„Juodojo“ penktadienio mitas: ar 13-oji iš tiesų neša nelaimes?

Jei esate prietaringi, turbūt džiaugiatės, kad po šio penktadienio jų, sutampančių su trylikta mėnesio diena, nebebus iki pat kitų metų rugpjūčio.

Nėra kalendoriuje grėsmingesnės dienos, kaip 13-oji. O jeigu ji dar pasitaiko penktadienį, belieka tik sukryžiuoti pirštus – taip pat ir kojų! – ir melstis, kad nieko nenutiktų. Juk jei tik gali gyvenimas iškrėsti kokį bjaurų pokštą, tai patogesnio laiko tam nėra.

Statistika nemeluoja

Kitąmet tokia diena, ačiū Dievui, bus tik viena. Tačiau šių metų kalendoriuje „juodųjų“ penktadienių, 13-ųjų, turime net tris – vasarį, kovą ir lapkritį. Lyg ir turėjome priprasti, neminint to, kad esame išsilavinusios pažangios visuomenės nariai, gyvename XXI amžiuje. Tad kodėl penktadieniais, 13-osiomis, visa Europa ir Amerika vis dar sustingsta laukdamos nemalonumų? Kas tai – kvailas prietaras?

Iš dalies taip. Tačiau statistika, – o su ja nesiginčijama, – negailestinga: tokiomis dienomis įvyksta stebėtinai daug nemalonių nutikimų.

Didžiosios Britanijos grupė mokslininkų kelerius metus rinko duomenis apie automobilių katastrofas viename šalies regionų. Ir jų darbo rezultatai buvo daugiau nei netikėti: pasirodo, nors „juodaisiais“ penktadieniais automobilių keliuose būna gerokai mažiau, nei bet kurią kitą dieną, katastrofų nutinka daugiau ir jų mastas visada būna didesnis.

Taigi mokslininkai buvo priversti padaryti išvadą, kad penktadienis, 13-oji, kai kuriems asmenims iš tiesų yra nelaiminga diena. Jų skaičiavimais, rizika patirti nelaimę kelyje ir patekti į ligoninę tądien gali padidėti net 52 procentais.

Dėl to britų specialistai net pataria: jei galite sau leisti, verčiau tokį penktadienį pasilikite namuose. Ir šią rekomendaciją dauguma jų tautiečių vykdo labai stropiai.

Bet tradiciją sergėtis penktadienio, 13-osios, gerbia ne tik britai. Labai daug Senojo žemyno gyventojų ir dar daugiau amerikiečių tokią dieną net neina į darbą: kam erzinti likimą? Chirurgai ir tie atsisako operuoti ligonius. Tačiau tikra katastrofa tokie penktadieniai, anot statistikos, tampa… restoranams, mat baimindamiesi apsinuodyti, žmonės mieliau valgo namuose. Amerikiečiai net yra suskaičiavę, kad dėl šio prietaro verslas jų šalyje tądien praranda nuo 800 iki 900 mln. dolerių.

Mokslininkai apie tai, aišku, turi savo nuomonę. Vienas galimų tokio įsitikinimo paaiškinimų – žmonėms tiesiog labiau patinka pažįstami, lengvai suvokiami skaičiai.

Kaip pastebėjo Jungtinės Karalystės neuromokslininkas Dinas Bernetas, mūsų smegenims lyginius skaičius patogiau apdoroti, o nelyginiai reikalauja daugiau pastangų. Be to, 13 yra pirmasis skaičius už įprastos dvylikos ribos: laikrodyje yra 12 valandų, metuose – 12 mėnesių ir t.t.

Psichologijoje šis polinkis palankiau vertinti tai, kas pažįstama, žinomas kaip pakartotinio eksponavimo efektas, arba paprasčiau tariant – pažįstamumo poveikis.

