Vėjo malūne – lino paslaptys

Senuoju amato keliu nuo augalo iki baltos drobės linas nebeina. Tas procesas liko tautos paveldu, puoselėjamu ir demonstruojamu tik edukacijose, vedamose vieninteliame Lietuvoje Panevėžio rajono linų muziejuje. Ir visai neatsitiktinai lino paslaptis saugo istorinis Upytės kraštas.

Paveldo dalis

Patalynė, baltiniai, rankšluosčiai, užtiesalai – visa tai šiais laikais kiek ir kokių tik nori. Rinkis pagal spalvas, raštus, pagal išmonę ir kišenę.

Matydamos tokią gausybę senovės lietuvių moterys tikrai būtų apstulbusios. Nereikia nei rauti, nei minti, nei brukti, šukuoti, sukti, nei verpti ir austi?

Šiuolaikiniam žmogui patekti į laikus, kai dėl lino drobelių tekdavo tiek vargti, visai nesinori. Bet pamiršti begalinio prosenelių vargo apdirbant linus ir didelio jų darbštumo audžiant drobes – negalima.

„Linų auginimas, jų apdirbimas, audimas – graži tautos paveldo dalis, mūsų šaknų išraiška, todėl negali būti pamiršta“, – sako Ėriškių kultūros centrui priklausančio Linų muziejaus muziejininkė Elvyra Gruzdevienė.

Orams atšilus, progai atsiradus ir jauniems, ir vyresniems verta aplankyti Stultiškių kaime, iš tolo sparnais mojančiame malūne įsikūrusį Linų muziejų – vienintelį tokį Lietuvoje.

Lino kelias tik muziejuje

Linų muziejus neatsitiktinai įkurtas Upytės apylinkėse.

Ne veltui ir Panevėžio rajono herbe pavaizduoti du sukryžiuoti sidabriniai linų pėdai.

Tarpukario metais Lietuvoje buvo auginama daug linų. Vienu metu Lietuva net užėmė trečią vietą Europoje pagal linų plotus.

O Upytės kraštas nuo seno garsėjo linais, mėlynavusiais kiek akys užmato. Dabar sunku įsivaizduoti, kad lietuvių tautosakoje apdainuotų linų laukai dar prieš kelis dešimtmečius Panevėžio rajone driekdavosi šimtus hektarų.

Dabar, kai linai seniai nebesėjami, jų kelią nuo lauko iki drabužio upytiečiai rodo unikaliajame Linų muziejuje ir iš šiaudų bei molio pastatytame Tradiciniame amatų centre.

Šios įstaigos sulaukia ir vietos, ir užsienio keliautojų dėmesio.

Gausesnės ekskursijos čia pradeda rinktis nuo balandžio, o gegužė bene populiariausias muziejaus lankymo mėnuo.

Muziejininkė džiaugiasi, kad žmonės linais domisi, atvažiuoja į muziejų, apžiūrinėja ekspozicijas – vyresni savo ausdavusias močiutes prisimindami, jaunesni – negirdėtą ir nematytą atrasdami.

Reikia išmanymo

„Kai paklausiu vaikų, o ką jie vilkėtų, jei nebūtų jokių prekybos vietų ir drabužius reikėtų pasigaminti patiems, nustemba ir pradeda svarstyti – gal reikėtų miške vilką ar lapę sumedžioti, jų kailiu apsigaubti. Bet vėl kyla klausimas: o vasarą? Juk būtų per karšta. Ir tuomet jiems paaiškinu, ką reikėtų daryti norint turėti bent marškinius“, – pasakoja E. Gruzdevienė.

Visiems tas procesas pasirodo gerokai per ilgas.

Juk jis prasideda pavasarį – nuo sėjos.

Pasėjus linus juos reikia išauginti, subrandinti, rudenį nurauti, nurovus išmirkyti, paskui linų pluoštą išdžiovinus jį minti, brukti ir kuriam laikui leisti atsigulėti.

Atsigulėjusius linus – kartais metus ar dar ilgiau, jau galima šukuoti, verpti į plonyčius ar į storesnius, ar į grubius siūlus.

Tada tuos siūlus susukus, kai kuriuos nudažius, kai kuriuos išbalinamus, galima vynioti ir apie audimą pradėti galvoti.

„O audimas – vėl atskira proceso dalis, reikalaujanti išmanymo, gabumų, kantrybės. Ne kiekvienai audėjai vienodai gerai sekasi ir norimas rezultatas pavyksta“, – sako muziejininkė.

Ir tiktai nuaudus medžiagą jau ir marškinius netrukus bus galima siūti, o paskui jais – naujais ir gražiais – pagaliau apsivilkti.

Prie staklių

Linų muziejuje, be kitų apdirbti reikalingų įrankių, yra ir tebeveikiančios audimo staklės – ateityje čia visiems norintiems bus galima pasimokyti audimo pagrindų.

Šias pamokas vesianti E. Gruzdevienė sako pati kol kas vis dar tebesigilinasi į audimo paslaptis.

Pradėjusi dirbti muziejuje austi ji nemokėjo. Tik verpti – bet ir tai tik vilną, o ne linus. O linų verpimas kitoks, reikalaujantis daugiau sugebėjimo ir kantrybės.

„Audimo principus žinau, ypač paprasčiausio dvinyčio audinio, bet dar reikia daugiau patirties ir įgūdžių, o tada galėsiu ir kitiems žinias perduoti, pamokyti“, – sako vienintelio Linų muziejaus darbuotoja.

