Velykų prisikėlimas – su būgnų garsais

Kas gali būti prasmingiau už Velykų rytą dundančius būgnus, primenančius: tamsa baigėsi, atėjo laikas budintis ir prisikelti iš žiemos sąstingio, iš dvasinio apsnūdimo, iš tikėjimo atskirties.

Ne veltui šitą senąją būgnų mušimo tradiciją išsaugojusiems Vadoklių tikintiesiems suteiktas jos puoselėtojų sertifikatas.

Vežime būgnų nemuš

„Kuo senesnė religija, tuo tikresnis Dievas. Kuo senesnės tradicijos saugomos, puoselėjamos, tuo garbingiau ir prasmingiau“, – sako Vadoklių Švč. Jėzaus širdies bažnyčios klebonas Raimondas Kazlauskas, per šias Velykas pirmą kartą tiesiogiai susidūręs su itin sena tradicija – būgno mušimu ankstų šventės rytą.

„Man garbė“, – tvirtina klebonas, Velykų rytą pirmas paėmęs tvirtas legendinio būgno lazdeles ir išmušęs pirmuosius taktus.

Paskui procesą perėmė ir tęsė patyrę būgno mušėjai Sigitas Liobikas, Albertas Kisielis ir kiti.

Vadoklių parapija R. Kazlausko kelyje – trečioji, iš karto sužavėjusi savo žmonėmis, tradicijomis, puoselėjama kultūra.

Dabar ir jis pats prisidėjo prie gražios tradicijos tęsimo.

Klebonas pasakoja, jog artėjant Velykoms buvo kilusi mintis šiemet ne šventoriuje, kaip įprasta, būgną mušti, o pasikinkius arklį ir į vežimą įsidėjus instrumentą važinėti būgnijant po miestelį ir plačiai skelbti prisikėlimą.

Vis dėlto pasitarus sumanymo atsisakyta. Būgno mušėjai gali būti neteisingai suprasti, ką nors dar ir papiktins toks ankstyvas triukšmas.

Taip ir pasilikta prie senosios tradicijos – Velykų ryta, 7 valandą, šventoriuje pradėti mušti būgną ir mušti jį, iki prasidės mišios.

Jo mušėjai tikina, kad „būgną mušti reikia taip, kad jis ūžtų“, nepertraukiant ir nelėtinant tempo – greitu, tiksliu ritmu, greitais judesiais tai dešine, tai kaire ranka.

Būgnas nenutyla ir skambant varpams. O taip pat dunda kol šventinė procesija tris kartus apeina bažnyčią.

Pasibaigus procesijai, būgnas nutyla ilgam – iki kitų Velykų.

Ten, kur reikia

Vienintelį kartą per metus – Velykų rytą – vadokliečių į bažnyčios šventorių išnešamas ir daugiau kaip valandą mušamas būgnas – ne iš užjūrių nusižiūrėtas sumanymas, ne šiaip sau reginys, o unikali, iš praeities atėjusi bažnyčios tradicija, entuziastų dėka išliksianti ir ateičiai.

Viena iš tos gražios tradicijos puoselėtojų, Vadoklių kultūros centro vadovė Eugenija Zakarkienė net vadokliečių apklausą buvo surengusi – teiravosi, ar būgno skambėjimas reikalingas, o gal jie įsivaizduojantys Velykas be jo?

Apklausos rezultatai parodė, kad Velykų būgno mušimo tradicija yra išsaugota būtent ten, kur reikia – toje vietoje ir tarp tų žmonių.

„Nė vienas nepasakė, kad gal nereikia čia tų būgnų. Atvirkščiai – visi tikino, kad be šio jau įprasto skambėjimo ir šventė atrodytų ne visai tikra“, – tikina E. Zakarkienė.

Būgnas per Velykas Vadokliuose mušamas seniai. O maždaug prieš tris dešimtmečius apie tą tradiciją sužinota ir plačiau.

Nuo 1991 metų vykdant gyvųjų etninės kultūros paveldo židinių fiksavimą Aukštaitijos regione, Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotojai ir užfiksavo šį unikalų paprotį.