Ir vis dėlto… Skirtingai nei dauguma kitų prietarų, pasiekusių mus iš amžių glūdumos, penktadienis, 13-oji, išties pernelyg jau dažnai pateisina savo prastą reputaciją.

Dviguba grėsmė

Skirtingais metais, skirtingais mėnesiais, tačiau būtent tą dieną žmones – taip pat ir labai garsius, – užgriūdavo įvairiausių nemalonumų (net garsiausio Amerikos gangsterio,  „Čikagos šeimininko“ Al Kaponės eros saulėlydis atėjo irgi penktadienį, 13-ąją – tą dieną 1931 metų kovą jam buvo pateikti kaltinimai mokesčių nemokėjimų, tapę pabaigos pradžia). Taigi nesunku suprasti, kodėl ažiotažas, gaubiantis šią datą, ilgainiui nemažėja.

Iš kur atsirado tokia didžiulė penktadienio, 13-osios, baimė? Ir kodėl būtent tokia diena laikoma nelaiminga?

Veikiausiai kaltos aplinkybės, supynusios du gana stipriai įsišaknijusius prietarus.

Penktadienis laikomas nesėkminga diena bet kokiems darbams ar sumanymams visame krikščioniškame pasaulyje, nes tądien buvo nukryžiuotas Jėzus. Be to, kai kurie šaltiniai tvirtina, jog būtent penktadienį Ieva pasidavė žalčio gundymams ir paragavo uždraustojo vaisiaus.

Dabar milijonai žmonių net nesusimąstydami iš penktadienio į pirmadienį perkelia svarbaus sandorio sudarymą, kelionės pradžią ar net didesnio pirkinio įsigijimą – daro tą automatiškai, nė nesusimąstydami, nes „taip reikia“.

Ne ką mažiau nei penktadienio krikščionys baidosi 13 – skaičiaus, einančio po harmoningojo tuzino ir, kaip tikima, tą harmoniją griaunančio. „Velnio tuzinas“ – kartais pavadiname jį ir mes patys.

O dar prisiminkime kitą epizodą iš Jėzaus gyvenimo – Paskutinę vakarienę. Visi žinome, jog tąsyk prie stalo sėdėjo 13 žmonių, ir vienas iš jų, kaip paaiškėjo, buvo išdavikas.

Neįtikėtina, bet panašų mitą turi ir skandinavai. Jų versija: į dvylikos dievų puotą nekviestas įsibrovė tryliktasis – Lokis, klastūnas ir nesantaikos globėjas. Ir viskas baigėsi labai blogai (tiesa, pačiam Lokiui).

Ir mūsų laikais šeimininkės įvairiuose pasaulio kampeliuose, sudarydamos svečių sąrašus, uoliai rūpinasi, kad prie stalo jokiu būdu nesusėstų 13 žmonių. Manoma, kad tokioje draugijoje tvyros įtampa, visi nervinsis. Na, o prietaringiausieji tiki, kad vienas iš sėdėjusiųjų prie tokio stalo mirs per artimiausius metus.

Ko bijome, tas ir nutinka?

Nelaimingų dienų baimė – ne tokia jau smulkmena. Amerikietis psichoterapeutas Donaldas Dosis tvirtina, kad tai tikrų tikriausia liga. Tiksliau, fobija. Ji turi sunkiai ištariamą medicininį pavadinimą: paraskevidekatriafobija.

Būtent šią diagnozę D. Dosis, Streso valdymo centro ir Fobijos instituto įkūrėjas, nustato daugeliui savo pacientų.

Tačiau būna ir sunkesnių atvejų, kai žmogus tiesiog bijo skaičiaus 13 – nesvarbu, ar tai būtų penktadienis, ar antradienis, ar autobuso maršruto numeris. Tokį sveikatos sutrikimą D. Dosis pavadino triskaidekafobija.