Besidominčių audimu, mokančių austi Panevėžio, o ir kituose Aukštaitijos rajonuose dar yra. Audimo pamokos vyksta ir privačiai, ir amatų ar kultūros centruose – dar atsiranda ir kas pamoko, ir kas nori išmokti.

E. Gruzdevienę ypač sužavėjo gretimame Radviliškio rajone, Kleboniškių kaimo buities muziejuje vykstantis tradicinis renginys „Senųjų amatų ir edukacijų dienos“.

Jame susipažinusi su audėja iš jos ir audimo pamokas gavo, o vėliau ir audimo stakles Linų muziejui dovanų.

Ornamentai lyg natos

Pradėti austi šiuolaikiniam žmogui ne taip paprasta.

Ne taip, kaip praeities moterims, kurios nuo vaikystės sukdavosi apie mamos ar senelės dundinamas stakles, žiūrėdavo, matydavo, įsidėmėdavo.

„Verpti mergaites mokydavo ir prie ratelio sodindavo jau šešerių ar net penkerių metukų, austi pradėdavo ir dešimties, o gabesnės gal net anksčiau“, – pasakoja E. Gruzdevienė.

Užtat ir nebuvo nemokančių – nors drobelės toli gražu ne visoms vienodos pavykdavo, gabesnių dailesnės, kitų – kad ir nelygios, grubesnės klostydavosi, vis tiek reikėdavo austi – bent jau paprastesnes dvinytes.

Geros audėjos ne tik aštuonnyčiais raštais garsėdavo, bet ir šešiolikos sugebėdavo įveikti.

Kas bent kiek supranta apie audimą, žino, kad viena svarbiausių šio procesų dalių yra staklių paruošimas – jų užtaisymas, suvėrimas.

Net ir anksčiau, kai audžiama būdavo vos ne kiekvienoje troboje, ne visos audėjos mokėdavo savo stakles pačios parengti, kviesdavosi išmanesnes į pagalbą. Patyrusios audėjos tikina, jog svarbiausia gerai pasiruošti, nytis suverti, ornamentus sutvarkyti.

O kai jau viskas padaryta, tik sėsk į stakles ir ausk.

„Pirmą kartą pamačiusi, kaip surašyti tie audimo ornamentai, buvau labai nustebusi. Atrodė jie kaip natomis išmarginta penklinė. Tad ir audimą iš karto priėmiau kaip meną, kaip savotišką muziką“, – sako E. Gruzdevienė.

Legenda apie pušį

Kol audimo pamokos nevyksta, įdomu po patį malūną, kuriame Linų muziejus įsikūręs, pasižvalgyti, su jo istorija susipažinti.

Stultiškių vėjo malūnas čia sparnais moja nuo 1880 metų.

Pasak E. Gruzdevienės, išlikęs toks pasakojimas, neva malūnas buvo pastatytas aplink galingą pušį, kuri vėliau nupjauta ir prie kamieno pritvirtintos girnos.

„Bet nežinia, ar tai tiesa, ar tik legenda“, – sako muziejininkė.

Pats malūnas – keturių aukštų išvaizdus pastatas su pasukama prieš vėją kepure.

Savo tiesioginį darbą dirbo, grūdus malė jis iki 1962-ųjų.

Vėliau kurį laiką stovėjęs be darbo buvo atnaujintas ir muziejus jame veikia nuo 1975-ųjų.

„Tiksliau tai buvo Upytėje veikusio linų auginimo mokslinių tyrimų centro, Lietuvos žemdirbystės instituto bandymų stoties eksperimentinio ūkio reprezentacinės patalpos“, – sako pašnekovė.

1994 metais malūnas rekonstruotas ir atvertas lankytojams.

Trijuose jo aukštuose veikia linų ir buities muziejus.

Stultiškių vėjo malūnas su Linų muziejumi įsikūręs šalia Upytės kaimo, nuo Panevėžio nutolusio vos 15 kilometrų.

Savomis rankomis

Linų muziejaus ekspozicija gausi. Ją sudaro senoviniai etnografiniai bei tautodailės eksponatai.

Pirmame aukšte galima apžiūrėti lino apdirbimo įrankius, bene labiausiai dominančius jauniausius ekskursijų dalyvius.

Jiems leidžiama padirbėti su mintuvais, bruktuvėmis, šukomis linams šukuoti ir kt. Keistas, niekada nematytas pasirodo jiems tas užsiėmimas.

O ir pats lino pluoštas, stebisi, nė kiek nepanašus į tokį, iš kurio galima gražius baltus marškinius pasiūti.

Antrame muziejaus aukšte veikia iššukuotų linų sruogų paroda, taip pat eksponuojami išaustų lininių audeklų bei rankšluosčių pavyzdžiai.

Trečiame dėmesys skiriamas seniesiems liaudies buities įrankiams bei reikmenims, kurie naudoti XIX amžiaus Lietuvoje, stovi verpimo rateliai, audimo staklės.

Tie, kurie nori susipažinti su lino gyvenimu, ne šiaip muziejuje pasižvalgo, senus linadirbystės įrankius pamato, bet ir patys gali pabandyti įvairius darbus nudirbti.

Kiekvienas gali pamėginti nubraukti linų galvutes, minti, brukti ir šukuoti pluoštą, o netrukus galės ir austi pasimokyti.