Su Margučiais – link Velykų

Senas posakis primena „Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi“ – ir tai tiesa. Ne pagal pavadinimą vertinama, tačiau retesni, įdomesni vardai skatina domėtis jų kilme ir spėlioti, ar, pavyzdžiui, Margučių kaimo Panevėžio rajone pavadinimas išties susijęs su Velykų simboliu?

Artėjančios Velykos vis dažniau primena apie neatskiriamą jų palydovą margutį, visokiais dažais, žolelėmis, svogūnų lukštais dažytą, skutinėtą, vašku margintą ar kaip kitaip šiai ypatingai šventei išpuoštą.

Margučiu gali būti vadinamas ne tik išmargintas Velykų kiaušinis ar stambus miškų drugys – Panevėžio krašte žinomas ir kaimas Margučiai, prieš kiekvienas Velykas sulaukiantis dėmesio.

Gal jame ir kiaušiniai kitaip, kaip nors ypatingai marginami, kad prieš daugelį metų kaimui suteiktas būtent toks vardas.?

Vietiniai dėl to galvos nesuka – ir kaimo pavadinimu, ir gyvenimu jame daugelis patenkinti.

Atėjus laikui, margina kiaušinius kaip ir visi kiti – kas pirktiniais dažais, kas svogūnų lukštais, o kas vašku, kartais pajuokaudami, kad Margučių margučiai vis dėlto privalo būti gražiausi.

Kaimo pavadinimo legendą kadaise papasakojo šviesaus atminimo krašto šviesuolė, visai prie pat Margučių – Kulbių kaime gyvenusi Janina Bikinienė.

Iš senų žmonių ji buvo girdėjusi pasakojimą, jog kadaise, dar caro laikais, čia būta didelio kaimo, kuriame gyveno įvairių tautybių žmonės.

„Apylinkėse gyveno ne tik lietuviai, bet ir lenkai, baltarusiai, žydai, rusai – susidarė toks kalbų ir tikėjimų margumynas, matyt, todėl ir kaimas Margučiais buvo pavadintas“, – svarstė šio krašto šviesuolė.

Prie Pempinės ir Rutkasės

O gal tokį gražų pavadinimą galima būtų sieti su senoviniu žemės ploto matavimo vienetu margu? Juk žinome, kad iš pradžių margu buvo vadinamas žemės plotas, kurį žmogus galėdavo suarti arba nupjauti nuo ryto iki pietų.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje matavimas margu paplito XVI a. viduryje per Valakų reformą ir naudotas iki metrinės matų sistemos įvedimo 1921 metais. Margo dydis siekė 0,71 hektaro.

Galima spėlioti: o gal to krašto gyventojai savo dirbamos žemės plotus vadindavo meiliai – ne margais, o margučiais ir tai pritaikė kaimo pavadinimui.

Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno centre saugomos 1935 metais pildytos anketos apie Lietuvos kaimus.

Vienoje tokių anketų išliko tų laikų mokytojos Stefanijos Šalugaitės užrašytas pasakojimas apie Panevėžio rajone gretimų Margučių ir Kulbių kaimų apylinkes.

Mokytoja rašė, kad pro Margučius teka Aulomo upelis, šalia yra Pempinės bei Rutkasės pievos. O prie Kulbių driekiasi Bindatrakio pieva bei Čigonų eglynėlis. Pro šalį teka Akmenka.

Akmenkos upelį iš savo vaikystės prisimindavo ir 1928 metais gimusi J. Bikinienė, tik abejojo, ar dabar jo nors koks griovelis belikęs.

Pro Margučius kaip anksčiau, taip ir dabar tebeteka Juostos upė.

Gyvosios tradicijos pateikėjos

Šiais laikais kaimo pavadinimą įamžino ir čia pat esanti žemės ūkio technikos remontu ir prekyba užsiimanti įmonė – ji taip ir pavadinta „Margučiai“.

O Miežiškių kultūros centro Trakiškio padalinyje daug metų veikia folkloro ansamblis „Margutis“, tiesa, dabar jau folkloro dainininkių grupe vadinamas.

Įkurtam beveik prieš 40 metų ir savo pasirodymais džiuginančiam ne tik per Velykas kolektyvui, kuriame dainavo ne vienas Margučių gyventojas, pavadinimą įkvėpė šio kaimo vardas.

„Ir ne tik. Svarbu buvo ir tai, jog tuomet didelis kolektyvas buvo gana margas – dainavo ir vyrai, ir moterys, ir jauni, ir seni, buvo ir muzikantų. Tad ir tiko „Margutis“. Dabar, nors to margumo ir nebėra, ir Margučių gyventojai grupėje nebedainuoja, pavadinimas išliko“, – pasakoja dabartinė kolektyvo vadovė Vilija Šaparnienė-Kišonienė.

Ji primena, kad „Margutį“ subūrė ir jam ilgus metus vadovavo meno vadovė Danutė Kirsnienė.

Dabar folkloro grupėje dalyvauja tik aštuonios – bet užtat kokios! – moterys.

Visos jos ne tik balsingos dainininkės, turinčios repertuare per 200 dainų, bet ir tikrosios savo krašto patriotės, paveldo puoselėtojos, gyvosios tradicijos pateikėjos.

Kolektyvas ne tik dainuoja liaudies dainas, šoka senuosius ratelius, bet ir perduoda jaunajai kartai liaudies medicinos, senųjų amatų, kulinarinio paveldo tradicijas.

Jos ir Trakiškio žolininkių būrelio narės, sukūrusios bendras kulinarinio paveldo koncertines-edukacines programas „Oi, diemedi, diemedėli“, „Dagilėli“, „Bulvių gydomosios savybės“, „Apynėli žaliasai“ ir jas pristatančios įvairiuose renginiuose.