Kaip kartą suskaičiavo britų žurnalistai iš savaitraščio „Observer“, vien tik JAV dėl tokių fobijų kenčia nuo 17 iki 21 mln. piliečių. O visame pasaulyje dėl panašių negalavimų kankinasi kas dešimtas gyventojas.

Bet gal taip yra dėl to, kad mes, siekdami visiškai priešingo rezultato, nenoromis tas fobijas patys ir skatiname?

Štai kai kuriuose Europos ir Amerikos miestuose namai sunumeruoti taip, kad po 12-ojo iškart yra 14-asis, retame daugiaaukštyje pavyktų rasti 13-ą aukštą ir tikrai nė viename viešbutyje nėra tokiu numeriu pažymėto kambario. Jums niekada neteks skristi 13-uoju reisu, atsisėsti į 13 numeriu pažymėtą krėslą lėktuve ar autobuse, pasivažinėti 13-ąja gatve – tokios paprasčiausiai neegzistuoja.

Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera: jeigu nuspręstumėte leistis į kelionę penktadienį, 13-ąją, daugybė viso pasaulio turizmo agentūrų su malonumu suteiktų jums solidžią nuolaidą.

Turbūt nė vieno iš sergančiųjų paraskevidekatriafobija nenustebino pastarasis ekonominis sunkmetis. Juk jo pikas teko 2009-iesiems – metams, turėjusiems net tris penktadienius, 13-ąsias. Tokiais metais paprastai nutinka visokiausių kataklizmų – tiek vietinio, tiek pasaulinio masto. Tai gal ir neklysta labai smarkiai Pitagoro, numerologijos mokslo pradininko, sekėjai, manantys, jog skaičiai turi mums, žmonėms, absoliučią galią ir lemia mūsų gyvenimo įvykius?

Šiaip ar taip, tie patys Pitagoro sekėjai išpranašavo, kad XX a. žmonijai bus tiesiog katastrofiškas – juk 1900-aisiais penktadienių, 13-ųjų, irgi buvo trys.

Ir tais metais bėdų tikrai netrūko. Jau sausio 4-ąją netoli tuomečio Tifliso (dabar Tbilisis) įvykęs baisus žemės drebėjimas sugriovė apie dešimt kaimų ir nusinešė mažiausiai tūkstantį gyvybių.

Kovo 8 dieną kone iki pamatų sudegė garsusis Paryžiaus teatras „Comedie-Francaise“, įkurtas dar 1680-aisiais paties Liudviko XIV.

Na, o spalį Niujorke įvyko dar viena katastrofa – per sprogimą chemijos fabrike žuvo beveik 200 žmonių.

Kita vertus, nelaimingą XX a. pradžią pranašavo ne tik numerologija. 1900 metų gegužės 28 dieną įvyko Saulės užtemimas, o tokie reiškiniai, kaip žinia, nuo seno laikomi blogu ženklu.

Sakysite, nereikia pulti į paniką dėl nieko nereiškiančių smulkmenų? Bet juk praėjusiam šimtmečiui iš tiesų teko kelios revoliucijos, du pasauliniai karai, buvo sukurtas ir panaudotas branduolinis ginklas… XX a. tapo kruviniausiu per visą žmonijos istoriją. O dar jis atnešė pirmąją pasaulinę ekonominę krizę, pavadintą Didžiąja depresija.

Tikintieji prieš skeptikus

Praėjusio amžiaus kalendoriuose penktadienis, 13-oji, po triskart per metus pasitaikė penkiolika kartų. Vienas tų kartų buvo liūdnai pagarsėjusiais 1914-aisiais, kai teroristas nušovė Austrijos-Vengrijos erchercogą Pranciškų Ferdinandą ir taip išprovokavo ketverius metus trukusį Pirmąjį pasaulinį karą.

Nors tais pačiais metais kai kas laukė net pasaulio pabaigos: Jehovos liudytojai 1914-aisiais pranašavo antrąjį Kristaus atėjimą ir Apokalipsę.

