Panevėžio Bitlas – taisyklėmis nesudrausmintas talentas

Paradoksalu, kad į virtualią Panevėžio krašto Šlovės alėją įrašytas vienas ryškiausių XX a. antros pusės ir nepriklausomybės pradžios savamokslių menininkų Stasys Petrauskas-Bitlas nemėgo teatro, tačiau kitą savaitę Juozo Miltinio dramos teatre bus pristatyta šio kūrėjo 75-mečiui pažymėti skirta paroda.

  Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ

Teatro nemėgo

„Tėvas niekada nesižavėjo teatru, sakydavo: kodėl aš turiu žiūrėti, kaip žmonės vaidina“, – pasakoja menininko sūnus Lukas Petrauskas, Jaunimo dramos teatro aktorius.

Ir jį tėvas bandė atkalbėti nuo aktorystės. O nepavykus, nevaikščiodavo nė į spektaklius, kuriuose vaidindavo sūnus. Apsilankė, mena Lukas, gal tik viename.

„Jis pats buvo teatras, pats visą savo gyvenimą kūrė spektaklį. O ateiti į teatrą, kur žiūrovai susėda, užgęsta šviesos ir reikia žiūrėti į sceną, buvo ne jo charakteriui“, – pasakoja L. Petrauskas.

Užtat būdamas giliai tikintis, troško sūnų pamatyti kunigu.

„Prieš man baigiant mokyklą sakydavo: dabar išsidūk, išsilinksmink su draugais, nes kai įstosi į seminariją, linksmybes teks pamiršti. Kunigystė buvo jo idealaus gyvenimo vaizdinys, kai gali būti visą laiką su Dievu, o tuo pačiu esi ir sotus, ir aprūpintas. Tėvui religija ėjo greta su jo bohemos gyvenimu“, – sako Lukas.

Legendomis apipinta asmenybė

S. Petrauskas buvo Panevėžio bohemos simbolis, daugeliui žinomas kaip Bitlas.

Dabar jau niekas nepasakys, kas pirmas ir kada taip pavadino talentingą savamokslį dailininką, bet ši pravardė jam prilipo gal net tvirčiau nei tikrasis vardas.

Kodėl Bitlas?

„Kiek žmonių, tiek istorijų, o apie tėvą turbūt nėra nė vienos, kuri būtų reali, kad galėtum pasakyti, va taip tikrai ir buvo. Kiekvienas yra susikūręs savo legendą apie jį ir jos kartais viena nuo kitos skiriasi“, – svarsto L. Petrauskas.

Anot jo, tėvas net nebuvo legendinės grupės „The Beatles“ gerbėjas.

Kur kas labiau S. Petrauskui patiko „The Rolling Stones“ rokeriai, bet kažkodėl paties nei Rolingstonu, nei Džageriu nepraminė.

Bet Stasiui tiko Bitlas – pseudonimas, simbolizuojantis laisvę, taisyklių nesuvaržytą sielą, proveržį. L. Petrauskas svarsto nepažįstantis laisvesnės sielos žmogaus nei buvo tėvas.

Jo laisva siela traukė žmones. Namai, dirbtuvė A. Mackevičiaus gatvėje buvo tarsi vieta, kur nukrisdavo pančiai, buvo nusimetamos kaukės. Čia vakarodavo menininkai, lankydavosi medikai, teisininkai, eiliniai žmonės.

Gyveno iš kūrybos

S. Petrauskas sovietinėje santvarkoje nugyveno 50 metų, sugebėjęs nedirbti valdiško darbo, tik kažkada trumpam įsidarbino kombinate piešti sovietinių plakatų.

Mokyklą metęs 7 klasėje niekur daugiau nesimokė.

Jos nebaigusiam visi mokslai buvo nepasiekiami, o sovietmečiu be aukštosios dailės mokyklos diplomo nebuvo jokios galimybės rengti savo kūrinių parodas.