Be dainos – nė dienos

Vedanti „Margučio“ dainininkė trakiškietė Elma Gedvilienė į kolektyvą įsiliejo prieš daugiau kaip 30 metų, vos atsikėlusi į šį kraštą iš Radviliškio rajono.

„Margutis“ visą tą laiką buvo ir yra labai svarbi mano gyvenimo dalis. Be dainos negaliu nė dienos“, – tvirtina E. Gedvilienė, prisimindama, kad ir jos mama buvo aktyvi giedotoja.

Ji geru žodžiu mini visas „Margučio“ dalyves, o pirmiausia – šio kolektyvo pradininkes, dainų pateikėjas šviesaus atminimo Valę Lukoševičienę, Janiną Bikinienę, taip pat garbaus amžiaus sulaukusią Eleną Nakvosienę, kitas folkloro mylėtojas.

„Gera buvo kartu su jomis dainuoti. Mokiausi iš jų, o dabar pati galiu perduodu patirtį ir žinias jaunesnėms“, – sako E. Gedvilienė.

Jai patinka dalyvauti ir kitoje veikloje – Trakiškio kraštą garsinti pristatant jo kulinarinį bei liaudies medicinos paveldą – vaistažoles, arbatas, užpiltines, aprūkymą žolynų dūmais.

„Esame tarsi tiltas tarp kartų – perėmusios iš senųjų šeimininkių tradicijas, perduodame jas jauniems, net negirdėjusiems apie kai kuriuos papročius“, – pasakoja „Margučio“ atlikėja.

Folkloro kolektyvas rengia ir kiaušinių marginimo vašku pamokas, pačių išmoktas iš senųjų šeimininkių.

Ir primena, kad kiaušinius dažyti galima ir įvairiais augalėliais, žilvičio kačiukais, raudonaisiais burokėliais, raudonojo kopūsto lapais, pupų ankštimis ir kt.

Su Velykų medžiu

Margučiai – ne vienintelis Velykas simbolizuojantis akcentas.

Šviesaus atminimo J. Bikinienė dažnai pasakodavo apie namus puošiantį Velykų medį.

Ji pabrėždavo, jog ir dabar nemažai šeimininkių įvairiomis velykinėmis puokštėmis, šakomis namus puošia, bet tai ne šių dienų idėja, o sena tradicija.

Garbaus amžiaus moteris pasakojo, kad dar jos močiutė Akvilija kiekvienoms Velykoms puošdavo iš anksto pasiruoštas, nulupta žieve, išdžiovintas obels ar kito medžio šakas ir kabindavo jas savo dūminės pirkios kampe, palubėje.

Puošdavo medį iš popieriaus, siūlų ar kitų medžiagų padarytais žiedais. Patalpa taip pat būdavo puošiama iš šiaudų pintomis žvaigždėmis.

J. Bikinienė kiekvienais metais Velykoms taip pat paruošdavo nors po nedidelę šaką, o labiausiai jai patikdavo puošti jaunystės medžiu vadinamos liepos šakas.

Vyresnės moterys pasakoja, kokia svarbi anuomet būdavusi visa priešvelykinė savaitė, dar švaros savaite vadinta.

Nuo pirmadienio visi puldavo tvarkytis: vyrai privalėdavo baigti malkas skaldyti, skiedryną išvalyti ir kitus su malkų atsargų ruošimu susijusius darbus užbaigti, o moterys švarindavo kiekvieną namų kertelę.

Darbai tęsdavosi ir trečiadienį, ketvirtadienį. Tomis dienomis taip pat ir vaikus prausdavo, perrengdavo.

Pirtis suaugusiesiems būdavo penktadienį ir šeštadienį, tomis dienomis ir patalus keisdavo, ir pyragus pradėdavo kepti.

Parnešdavo šventintą ugnį

O Didįjį penktadienį prieš Velykas žmonės eidavo švęstos ugnies iš bažnyčios parnešti.

„Mano broliai raiti jodavo – išdžiovintomis miško kempinėmis tą ugnį parnešdavo, pirmiausia krosniai, paskui pirčiai ugnį atiduodavo“, – savo prisiminimais dalindavosi J. Bikinienė.

Šeštadienio vakare tikintieji, ypač jaunimas, rinkdavosi į bažnyčią, iki vidurnakčio ten būdavo, o Velykų sekmadienio rytą jau visa šeima į bažnyčią vykdavo.

Grįžus jau ir prie šventinio stalo galima sėsti, daužti margučius.

„Ant stalo dideliame dubenyje gabalas mėsos, aplink dešromis apdėtas, būtinai pyragai, Velykų boba, putojančio miežinio alučio ąsotis“, – prisimintų ne vienas garbaus amžiaus žmogus.

J. Bikinienė pasakojo, jog Jasvilonių kaimas, kuriame ji su trimis broliais augo, buvo aštuoniolikos trobų, – per visas jas būrys vaikų, iš balanų padarytas kraiteles pasiėmę, eidavo kiaušiniauti.

Pas krikšto mamą užsukę du margučius gaudavo, o iš kitų po vieną. Kraitelės kaipmat prisipildydavo – būdavo ką ridenti.

Daug kas iš tų senųjų Velykų tradicijų pasiliko praeityje, daug kas visai užsimiršo, o ir iki mūsų dienų atėjusios jau gerokai pasikeitusios.

Tad senų žmonių pasakojimai, jų užrašyti prisiminimai – aukso vertės paveldo turtas.