1942 metais penktadienių, 13-ųjų, taip pat buvo trys. Tada Antrasis pasaulinis karas buvo pačiame įkarštyje. Tačiau tais metais vokiečiai pirmąsyk pajuto rimtą sąjungininkų spaudimą, taigi šis ženklas tapo blogu būtent jiems.

Dar vieni „juodi“ metai buvo 1953-ieji. Bet ne dėl to, kad tą kovą mirė Stalinas. Jo laidotuvių ceremonija buvo masiškiausia per visą Sovietų Sąjungos istoriją ir turbūt pati tragiškiausia: minioje, plūdusioje pažiūrėti į vado kūną, sumindyti keli šimtai žmonių (tikslus aukų skaičius iki šiol nenustatytas).

Mažiau žinomas faktas, kad tų metų rugpjūčio 12 dieną Sovietų Sąjungoje buvo pirmąkart išbandytas vandenilinės bombos prototipas.

1956-ieji tapo Vengrijos revoliucijos metais. Studentų reikalavimai išvesti iš šalies sovietų armiją peraugo į ginkluotus susidūrimus ir masinius sušaudymus.

1970 metais prieš žmoniją atsisuko pati gamta. Gegužės 31 dieną Peru įvyko 7,7 balo žemės drebėjimas. Žuvo 50 000 žmonių, buvo visiškai sunaikintas Jungajaus miestas.

Na, o 9-asis dešimtmetis buvo itin turtingas „juodųjų“ penktadienių – jų po tris kartus pasitaikė 1981-aisiais, 1984-aisiais ir 1987 metais. Reikia pripažinti, kad tas laikas tikrai buvo ne iš ramiųjų. Vyko karas Afganistane, šaltasis karas ir branduolinės ginkluotės varžybos, keliskart dėl techninių gedimų ar klaidų vos nesibaigusios trečiuoju pasauliniu karu.

Jeigu esate prietaringi, visi šie faktai prilygsta geležiniam įrodymui, kad penktadienio ir skaičiaus 13 derinys neša vienas nelaimes.

Skeptikai vadina tai paprasčiausiais sutapimais ir visiškai pagrįstai primena, jog pasaulyje visąlaik nestigo karų bei kataklizmų. Pastarieji metai kaip reta ryškus to įrodymas.

Gal buvo, o gal ir ne

Skaičiaus 13 bijota dar antikos laikais. Senovės graikų poetas ir mąstytojas Hesiodas (beje, įkvėpęs lietuvių literatūros klasiką Kristijoną Donelaitį šiam kuriant savo „Metus“) mokė valstiečius: jokiu būdu negalima sėjos pradėti 13-ą dieną – gali pražūti derlius, o ant nepaklususiojo šiai taisyklei galvos užgrius bėdos.

Tačiau dauguma europiečių penktadienį, 13-ąją, nelaiminga diena ėmė laikyti tik prieš septynis šimtmečius. Tada, kai prasidėjo didieji Tamplierių ordino riterių persekiojimai.

Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis, užsigeidęs pasakiškų tamplierių turtų, pasiekė, kad 1312 metais ordinas būtų išformuotas, riteriai – apkaltinti nebūtais nusikaltimais, kankinti, nuteisti ir sudeginti ant laužų. Kai kurie šaltiniai teigia, kad tai įvyko penktadienį, 13 dieną.

Tamplieriai buvo ypatinga organizacija, ne tik valdžiusi protu nesuvokiamus turtus, bet ir sieta su šventuoju Graliu, daugybe kitų krikščionybės legendų bei mistinių mokymų. Galbūt dėl to toji data, kai riterių ordino oficialiai nebeliko, taip įsirėžė į žmonių atmintį ir įgavo grėsmingą prasmę?

Bet nuo to laiko legendos apie „juodąsias“ dienas pasipylė it iš gausybės rago.