Sūnus pasakoja, jog S. Petrauskui, jau būnant vyresnio amžiaus, patekus į ligoninę, visada atsirasdavo, kas savamokslį menininką išvadindavo veltėdžiu, nemokančiu mokesčių valstybei.

Tą išgirdęs, jei tik galėdavo, iš karto keldavosi iš lovos ir eidavo namo.

„Draugai gydytojai jį parsivesdavo, bet vėl kokia nors seselė veltėdžiu pavadindavo, ir vėl išeidavo. Tėvas buvo jautri asmenybė“, – pamena L. Petrauskas.

Ir labai talentingas, ir labai darbštus.

Sūnaus atminty įstrigęs vaizdas iš tėvo dirbtuvių: drobės, aliejinių dažų, terpentino, acetono kvapai ir visą laiką prie savo paveikslų parimęs Bitlas.

„Tėvas nuolat dirbdavo. Jis tikrai gyveno iš kūrybos. Kai gaudavo užsakymų, labai gerai gyvendavom, nors kartais ne taip gerai, bet visada visko užtekdavo“, – pasakoja sūnus.

Sukūrė savo techniką

Kaip rašo knygos „Stasys Petrauskas“ autorė Ramutė Rachlevičiūtė, Bitlas norėjo būti tikras dailininkas, todėl lygiavosi į profesionalus, tik su jais bendravo. Mokslų neragavęs tapytojas susipažino su tapybos technologija ir apie 1969-uosius pradėjo tapyti.

Pasak jo sūnaus, 1974–1980 metai buvo labai originalių piešinių etapas. Po jo – iki 1990-ųjų – portretų periodas.

Nutapė daug žinomų žmonių portretų: aktorės Monikos Mironaitės, pianistės Reginos Gabrėnienės, Tėvo Stanislovo, dailėtyrininkės Pillės Veljetagos, rašytojo Kazio Sajos ir kt. Paliko nemažai autoportretų ir savo tėvų portretų.

Dar buvo laikas, kai Bitlas buvo įnikęs į skulptūrą. Netgi surado savo techniką – medinį karkasą aplipdydavo klijuose išmirkyta drobe.

„Jis drąsiai maišė technikas, mėgo eksperimentuoti“, – apie tėvo kūrybą kalba L. Petrauskas.

Ir visą laiką greta originalios kūrybos buvo ir kopijos, leidusios menininkui išlaikyti šeimą.

Savamokslį dailininką globojo šviesaus atminimo Paberžės klebonas Tėvas Stanislovas. S. Petrauskas yra restauravęs kelių Lietuvos bažnyčių skulptūras ir paveikslus, kūrė šventųjų skulptūras, talentingai kopijuodavo meno šedevrus.

Darbai pasklidę po pasaulį

L. Petrauskas svarsto, kad šeimai yra žinoma turbūt vos apie du trečdalius Bitlo originalių darbų.

Surinkti visų neįmanoma, nes pats autorius jų niekada neskaičiavo, nekatalogavo.

Jei pas ką nors pamatydavo savo paveikslą ir šis nepatikdavo, jį atpirkdavo ir sunaikindavo.

Gausi menininko kūryba išsibarsčiusi po visą pasaulį, daug jų yra privačiose šalies ir užsienio kolekcijose. S. Petrausko tapytų portretų įsigijęs Lietuvos dailės muziejus.

Gegužę sueis 15-iolika metų, kai Bitlo nebėra.

„Kiek žmonių, tiek istorijų, o apie tėvą turbūt nėra nė vienos, kuri būtų reali, kad galėtum pasakyti, va taip tikrai ir buvo. Kiekvienas yra susikūręs savo legendą apie jį ir jos kartais viena nuo kitos skiriasi.“
L. Petrauskas

Tačiau apie šį talentą ir šiandien pasakojamos legendos, jo kūryba įdomi meno mėgėjams.