Netrukus buvo plačiai susidomėta šia tradicija, rašyti straipsniai, net dokumentinis filmas sukurtas.

Pripažintas nematerialiuoju paveldu

Jau penkeri metai, kai būgnas Velykų rytą Vadokliuose aidi ne tik kaip vietinių, o kaip visos tautos vertybė – į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įtraukta tradicija.

Didelį darbą nuveikė Vadoklių kultūros centro kultūros darbuotojai, padedami Panevėžio kraštotyros muziejaus, kad šio krašto senas paprotys sulauktų tokio pripažinimo.

Rinko medžiagą, įrodymus, rašė raštus, projektą ir pagaliau tradicija oficialiai pripažinta nematerialaus kultūros paveldo dalimi.

Kiek džiaugsmo buvo Vadoklių žmonėms, sužinojusiems šią naujieną. Tuomet ir delegacija iš Vadoklių važiavo į Vilnių, kur rotušėje vyko sertifikatų įteikimo ceremonija.

O kai žinia apie Vadokliuose dundančius Velykų būgnus pasklido plačiai ir kitos bažnyčios savo padėjimų vietose pradėjo dairytis senųjų būgnų – ir rado.

Kai kuriose Aukštaitijos parapijose rasti tik būgno-katilo rėmai, kai kur ir neblogai išsilaikę būgnai.

Kas anksčiau, kas vėliau ėmėsi gaivinti kadaise visur buvusią populiarią tradiciją.

Legendinis mušėjas – cirko artistas

O kada ši tradicija pradėta taikyti Vadokliuose, tiksliai nežinoma.

Ir pats būgnas slepia savo atsiradimo paslaptį – bažnyčioje jis laikomas nuo seno, o kas ir kam tą būgną užsakė pagaminti ar iš kur kitur čia atvežė, taip pat galima tik spėlioti.

Svarstoma, kad pirmą kartą būgnai galėjo sutratėti pastačius bažnytėlę 1876-aisiais.

Pasak E. Zakarkienės, ši tradicija gali būti pirmojo žinomo būgno mušėjo Prano Jarmulkos nuopelnas.

Vietiniai pasakoja, kad P. Jarmulka buvęs garsus Rygos cirko artistas. Grįžęs gyventi į Vadoklius, gal jis ir pradėjęs mušti būgną.

Po P. Jarmulkos būgnijimo tradiciją tęsė tėvas ir sūnus Antanas ir Algis Ilekiai.

Daug medžiagos surinkta 1995 metais muziejininkams apklausiant senuosius vadokliečius.

Vienas jų, Stasys Samsonas, pasakojo, kad čia Velykų būgnas būdavo mušamas dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

Kurį laiką Vadoklių Velykų simbolis buvo nutilęs, tačiau tradiciją atgaivino Stasys Samėnas, ją tęsė kiti vadokliečiai.

„Kuo senesnė religija, tuo tikresnis Dievas. Kuo senesnės tradicijos saugomos, puoselėjamos, tuo garbingiau ir prasmingiau.“
Kun. R. Kazlauskas

„Aiškinomės, kad būgnas datuotas XIX amžiumi ir gamintas ne vienu metu. Oda jau buvo pakeista ir šiais laikais“, – sako kultūros centro vadovė.

Katilo formos būgno korpusas pagamintas dailiai sujungus žalvario ar vario skardas ir pridėjus, manoma, vietinio kalvio padarytas kojas.

Ant būgno viršaus užtempta šuns ar ne jaunesnio kaip penkerių metų ožio oda.

Ji pritvirtinta prie lanko, šis uždedamas ant būgno, tada uždedamas dar vienas lankas, kuris ir prispaudžia odą.

Viršutinį lanką veržiant, oda tempiasi ir taip gaunamas reikiamas būgno ūžesys.

Senosios bažnyčios palikimas

Skambios Velykos bus ne tik Vadokliuose – būgnas dundės ir Ramygaloje.