Kaip žinia, iš visų prietaringų žmonių prietaringiausi yra jūrininkai. Todėl XIX a. Didžiosios Britanijos karinio jūrų laivyno klerkai nusprendė išgyvendinti nelaimingųjų penktadienių prietarą. Procedūra jiems kainavo labai brangiai, bet valdininkai nuoširdžiai vylėsi, kad ji atsipirks.

Taigi vieną penktadienį vienoje Anglijos laivų statyklų buvo pradėtas statyti laivas. Taip pat penktadienį jis buvo nuleistas į vandenį ir pakrikštytas „Friday“ – „Penktadienis“. Tokia pat buvo ir laivo kapitono pavardė – Džeimsas Fraidėjus. Įgulą naujam laivui jis savo ruožtu irgi surinko penktadienį. Ir penktadienį „Friday“ išplaukė į savo pirmąjį plaukiojimą.

Koks buvo laivo likimas, anot legendos, niekas nežino, nes jis pradingo be žinios. Tačiau britų laivynas kategoriškai neigia, kad toks laivas išvis kada nors egzistavo.

Skaičius 13 tikrai tapo lemtingu JAV nacionalinei aeronautikos ir kosmoso tyrimų agentūrai NASA. 1970 metais, kai 13-oji mėnesio diena net triskart sutapo su penktadieniu, amerikiečiai baigė ruošti skrydžiui erdvėlaivį „Apolonas 13“. Kadangi mokslininkai – neprietaringi žmonės, startą paskyrė balandžio 11 dieną lygiai 13 valandą ir dar iš 39-osios aikštelės (triskart po 13).

Kaip dabar jau visi žinome, „Apolono 13“ skrydis į Mėnulį, švelniai pasakius, nenusisekė. Astronautai jį tepamatė pro apledijusį laivo iliuminatorių.

Ne toks ir nelaimingas?

Vis dėlto turi būti skaičius 13 kuo nors ypatingas – juk jis vienokia ar kitokia forma figūruoja daugumos pasaulio tautų prietaruose ir kultuose. Tik nebūtinai visada simbolizuoja blogį.

Pavyzdžiui, Pietų Amerikos indėnų – majų ir actekų – mitologijoje dangus buvo padalytas į trylika lygių ir kiekviename jų gyveno po dievybę. Dėl to skaičius 13 jiems buvo šventas. Būtent tiek dienų turėjo savaitė indėnų kalendoriuje.

Skaičius 13 judaizme turi svarbią religinę reikšmę, o kabalistai vadinamajam velnio tuzinui išvis teikė gilią sakralinę prasmę.

Beje, net ir krikščioniškoje tradicijoje skaičius 13 negali būti laikomas vien blogio simboliu. Išėjimo knygos tekste aprašytos Dievo gailestingumo savybės žydų religinėje tradicijoje suskirstytos į trylika. O Jėzaus Kristaus vardas, užrašytas graikiškai – Ἰησοῦς Χριστός, – sudarytas iš trylikos raidžių.

Ironiška, bet amerikiečiai, kurių pagarbi baimė velnio tuzinui peraugo į populiariosios kultūros reiškinį, skaičių 13 įamžino net savo nacionalinėje simbolikoje. Didžiajame Jungtinių Amerikos Valstijų antspaude virš erelio galvos pavaizduotas trylikos žvaigždžių žvaigždynas. Erelis vienoje kojoje laiko alyvmedžio šakelę, simbolizuojančią taiką, o kitoje – trylika strėlių, reiškiančių pasirengimą karui. Trylika dryžių puošia ir erelio krūtinę dengiantį skydą. Be to, trylika raidžių sudaro antspaude įrašytą lotynišką šūkį „E pluribus unum“ („Iš daugelio – viena“). Tiek pat dryžių yra ir JAV vėliavoje. Visais šiais atvejais skaičius 13 primena trylika pradinių valstijų, iš kurių susikūrė Jungtinės Valstijos.