„Neseniai Vilniuje, privačioje galerijoje rengėme nedidelę tėvo erotinių darbų parodą. Joje reikėjo man priimti žmones. Galerija buvo sužavėta dideliu lankytojų srautu. O juk Vilniuje niekas nežino jo asmenybės žavesio, žmonės atėjo žiūrėti darbų“, – pasakoja L. Petrauskas.

Savamokslis dailininkas ne tik piešė, tapė, bet ir kūrė dainas, aforizmus, sentencijas. Pasakojama, kad rašė net pamokslus kunigams.

Rašytinis Bitlo palikimas nėra didelis. Kone visas ir sudėtas į R. Rachlevičiūtės knygą.

„Tėvas turbūt būtų neleidęs to publikuoti. Kaip rašytojas jis nesijautė drąsiai, tik artimų draugų kompanijoje paskaitydavo, ką parašęs. Bet mes vis tiek išplatinome jam nežinant“, – pasakoja L. Petrauskas.

Nebūti našta kitiems

Bitlui buvo lemta tapti Panevėžio legenda.

Žingsniuojant Panevėžio centru, Ukmergės gatve Laisvės aikštės link neįmanoma nepastebėti išskirtinio paminklo jam atminti.

Skulptūra, vaizduojanti triakį elgetą, keliaujantį per pasaulį su maišu, iš kurio kyšo nelabojo kanopos ir uodega, o ant peties tupi papūga, kadaise mieste sukėlė nemažą šurmulį dėl kitos praeivius šokiravusios detalės – į mazgą surišto keliautojo penio.

Originalią skulptūrą sukūręs Rimantas Idzelis pasistengė, kad jo darbas būtų toks pat ryškus, kaip kažkada ryški asmenybė buvo jo draugas.

„Prisijaukink save ir netapsi našta kitiems“, – skelbia įrašas ant skulptūros.

Šią sentenciją artimieji aptiko S. Petrausko užrašuose.

Neleisti nugrimzti užmarštin

J. Miltinio dramos teatre ketvirtadienį atidaromos parodos „Taisyklėmis nesudrausmintas talentas“ kuratorė Laimutė Vološkevičienė pasakoja S. Petrausko nepažinojusi, tačiau, anot jos, daug bendraujant su menininko seserimi Genovaite, teko pajusti šios asmenybės išskirtinumą.

„Jo nepriklausomybė ir gyvenimo bei kūrybos laisvė žavėjo ir burdavo aplink save bendraminčius. Sausio 31-ąją S. Petrauskui būtų sukakę 75-eri. Kad neleistume nugrimzti užmarštin šio žmogaus atminimo, ir gimė parodos idėja“, – sako L. Vološkevičienė.

Anot jos, J. Miltinio dramos teatras tokiai parodai puikiausiai tinka: Stasys Petrauskas tarsi grįžta pas žmones, kurie jį suprasdavo ir vertindavo.

Pasak L. Vološkevičienės, šis kūrybinis projektas primins visuomenei apie neeilinę asmenybę.

Parodoje kartu su S. Petrausko darbais eksponuojami ir dar penkių autorių kūriniai: rokiškėno Raimondo Gailiūno, alytiškio Roberto Strazdo, vilniečių Vilmanto Graičiūno, Olitos Škikūnienės, Vaidoto Vankevičiaus.

„Stengiausi, kad autorių darbai turėtų sąsajų su S. Petrauskui būdingais gyvenimo ir kūrybos prioritetais. Stasys buvo priverstas likti nuošalėje dėl elementarios priežasties – neturėjo dailininko išsilavinimą įrodančio dokumento. Deja, net ir dabar talentingus kūrėjus mūsų šalyje to dokumento stoka kartais palieka už galerijų durų. Tad pagrindinė idėja ir buvo sumaišyti ,,vandenį su aliejumi“, – sako L. Vološkevičienė.