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia šią seną tradiciją atgaivino prieš šešerius metus ir, kaip sako klebonas Alfredas Puško, parapijiečiai, iš pradžių gana atsargiai žiūrėję į būgnijimą, dabar jau mato ir šio šventinio proceso prasmę, ir tęstinos tradicijos svarbą.

Tuo labiau kad prisikėlimas skelbiamas ne bet kokiu, o itin senu originaliu būgnu.

Būtent to būgno garsus neabejotinai girdėdavo prieš šimtą ir daugiau metų gyvenę ramygaliečiai – dabartinių seneliai ir proseneliai.

Būgnas ilgus metus glūdėjo tarp senų bažnyčios daiktų – tų, kurie pastačius naująją, dabartinę šventovę buvo surinkti ir perkelti iš senosios.

Ankstesnė medinė bažnyčia toje pat vietoje pastatyta 1781 metais, o naujoji Ramygalos bažnyčia iškilo 1902–1907, konsekruota 1914 metais.

Velykų būgnas, ilgai gulėjęs tarp kitų iš senosios bažnyčios perneštų daiktų, puikiai išsilaikė, nenukentėjo nei nuo metų naštos, nei nuo gaisro – net restauruoti jo nereikėjo.

Klebonas A. Puško svarsto, kad būgno mušimo bažnyčiose tradicija gali siekti net 1812 metais vykusio karo su Napoleonu laikus, o gal nuo jų ir prasidėjo.

Ramygališkių būgnas didžiulis, jo balsas dar gana skambus – ir mušamas jis vis greitėjančiu ir garsėjančiu tempu.

„Senų būgnų yra dažnoje bažnyčioje, tik dauguma jų savo paskirties nebeatlieka. Tik Vadokliuose, kur prie išsaugojimo prisidėjo kultūros darbuotojai, mušimo Velykų rytą tradicija nebuvo nutrūkusi. Kitur būgnai dar laukia savųjų Velykų“, – sako dvasininkas.

Klebonas A. Puško pabrėžia, kad senųjų tradicijų gaivinimas yra labai svarbus, bet ne mažiau svarbus ir gyvuojančių išsaugojimas.

Tuštėjantys kaimai, miesteliai, mažėjančios parapijos, mirštantys papročiai byloja, jog daug kas jau ties išnykimo riba. Laimė, ne viskas.

Dvasininkas džiaugiasi gražia Verbų sekmadienio tradicija – jam visada širdį džiugina tą rytą į bažnyčią su žaliomis šakelėmis, puokštelėmis, verbomis traukiantys žmonės. Juk taip buvo prieš šimtus metų, taip yra ir dabar.

Pažintis su būgnu

Laimė, ir būgnai, ir jų mušimo tradicija išsaugota iki šių dienų, nenugrimzdo į užmarštį kartu su daugybe kitų gražių ir prasmingų tautos papročių.

Vadoklietė E. Zakarkienė viliasi, kad ši graži krašto tradicija ir ateityje gyvuos. Ir ne tik viliasi, bet daug daro, kad taip ir būtų.

Vadoklių kultūros centras, rūpindamasis šios tradicijos saugojimu ir išlikimu, buvo pateikęs projektą, gavo lėšų ir pasirūpino, kad būtų pagamintas dar vienas būgnas, originaliojo – tik per Velykas į žmones išeinančio – kopija.

Tautodailininko, etnografo Alberto Martinaičio sumeistrauta senovinio būgno versija naudojama edukacinei veiklai.

Platesnė pažintis su Panevėžio krašte puoselėjama velykine tradicija ir būgnu įvyko Vilniuje, prieš keletą metų vykusioje 22-oje Vilniaus knygų mugėje.

O Panevėžio krašte jėgas jau bando jaunieji būgno mušėjai. Susidomėjimas naujuoju būgnu nemenkas – krašto mokyklų mokiniai, bendruomenių nariai važiuoja į pamokėles, klauso pasakojimų, patys bando būgną mušti.

O senasis, nudundėjęs šventų Velykų rytą, lieka Vadoklių bažnyčioje po gaubtu laukti kitų metų pavasario.

.