleidžiančius prietaisus.

Jeigu jų talpose ilgai stovi vanduo, o viduje kaupiasi nuosėdos, mikroorganizmai gali patekti į patalpos orą.

Todėl rekomenduojama ne rečiau kaip kasdien išpilti likusį vandenį, nusausinti talpą ir pripildyti ją švaraus vandens.

Patį prietaisą reikėtų kruopščiai valyti maždaug kas tris dienas arba taip, kaip nurodo gamintojas.

Svarbu naudoti tinkamą vandenį. Ultragarsiniams drėkintuvams dažnai rekomenduojamas distiliuotas ar demineralizuotas vanduo, nes jame mažiau mineralų.

Vien filtruotas ar virintas vandentiekio vanduo nebūtinai turi gerokai mažiau ištirpusių mineralų.

Taip pat nereikėtų savavališkai pilti į drėkintuvą eterinių aliejų, kvapiklių ar dezinfekavimo priemonių, jeigu gamintojas tam nenumatė specialios funkcijos.

Neatsakingai naudojamas drėkintuvas gali ne pagerinti, o pabloginti namų oro kokybę.

Ar sausas oras tikrai verčia dažniau sirgti?

Sausas oras gali dirginti kvėpavimo takų gleivines, todėl žmogus kartais jaučia gerklės perštėjimą, nosies sausumą ar kitus nemalonius pojūčius.

Pakankama oro drėgmė padeda palaikyti komfortiškesnę aplinką, tačiau būtų neteisinga teigti, kad vien įjungus drėkintuvą galima apsisaugoti nuo peršalimo ar gripo.

Kvėpavimo takų infekcijų plitimas priklauso nuo daugelio veiksnių – virusų, žmonių tarpusavio kontakto, patalpų vėdinimo, oro kokybės ir kitų aplinkybių.

Todėl drėkintuvas negali pakeisti reguliaraus patalpų vėdinimo.

Priešingai, jeigu kambarys nuolat drėkinamas, bet nevėdinamas, jame gali kauptis anglies dvideginis ir kiti teršalai.

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras rekomenduoja patalpas vėdinti bent ryte ir vakare, trumpam plačiai atveriant langus.

Tai svarbu net ir šaltuoju metų laiku.

Per daug drėgmės – dar blogiau nei per mažai

Kartais, norėdami išvengti sauso oro, žmonės persistengia.

Jeigu ant langų pradeda kauptis vandens lašai, drėksta sienų kampai, atsiranda pelėsio kvapas, tai ženklas, kad drėgmės gali būti per daug arba namuose yra šaltų paviršių ir vėdinimo problemų.

Pelėsiai ypač mėgsta drėgnas vietas. Jie gali augti ant sienų, už baldų, aplink langus ir kitose blogai vėdinamose erdvėse.

Padidėjusi drėgmė taip pat sudaro palankesnes sąlygas dulkių erkutėms.

Tai ypač aktualu alergiškiems žmonėms ir sergantiesiems astma.

Todėl drėkintuvo nereikėtų laikyti nuolat įjungto vien dėl to, kad jis yra namuose.

Jeigu drėgmė jau siekia 45–50 procentų, papildomas drėkinimas paprastai nėra būtinas.

O jei drėgmė per didelė, svarbesnis uždavinys – pagerinti vėdinimą, nustatyti drėgmės šaltinį ir prireikus naudoti oro sausintuvą.

Ar kambariniai augalai gali pakeisti drėkintuvą?

Dar vienas populiarus patarimas – namuose auginti daugiau augalų.

Augalai iš tiesų išgarina dalį vandens per lapus. Šis procesas vadinamas transpiracija.

Todėl didesnis augalų kiekis gali šiek tiek prisidėti prie patalpų drėgmės.

Tačiau poveikis priklauso nuo augalų rūšių, jų dydžio, laistymo, temperatūros ir kambario vėdinimo.

Keli nedideli vazonai ant palangės paprastai nepakeis elektrinio drėkintuvo, jeigu patalpoje santykinė drėgmė labai maža.

Be to, pernelyg gausiai laistant augalus gali drėkti žemė, atsirasti pelėsio ar kitų nepageidaujamų mikroorganizmų.

Taigi kambariniai augalai gali būti naudinga namų aplinkos dalis, tačiau į juos nereikėtų žiūrėti kaip į patikimą oro drėgmės reguliavimo sistemą.

Prieš pirkdami drėkintuvą, nusipirkite vieną paprastą daiktą

Geriausias būdas išsiaiškinti, ar namuose iš tiesų trūksta drėgmės, – ją išmatuoti.

Tam skirtas higrometras – nedidelis prietaisas, rodantis santykinę oro drėgmę.

Prekyboje galima rasti tiek paprastų mechaninių, tiek elektroninių modelių, kurie dažnai kartu rodo ir kambario temperatūrą.

Svarbu matuoti ne vieną kartą, o stebėti rodmenis kelias dienas.

Higrometrą geriausia padėti kambario vietoje, kuri nėra visai šalia radiatoriaus, lango, drėkintuvo ar kito šilumos bei drėgmės šaltinio.

Jeigu rodmenys nuolat siekia maždaug 40–50 procentų, papildomo drėkinimo paprastai nereikia.

Jeigu drėgmė krinta žemiau 35 procentų, galima išbandyti paprastus būdus jai padidinti.

O jeigu kambaryje nuolat tėra apie 20–25 procentus drėgmės, vien šlapias rankšluostis ant radiatoriaus greičiausiai nebus pakankamas sprendimas.

Tokiu atveju verta pagalvoti apie tinkamo našumo oro drėkintuvą, kurį būtų paprasta valyti ir kuris galėtų automatiškai reguliuoti drėgmę.

Taigi, kas geriau – rankšluostis ar drėkintuvas?

Jeigu namuose oras tik šiek tiek per sausas, nebūtina iš karto pirkti papildomo prietaiso.

Drėgnas rankšluostis ant įprasto vandeniu šildomo radiatoriaus ar indas su vandeniu gali padėti šiek tiek padidinti oro drėgmę. Tai pigus ir paprastas būdas, nors jo rezultatas ne visada bus pakankamas.

Tačiau jeigu patalpoje nuolat labai sausa, ypač žiemą, elektrinis oro drėkintuvas paprastai veiksmingesnis. Jis gali tiekti daugiau drėgmės ir, turėdamas tinkamą jutiklį, palaikyti stabilesnes sąlygas.

Vis dėlto drėkintuvas nėra prietaisas, kurį pakanka pripildyti vandens ir pamiršti.

Jį būtina reguliariai valyti, keisti vandenį ir stebėti, kad kambaryje nesusidarytų drėgmės perteklius.

Svarbiausia taisyklė paprasta: nepasikliaukite vien pojūčiais.

Prieš drėkindami namus, išmatuokite oro drėgmę. Gali paaiškėti, kad papildomas prietaisas visai nereikalingas.

O kartais pakaks ir to seno, paprasto rankšluosčio ant radiatoriaus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *